Kai priekaištaujame savo valdžiai dėl nesugebėjimo apsispręsti dėl strateginių projektų, tai neįmanoma pamiršti, kad visoms vyriausybėms nacionalinio stadiono statyba tapo neperžengiamu Rubikonu. Dar sovietmečiu pradėtame statyti stadione Vilniuje, pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo sumontuoti tribūnų pamatai ir dalis tribūnų rėmų. Bet po to, kai 1993 metais statybos sustojo, nors ir buvo trumpam atnaujintos apie 2007-uosius, stadionas tapo tik miražu ir nesibaigiančiais politikų pažadais. Po paskutiniųjų Europos čempionato atrankos rungtynių britai savo spaudos puslapiuose tyčiojosi jau atvirai. Prieš kokius ketverius metus tuometinis premjeras Andrius Kubilius sakė, kad jeigu į Lietuvą pradės važinėti tokie klubai kaip Madrido „Real“ ar Londono „Chelsea“, tai tada gal atsiras ir stadionai. Per tą laiką šie klubai neatvyko, tačiau buvo atvažiavusios Ispanijos ir Anglijos rinktinės. Ir ką? Ogi, politikai vėl deklaruoja tuoj bus tas stadionas.

1992 metais įvyko pirmasis Europos futbolo čempionato atrankos ciklas Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o į Vilnių atvyko ką tik Europos čempione tapusi Danija. Maždaug dešimt tūkstančių Vilniaus Žalgirio stadione rungtynes stebėjusių žiūrovų džiaugėsi lygiosiomis 0:0, tačiau jau tuomet futbolininkų pasiekimus apkartindavo stadionų būklė.

Praėjus 23 metams Ričardas Zdančius iki šiol prisimena į Vilnių atvykusių pajėgių futbolo rinktinių nepasitenkinimą stadionais Lietuvoje.

„Gal danai tiek nepriekaištavo mums, labiau priekaištavo kitais metais atvažiavę ispanai – jie kratydami purvą nuo savo sportinių batų juos daužė ne į žemę, o į sieną. Sienos buvo kartoninės sienos, todėl jos sulūžo“, – pasakojo buvęs futbolininkas Ričardas Zdančius.

Stadionų padėtis per daugiau nei 20 metų nepasikeitė. Kai 2009 metais Kaune viešėjo Prancūzija, o po dvejų metų – pasaulio čempionė Ispanija, Dariaus ir Girėno stadiono būklė tuomet tapo aktualesne tema nei pats futbolas.

Tad kai Vilniuje praėjusią savaitę teko priimti Anglijos futbolo rinktinę, galima buvo laukti, kad vėl tapsime pajuokos objektu.

Maža rūbinė, šešiasdešimtuosius menantis masažo stalas ir mediniai suoliukai anglams panašiau į mėgėjų futbolą. Bet šis – Lietuvos futbolo federacijos stadionas – šiuo metu yra geriausia, ką turime.

Prieš šešerius metus ant Šeškinės kalno turėjo būti šaudomi fejerverkai atidarant tūkstantmečio stadioną, į kurį investuota daugiau nei 100 milijonų litų. Tačiau kaip ir per visą nepriklausomybės laikotarpį, taip ir šiandien apie stadioną daugiau kalbama nei daroma.

Statybos čia buvo pradėtos 2007-aisiais ir kurį laiką vyko net nežinant sąmatos – tikslius skaičiavimus Vilniaus savivaldybė su meru Juozu Imbrasu priešakyje delsė pateikti. Tuometis premjeras Gediminas Kirkilas atsimena, kad preliminari stadiono kaina buvo 370 mln. litų, bet, pradėjus statybas, ėmė sklisti kalbos, kad ši suma beveik padvigubės.

„Meras J. Imbrasas reikalavo daugiau pinigų, bet kai paaiškėjo, net tų, kuriuos skyrėme, neįsisavimo arba tinkamai neįsisavimo, dėl to statybos sustojo, po to prasidėjo krizė, ir statybos visiškai sustojo“, – teigė 2006–2008 metais ministro pirmininko pareigas ėjęs G. Kirkilas.

Šiandien kalbos apie nacionalinio stadiono būtinumą tampa vis garsesnės.

Nepraėjus nė mėnesiui, kai tapo Vilniaus meru, Remigijus Šimašius apie stadioną pareiškė: tai projektas, kurį reikia įgyvendinti. Pasak jo, savivaldybė jau žengė visus reikiamus žingsnius.

„Iš savivaldybės viskas patvirtinta, kokį funkcionalumą apsiima, kol kas vyriausybė nėra patvirtinusi dalykų, bet, nepaisant to, judame tolyn, pristatinėjame projektą investuotojams“, – teigė R. Šimašius.

Premjeras taip pat sutinka, kad stadiono Lietuvai reikia. Algirdo Butkevičiaus tikinimu, nacionalinis stadionas – valstybinės reikšmės klausimas, nors, nepanašu, kad greitai sprendžiamas: prieš akis projektai, derinimai, konkursai.

„Tikiuosi, kad Lietuva turėtų turėti stadioną. Šiuo metu ruošiamos konkurso sąlygos, kurios turėtų būti paruoštos iki lapkričio vidurio ir tuomet bus paskelbtas konkursas“, – teigė A. Butkevičius.

Ilgą laiką stadiono Vilniuje klausimas dažniau buvo sprendžiamas kalbomis, o ne realiais darbais. Kaunas ėmėsi atvirkštinio scenarijaus.

Devynis tūkstančius vietų dabar turintis S. Dariaus ir S. Girėno stadionas bus išplėstas dvigubai, dengtos tribūnos, atnaujintos patalpos, įskaitant persirengimo kambarius.

Vietoje dabar esančios lengvosios atletikos apšilimo aikštelės ketinama pastatyti maniežą, į planą įtrauktas aplinkinių teritorijų sutvarkymas.

„Po 2 savaičių, kai tapau meru, surinkome daug architektų, paveldo specialistų, sporto atstovų – koks 30 žmonių vaikščiojo aplink stadioną ir galvojo, ką daryti“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Įgyvendinus 40 mln. eurų kainuosiantį projektą senutėlis sporto centras virstų vienu moderniausių Baltijos regione.

Kauno projektu tiki ir Lietuvos futbolo federacija. Jos vadovas pabrėžia, kad futbolui svarbiausia laikas, o pagal šį kriterijų Kaunas pranašesnis už Vilnių.

Futbolo atstovai skaičiuoja laiką iki kitų gėdą galinčių užtraukti rungtynių. 2018 m. pasaulio čempionato atrankoje tarp būsimų lietuvių varžovų – Škotija ir Anglija, kurias į išvykas lydi po 3-4 tūkstančius aistruolių.

Federacijos generalinis direktorius Edvinas Eimontas viliasi, kad Kaunas išgelbės Lietuvą nuo dar vienos tarptautinės pajuokos.

„Jei visi intensyviai dirbsime ta linkme, 2017 m. rugsėjo 1 dieną su škotais ir spalio 8 dieną su anglais galėsime žaisti tame stadione“, –žadėjo E. Eimontas.

Laikrodis tiksi ir tik politikai gali išgelbėti Lietuvą nuo patyčių pirmuosiuose užsienio spaudos puslapiuose po eilinių pasaulio ar Europos čempionato atrankos rungtynių. Tik viena bėda - pasitikėti jais pavojinga, nes daugiau nei du dešimtmečius dalyti pažadai taip ir nebuvo įvykdyti.