„Iš savo tėviškės visada malonu sulaukti gero žodžio“, - šyptelėjo Benjaminas Zelkevičius, sulaukęs mūsų skambučio. Iš Kauno kilęs garsiausias Lietuvos istorijoje futbolo treneris neseniai atšventė 70-ąjį gimtadienį. Legendinis futbolo specialistas prisipažino dažnai atsimenąs ryškiausias savo pergales su Vilniaus „Žalgirio“ klubu ar Lietuvos rinktine, tačiau gyvenąs ne prisiminimais, o šia diena.

„Dabar gyvenimo tempas toks, kad žmonėms nėra net kada pabendrauti su bičiuliais, išgerti kavos. Visi bėga, lekia, skuba gyventi. Vis dėlto aš stengiuosi rasti laiko tiems, kuriuos branginu. Vertinu kiekvieną valandą, minutę“, - šypsojosi B.Zelkevičius.

Stengiasi nesidėti kaukių

- Kokiomis nuotaikomis pasitikote jubiliejų? - "Kauno diena" paklausė trenerio.

- Mano nuotaika visuomet pakili. Pats stengiuosi ją kurti, ir mano aplinka prie to prisideda. Tiksliau, stengiuosi negadinti sau nuotaikos. Dabar, nuėjęs tokį ilgą, neretai sudėtingą kelią, stengiuosi gyventi savo gyvenimą. Neapsimetinėti, nesidėti kaukių.

- Ar šią garbingą sukaktį atšventėte kaip nors ypatingai?

- Švenčiau su artimaisiais. Aišku, turiu daug draugų visame pasaulyje. Turiu gerą bičiulį Amerikoje, jis pasveikino. Gavau ir laiškų, ir skambučių. Ypač malonūs buvo sveikinimai iš Kauno. Sukaktį prisiminė žmonės, su kuriais prieš daugybę metų mokiausi, sėdėjau viename suole tuometėje 18-oje vidurinėje mokykloje. Jei aplink būtų tyla, imčiau galvoti, kad nieko gyvenime nenuveikiau.

- Ar žmonės gatvėje jus dar atpažįsta?

- Gatvėje - retokai, bet užėjus į kokią įstaigą ar parduotuvę žmonės dažnai prieina, padėkoja, pakalbame apie senus laikus. Matote, jei žmonėms padarai kažką gera, suteiki džiaugsmo, jie tai ilgai prisimena, tave pamatę vėl pajaučia tas geras emocijas. Tikrai labai malonu.

- Per tuos ilgus ir turiningus metus sporte, kurie momentai buvo džiugiausi, o kuriuos prisiminti iki šiol sunku?

- Džiaugsmingiausi, kai džiaugėsi visa tauta. Kai buvo Komanda (Vilniaus „Žalgiris – aut. past.), kai iškopėme į pirmą lygą, vėliau – į aukščiausią. Vėliau laimėjome pasaulinę studentų universiadą. Pasakojo, jog per universiadą Zagrebe, Vilniaus Kalnų parke vyko didelis renginys, bet jis buvo nutrauktas, nes visi išėjo žiūrėti futbolo. Džiaugiausi, kai tapome SSRS čempionato prizininkais. Prisimenu, kaip oro uoste pasitikdavo žmonių jūra.

Žinoma, buvo ir nuosmukių. Kai dar pats žaidžiau, su „Žalgiriu“ iškritome iš lygos. Jau dirbant treneriu, buvo nesėkmingų momentų Rusijoje.

- Ar dabar esate kuo nors susijęs su Lietuvos futbolu?

- Mano visas gyvenimas – futbolas. Tačiau kokioje nors veikloje aš nedalyvauju. Lietuvoje neturiu įdomių pasiūlymų, o vykti į užsienį jau nebenoriu. Jau prisivažinėjau. Pastaraisiais metais treniravau vaikus (Vilniaus „Ateities“ mokykloje – aut. past.), bet pajutau, kad negaliu šimtu procentų atsiduoti šiam darbui, o su vaikais reikia atiduoti širdį. Jie greit pajaučia bet kokį apsimetinėjimą.

Vaikystė skurdi, bet laiminga

- Brandžiausi jūsų karjeros metai susiję su Vilniumi, bet pamatai pakloti Kaune. Čia žengėte pirmuosius žingsnius, tapote profesionaliu futbolininku. Vadinasi, be Kauno nebūtų ir kitų B.Zelkevičiaus karjeros etapų?

- Be Kauno gal nebūtų ir paties Vilniaus „Žalgirio“. Juk Vilniaus komandai dideliu postūmiu tapo būtent kauniečiai. „Žalgiris“ gausiai pasipildė, kai iš Kauno „Bangos“ pakvietė mus, 5 ar 6 jaunuolius, ir dar kelis vyresnius.

- Kuriame Kauno rajone prabėgo jūsų vaikystė, paauglystė?

- Gimiau ir augau Vilijampolėje arba Slabodkėje, kaip mes vadinome. Mūsų namas buvo Kalnų gatvėje, visai šalia buvusio degtukų fabriko „Liepsna“. Kiek toliau – Veterinarijos akademija, netoliese buvo ir vėliau pagarsėjusio Henriko Daktaro (nusikalstamo pasaulio šulo – aut. past.) tėvonija. Buvo sunkūs laikai, praktiškai pokaris. Atsimenu kaip duonos stovėdavome prie parduotuvės eilėje per naktį. Mums, vaikams iš vargingų darbininkiškų rajonų, futbolas buvo didžiausias mūsų gyvenimo džiaugsmas. Susirasdavome aikšteles ar pievas ir žaisdavome. Paskui, kai ėmė steigtis sporto mokyklos, pradėjome treniruotis organizuotai pas trenerį A.Klimkevičių.

- Ar Kaune dar likę jūsų giminių, draugų?

- Kai persikėliau gyventi į Vilnių, vėliau išsivežiau ir tėvus, gavau jiems butą. Tačiau mano šaknys liko Kaune. Giminės, klasiokai, kiti bičiuliai. Su klasiokais bendrauju iki šiol. Pernai buvo klasės susitikimas, puikiai pabendravome. Mokėmės nelengvais laikais. Pamenu, pamokos vykdavo mediniame pastate. Kai žiemą būdavo labai šalta, plėšdavome langus, palanges ir kūrendavome krosnis. Vėliau pastatė naują pastatą, visai greta „Inkaro“ stadiono.

- Ir taip pamažu įsitraukėte į futbolo karjerą?

- Į meistrų komandą iškart nenuėjome. Mums futbolininkai buvo kaip dievai. Mes džiaugdavomės galėdami jiems paduoti kamuolius. Gal kartais kokį nusigvelbdavome, nes geras kamuolys tuo metu mums buvo neįperkama prabanga. Tad jei sviedinys perlėkdavo per tvorą, kartais neatsilaikydavome pagundai. Kas turėdavo kamuolį, tą, kaip būrio vadą, sekdavo gal koks šimtas vaikų.

Išsiskyrė erudicija

- Kada persikėlėte į Vilnių?

- Atvykau 18-os. Pakvietė „Žalgiris“. Apie tai sužinojau iš laikraščio. Tuo metu laikraštyje „Sportas“ kiekvieną rudenį buvo skelbiama, kas kitą sezoną papildys Vilniaus klubą. Aš kiekvieną savaitę bėgdavau iki artimiausio kiosko, kad nusipirkčiau laikraštį ir pažiūrėčiau, ar nėra mano pavardės. Ir vieną dieną ją išvydau. Džiaugsmas buvo neišpasakytas. Dėl to iškart ėmė kentėti mokslai. Mečiau studijas tuometiniame LKKI, nes derinti su žaidimu Vilniuje nebuvo jokių galimybių. Tiesa, vėliau aš visgi institutą baigiau.

- Kalbate apie paaukotus mokslus, tačiau iš daugelio savo kolegų išsiskiriate erudicija, inteligentiškumu. Kuo tai paaiškintumėte?

- Mano mama, nors ir paprasta darbininkė, buvo kultūringa, apsišvietusi moteris. Daug perėmiau iš jos. Be to, ir pats stengiausi šviestis. Mokykloje bibliotekininkės stebėdavosi, kai vos paėmęs vieną knygą, jau kitą dieną grįždavau kitos. Manydavo, kad aš jų neperskaitau, prašydavo papasakoti turinį. Man daug kas buvo įdomu. Vėliau akiratį plėtė ir kelionės po pasaulį. Sovietmečiu, kai mūsų visuomenė gyveno uždarai, matydavau kitokio mentaliteto žmones, pats stengiausi juos priimti atvira širdimi.

- Esate ragavęs netgi žurnalisto duonos...

- Laikraščiams rašydavau apžvalgas iš pasaulio ar Europos čempionatų. Žurnalistai spėliodavo, kad už mane kažkas tuos straipsnius parašo. Amžinatilsį Saliamonas Vaintraubas (žinomas sporto žurnalistas – aut. past.), kuris matydavo kaip renku medžiagą, juos nuramindavo: „Benjaminas, pats viską rašo. Ir taip, kad jo nei taisyti, nei koreguoti nereikia. Iškart dedame į laikraštį“. Nežinau, ar galėjau pasukti į žurnalistiką, bet savo sritimi domėjausi, ją išmaniau, turėjau savo nuomonę ir mokėjau ją išreikšti. Dabartiniuose laikraščiuose trūksta gilesnės, analitinės medžiagos, dažniausiai apsiribojama vienadienėmis žiniomis. Žiniasklaidoje pasigendu ir poezijos. Anksčiau dažnas leidinys spausdindavo ir profesionalių poetų, ir mėgėjų eilėraščius. Tas eiles mielai paskaitydavau.

Futbolo realybė - niūri

- Kaip vertinate faktą, kad futbolo tradicijomis garsėjantis Kaunas jau ne pirmus metus neturi nė vienos komandos aukščiausioje lygoje?

- Dėl to man labai liūdna. Jei nežinočiau realios situacijos ir man pasakytų, kad Kaune nėra normalios futbolo komandos, manyčiau, kad juokauja ir klausčiau kito žmogaus. Kaunas visuomet buvo futbolo ir, sporto apskritai, sostinė. Kas pasikeitė dabar? Turtingų žmonių Kaune yra, o ir pinigų dabartinės A lygos lygio komandai didžiulių nereikia. Kodėl niekas neinvestuoja? Klausimas – ne man.
Pamenu, kai išvažiuodavau į sodybą kaime, vietiniai žmonės man pasakodavo, kad vykstant futbolo transliacijoms ištuštėja laukai ir daržai. Jie mesdavo visus žemės ūkio darbus, užguldavo televizijos ekranus. Dabar tradicijos visiškai pasikeitė. Deja, futbolas Lietuvoje neteko savo svorio ir populiarumo.

- Kaip vertinate Lietuvos rinktinės galimybes pirmą kartą prasibrauti į Europos čempionatą. Juk į artimiausias žemyno pirmenybes 2016-aisiais Prancūzijoje pirmą kartą bus išdalinta ne 16, o 24 kelialapiai?

- Vertinant teoriškai, galimybės padidėjo. Bet vertindamas dabartinę rinktinę nedrįsčiau taip pasakyti. Kalbant objektyviai, mūsų futbolininkai nėra tokio pat lygio, kaip tie, kurie žaidžia Europos čempionato finaliniuose etapuose. Galbūt mes nesame silpniausi atrankos turnyro dalyviai, tokie kaip Lichtenšteinas ar San Marinas. Tačiau mes – iškart po jų. Mūsiškių net negalėčiau pavadinti Europos vidutiniokais. Priežasčių yra daug. Kad ir tai, kad neturime reprezentacinio stadiono. Valstybė neturi stadiono, kuriame galėtų rengti valstybinės reikšmės renginius. Tai – sunkiai įsivaizduojama.

- Ar jums neskauda širdies matant į kokį sąvartyną dabar virto legendinis „Žalgirio“ stadionas?

- Man jau nebeskauda, nes neturiu vilties dėl tos arenos. Atėjus naujai valdžiai tikėjausi, kad gal bus poslinkių. Bet niekas net nekrusteli. Ir kuo toliau, tuo didesnių investicijų reikia. Viskas griūna ir pūva. Latviai turi valstybinį stadioną, estai – dar geresnį. Gal tai yra viena priežasčių, kodėl latviai buvo patekę į Europos čempionato finalinį etapą, estai kaunasi dėl 2-osios vietos. Mes arčiausiai čempionato buvome beveik prieš 20 metų, kai mano vadovaujama rinktinė suklupo paskutiniame atrankos mače ir tik dėl pašalinių momentų - teisėjo sprendimo įskaityti baudos smūgiu, nesulaukus švilpuko, pelnytą airių įvartį.

Nuoširdžiai norėčiau, kad mūsiškiams kada nors pasisektų. Tai taptų dideliu postūmiu futbolo populiarumui Lietuvoje. Deja, ypatingų prošvaisčių nematau.

- Ar sulaukęs garbingo jubiliejaus ir patyręs tokią turtingą profesinę karjerą dar turite neįgyvendintų svajonių?

- Būtent Europos ar pasaulio čempionato finalinis etapas – kažkada buvo viena didžiausių svajonių. Maniau, jei mane dar sykį pakviestų vadovauti rinktinei, mums būtinai pasisektų. Tačiau taip neįvyko. Gal nepasitikėjo manimi, gal kitos priežastys...

Bet svajonės visuomet gyvos. Tiesa, dabar jos – ne sporto srityje. Juk žmogus be svajonių negali gyventi. Bet net ir svajodamas aš laikausi vieno principo – jei nori daugiau nei turi, tai žinok – turi daugiau, nei esi vertas.

***

Karjeros faktai:

B.Zelkevičius futbolo kelią pradėjo gimtajame Kaune, o 1963 m. persikėlė į Vilniaus „Žalgirio" meistrų komandą. Metams buvo išvykęs į Ukrainą, vėliau grįžo į „Žalgirį". LFF atskirų laikotarpių žaidėjų rinkimuose pripažintas geriausiu 1971-1975 m. Lietuvos futbolininku.

1977 m. tapo „Žalgirio" treneriu ir jau pirmaisiais darbo metais komandą iš antrosios SSRS lygos išvedė į pirmąją, 1983 m. - į aukščiausiąją. Per sėkmingiausią sezoną 1987-aisiais B.Zelkevičiaus treniruojamas „Žalgiris" laimėjo SSRS pirmenybių bronzą, tapo pasaulio studentų universiados čempionu.

Po Nepriklausomybės atkūrimo B.Zelkevičius dvejus metus buvo Lietuvos rinktinės treneriu, liko prie „Žalgirio" komandos vairo (buvo užėmęs ir prezidento pareigas). Trumpai dirbo Austrijoje, 1995-1997 m. treniravo Lietuvos rinktinę.

Vėliau kelerius metus praleido Rusijos klubuose, grįžo į rinktinę.  Kelerius metus vadovavo Liepojos „Metalurgs" (Latvija) klubui. Paskutinę profesionalų komandą treniravo Vladivostoke 2009 m.

Lietuvos nacionalinei rinktinei iš viso vadovavo 58-iose rungtynėse - tai antras pagal dydį rodiklis tarp visų laikų komandos trenerių.

Dosjė:

Benjaminas Zelkevičius
Gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune
Pirmasis treneris - A.Klimkevičius

Žaidėjo karjera:
1961-1962 m. Kauno „Banga"
1963-1967, 1969-1973 m. Vilniaus „Žalgiris" (331 rungt., 50 įvarčių)
1968 m. Donecko „Šachtior" (Ukraina)
1973-1975 m. Vilniaus „Pažanga"

Trenerio karjera:
1973-1977 m.  Vilniaus „Šviesa"
1979 m. Lietuvos rinktinė
1977-1990 m. (su pertrauka) Vilniaus „Žalgiris"
1991-1992 m. Vienos ‚Austria Memphis"
1990-1991 m. Lietuvos rinktinė
1990-1996 m. (su pertrauka) Vilniaus „Žalgiris" 
1995-1997 m. Lietuvos rinktinė
1997 m. Naberežnyje Čelnų „KamAZ"
1998 m. Volgogrado „Rotor"
1999 m. Jaroslavlio „Šinnik"
2001-2003 m. Lietuvos rinktinė
2002-2003 m. Kaliningrado „Baltika"
2004-2007 m. Liepojos „Metalurgs"
2009 m. Vladivostoko „Luč-Energija"

Laimėjimai:
Geriausias Lietuvos futbolininkas (1971, 1972 m.)
Geriausias 1971-1975 m. laikotarpio Lietuvos futbolininkas
Lietuvos čempionas (1973, 1991 m.), taurės laimėtojas (1991, 1993, 1994 m.)
Pabaltijo čempionas (1990 m.)
Latvijos čempionas (2005 m.), taurės laimėtojas (2006 m.)
Pasaulio studentų žaidynių čempionas (1987 m.)
SSRS čempionato bronzos medalininkas (1987 m.)
Nusipelnęs Lietuvos sporto darbuotojas (1982 m.)
SSRS nusipelnęs treneris (1989 m.)

Šaltinis: lff.lt