Pasaulį išvydo anūkėlė

"Gimtadienis – kaip visi, sulaukiau daugybės sveikinimų, žinučių, skambučių. O sausio 26-ąją sūnus dovanojo man anūkėlę. Jausmas –  nerealus! Vaikų ir anūkų gimimai – patys svarbiausi ir džiugiausi gyvenimo įvykiai, Dievo dovana. Nekantriai laukiu, kada galėsiu aplankyti juos ir išvysti tą stebuklą savo akimis. Taip pat esu laimingas, kad šiuo džiaugsmu galiu pasidalyti ir su savo mama. Vasario 8-ąją švęsime jos 95-metį. Tad dabar pas mus giminėje bus trijų kartų Vandeniai", – linksmai nusiteikęs kalbėjo A.Narbekovas.

Tačiau, kai palietėme futbolo temą, pakili pašnekovo nuotaika išblėso.

Prieš penketą metų Vilniuje įsteigęs savo vardo futbolo akademiją A.Narbekovas pradėjo ugdyti naują futbolininkų kartą. Olimpinis čempionas jau įsitikino, kad, nepaisant prastų Lietuvos nacionalinės rinktinės rezultatų, norinčių lankyti treniruotes netrūksta, o tarp jauniausio amžiaus vaikų yra daug gabių ir perspektyvių futbolo mėgėjų. Anot A.Narbekovo, reikia tik kantriai ir nuosekliai dirbti.

Deja, sąlygos tokiai veiklai Vilniuje – nepalankios.

Reikia daugiau aikščių

"Iš pradžių buvo labai sunku. Vienas dalykas – didelė konkurencija ar sunkumai dirbant su pirmus žingsnius futbole žengiančiais pypliais, kitas – sostinėje sąlygos treniruoti futbolininkus buvo ir tebėra labai sudėtingos. Kai įsteigiau futbolo mokyklą, mieste buvo tik vienas dengtas maniežas, kuriame žiemomis bandė sutilpti visos futbolo mokyklos. Tik praeitų metų rudenį pagaliau atsirado du nauji pripučiami futbolo maniežai Karoliniškėse ir Pilaitėje. Bet ir vėl pamatėme, kaip miesto vadovai nevertina futbolo. Savivaldybės iniciatyva Pilaitėje pastatytas maniežas nuo spalio – tuščias, niekas negali juo naudotis dėl kažkokių neužbaigtų popierinių formalumų. O dėl privačių Baltijos futbolo akademijos (BFA) investicijų atsiradęs maniežas prie "Ryto" progimnazijos veikia jau kelis mėnesius. Tai šiek tiek palengvino mūsų gyvenimą, nes šią žiemą jau galime treniruotis ne tik "Sportimoje", bet ir BFA arenoje. Visgi to tikrai negana. Vaikai auga, jų treniruotėms reikia didesnės erdvės. Mieste yra vos kelios standartinių matmenų futbolo aikštės, bet ir jas pasidalijusios didesnės futbolo mokyklos, o mažiukams lieka tik trupiniai. Savivaldybė skambiai trimituoja apie nacionalinį stadioną. Aš, kaip futbolininkas, labai noriu, kad Vilniuje būtų 15–20 tūkst. vietų futbolo stadionas, bet kaip vaikų treneriui man daug svarbiau, kad kiekviename miesto rajone būtų bent kelios atviros futbolo aikštės ir maniežai", – dalijosi mintimis A.Narbekovas.

Jaunimu reikia pasitikėti

– Jau penketą metų dirbate su vaikais. Kokie jūsų pastebėjimai, išvados?

– Pirmiausia noriu paneigti mitą, kad lietuviai yra nesportiški ar negabūs futbolui. Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo ne vien aukšto lygio krepšinis, bet ir pajėgūs rankinio, tinklinio bei futbolo klubai, dauguma sporto šakų turėjo puikių sportininkų, asmenybių. Kas nutiko, kad dabar išskirtinių futbolininkų ar rankininkų nebeliko? Įdomiausia, kad jie niekur nedingo. Net ir mano futbolo akademijoje tarp 2008 m. gimusių ir jaunesnių vaikų yra tikrų perliukų, kurie niekuo nenusileidžia bendraamžiams iš Vakarų Europos. Tačiau juos reikia šlifuoti, ugdyti, kad vėliau būtų pajėgūs įsilieti į vyrų futbolą. O sąlygos – kokios?

Kokie gali būti teigiami poslinkiai, kai Lietuvos rinktinė per aštuonias Europos čempionato atrankos rungtynes surenka vos 1 tašką?

Mano laikais buvo keli futbolo centrai, kuriuose treniravosi geriausi jaunieji futbolininkai. Aš pradėjau lankyti futbolo treniruotes Gargžduose, o nuo 12 metų sportavau Panevėžio sporto internate. Geriausiais metais Vilniaus "Žalgirio" meistrų komandoje žaidė dauguma Panevėžio internato auklėtinių, taip pat Kauno ir Vilniaus futbolo centruose išugdyti sportininkai. Kai buvo sugriauta centralizuota futbolininkų rengimo sistema, neliko jokių alternatyvų. Buvo bandymas kažką panašaus kurti Kaune įsteigus Nacionalinę futbolo akademiją, bet ir ji pernai išardyta. Tad mes ir toliau dirbame kas sau.

– Už Nacionalinės futbolo akademijos išlaikymui skirtas lėšas buvo įsigyta Briuselio "Anderlecht" klubo vaikų ir jaunimo treniruočių programa. Tikimasi, kad per trejus metus ji padės Lietuvos futbolui išlipti iš duobės. Ką manote apie tai?

– Nesu tikras, kad progresas bus toks spartus. "Anderlecht" klube – didelė jaunųjų futbolininkų atranka, ten treniruotes lanko tik patys geriausi ir talentingiausi vaikai, jiems sudarytos idealios sąlygos sportuoti. Lietuvoje iš esmės nėra jokios atrankos, priimami visi, nes tik turėdamos didelį būrį auklėtinių futbolo akademijos ir mokyklos gali išgyventi. Pradiniame etape masiškumas – sveikintinas. Tačiau, norėdami išauginti aukšto lygio futbolininkus, tam tikru jų amžiaus laikotarpiu turime sudaryti sąlygas treniruotis bent du kartus per dieną ir išmėginti jėgas su pajėgiais varžovais. Pas mus visi vaikai treniruojasi penkis kartus per savaitę, tad jie neturi jokių šansų konkuruoti su dvigubai daugiau dirbančiais bendraamžiais iš elitinių užsienio šalių futbolo akademijų. Tam reikia specialių futbolo centrų, kuriuose gabiausi vaikai galėtų derinti sportą ir mokslą.

Girdžiu nuomonių, kad "Anderlecht" treniruočių programa išspręs visas mūsų bėdas. Taip tikrai nebus. Juo labiau kad su šia programa dirba tik kelios dešimtys didžiausių Lietuvos futbolo mokyklų ir akademijų. Mano futbolo akademija šiai programai kažkodėl pasirodė per maža. Apskritai nelabai suprantu tokį skirstymą. Jei siekiame kelti bendrą Lietuvos futbolo lygį, tokia programa turėtų būti prieinama visoms pagal ją dirbti norinčioms mokykloms. O dabar? Kita vertus, kodėl visi turi dirbti tik pagal vieną programą? Pasaulyje tokių programų ir metodikų yra daugybė, bet esmė – talentingų futbolininkų atranka ir nuoseklus darbas su jais.

– Futbolo talentų stoka geriausiai matoma Lietuvos nacionalinėje ir jaunimo rinktinėse. Jūs irgi treniravote šias komandas. Ar pastebite kokių nors teigiamų poslinkių?

– Kokie gali būti teigiami poslinkiai, kai Lietuvos rinktinė per aštuonias Europos čempionato atrankos rungtynes surenka vos 1 tašką? Prieš ketverius metus Igorio Pankratjevo treniruojama vienuolikė surinko 10 taškų, vėliau, vadovaujant Edgarui Jankauskui – jau tik 6 taškus. Tada rinktinės žaidimas nedžiugino, bet dabar vaizdas aikštėje buvo visiškai beviltiškas. Galima argumentuoti, kad teko aukšto lygio varžovai – portugalai, ukrainiečiai ir serbai šiuo metu visais atžvilgiais pranašesni. Tačiau tai vis tiek nepateisina itin prasto mūsų rinktinės pasirodymo. Artimiausiu metu nieko gero nesitikiu.

– Kodėl?

– Šiuo metu mūsų futbole nėra, sakykime, kokybiško molio, iš kurio būtų galima lipdyti kokybišką rinktinę. Gerbiu vyresnius žaidėjus, bet jie nei savo, nei rinktinės lygio jau nebepakels. Vienintelė išeitis – įtraukti į nacionalinę komandą kuo daugiau jaunimo, jis gali ir turi tobulėti, o geriausia terpė – rungtynės su pajėgiais varžovais. Mūsų jaunuolius buvo galima apšaudyti jau pernai, nes vis tiek šansų siekti aukštų vietų ar rezultatų atrankos grupėje mes neturėjome. Tačiau per visą atrankos ciklą rinktinėje šansą gavo tik 20-metis Paulius Golubickas ir 22-ejų Justas Lasickas, per paskutines draugiškas rungtynėse išvydome ir 19-metį Beną Šatkų. Man tai visiškai nesuprantama. Juk vyresni žaidėjai netrukus vis tiek pasitrauks iš rinktinės, o mes ir toliau skėsčiosime rankomis kalbėdami, kad nebėra Lietuvoje jaunų futbolininkų.

– Galbūt jaunų futbolo talentų iš tikrųjų nėra?

– Jų ir nebus, jei neleisime jiems žaisti. Kalbu ne vien apie rinktinę, bet ir apie mūsų futbolo klubus. A lygoje jaunus futbolininkus galima suskaičiuoti ant pirštų. Suprantu, kad dėl aukščiausių vietų ir UEFA pinigų kovojantys klubai nėra suinteresuoti labiau pasikliauti jaunimu, nes kiltų grėsmė rezultatams. Vis delto, manau, kad A lygos čempionate visos komandos privalėtų išleisti aikštėn bent po du jaunus Lietuvos futbolininkus. Tik taip galėtume tikėtis ateityje ištrūkti iš užburto rato.