Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas Aurelijus Skarbalius svetur – jau beveik pusę savo gyvenimo: Danijoje baigė savo aktyvią sportinę karjerą, bet toliau sėkmingai kopia į profesines aukštumas kaip treneris.

42-ejų kaunietis, danų vadinamas tiesiog Auri, niekuomet nepamiršo tėvynės, o pastaraisiais metais jis Lietuvoje – itin dažnas svečias. Intelektu tarp futbolininkų visuomet išsiskyręs A.Skarbalius tapo savotiškos jaunųjų žaidėjų ugdymo mūsų šalyje revoliucijos įkvėpėju.

Pasitelkęs europinę patirtį, danišką praktiką ir tai pritaikęs lietuviškoms realijoms, jis sukūrė metodiką, pagal kurią ne vienus metus bus ugdomi jaunieji Lietuvos futbolininkai bei vaikų ir jaunimo treneriai. Pirmieji į garsiojo Kopenhagos "Brondby" klubo jaunimo programos kuratoriaus iniciatyvą atsiliepė A lygos klubas Utenos "Utenis" ir Kauno "Inkaro" vaikų futbolo mokykla.

"Aurelijus, prieš išvykdamas gyventi į Daniją, vilkėjęs "Inkaro" marškinėlius ir padėjęs komandai tapti Lietuvos čempione, pasiūlė savitą metodiką, strategiją, kuri Lietuvoje – novatoriška, tad nutarėme pabandyti. Pirmieji žingsniai labai įdomūs", – teigė "Inkaro" mokyklos vadovas Artūras Ruževskis.

A.Skarbalius, paklaustas, kaip jam ir šeimai sekasi Danijoje, nusišypsojo.

"Žmona, buvusi gabi keramikė, savo ateitį susiejo su farmacija, įgijo mokslų daktarės laipsnį. Dukra, kuriai jau dvidešimt, buvusi plaukikė, dabar studijuoja, sūnus mokosi ir lanko futbolo treniruotes", – pasakojo A.Skarbalius.

Buvusio geriausio Lietuvos futbolininko šeima įsikūrė nuošalesniame Kopenhagos priemiestyje, iš kurio "Brondby" klubas pasiekiamas vos per 15 minučių.

– Aurelijau, Danijoje kuruojate bene garsiausio šalies futbolo klubo "Brondby" jaunimo komandų veiklą. Kaip sekasi dirbti su jaunaisiais talentais?

– Jei žiūrėsime tik į sportinius rezultatus – nekaip. Tačiau mes žinojome, ko tikėtis. Daug metų klube buvo chaosas, kelios vyresnės žaidėjų grupės buvo, sakykim, silpnokos. Kai vadovavau jų pagrindinei komandai, metas buvo labai sunkus. Klubas vos nebankrutavo, pirmą sykį per visą istoriją laiku neišmokėjo atlyginimų. Vos neiškritome iš lygos, bet išsigelbėjome. Dabar pasikeitė visa klubo valdžia, struktūra, savininkai. Jie prieš gerus metus nusprendė investuoti ne tik į pagrindinę komandą, tačiau ir į jaunimo ugdymą – nuo trylikamečių iki devyniolikmečių. Tam jie kasmet skiria iki 2 mln. eurų. Tikslas – kad klubas taptų viena geriausių futbolo talentų kalvių visoje Skandinavijoje. "Brondby" visada turėjo daug talentų, tačiau pastaraisiais metais užleido pozicijas, o ir konkurencija Danijoje išaugo. Ūgtelėjo ir čempionas "Midtjylland", ir "Nordsjælland" klubas. Jie taip pat nemažai investuoja į savo akademijas, technines bazes, trenerių išsilavinimą. Aš esu "Brondby" devyniolikmečių komandos vyriausiasis treneris. Be to, drauge su kitais treneriais kuriame visos klubo sistemos taktinį, strateginį ir netgi vertybinį braižą. Žaidėjus suskirstėme į tris grupes – didžiausio potencialo, vidutinio ir mažiausio. Tačiau su visais sistemingai dirbame. Stengiamės prisitaikyti prie kiekvieno individualiai, bet drauge ugdyti komandines savybes. Atliekame daug analitinio darbo, kuriame vaizdo duomenų bazę. Žodžiu, darbo netrūksta, bet jis įdomus.

– Ar jūsų misija panaši ir Lietuvoje?

– Maždaug prieš metus apsisprendžiau, kad laikas ne aimanuoti, kad viskas Lietuvoje blogai, o pagalvoti, ką aš galiu padaryti, kad būtų geriau. Noriu pasėti grūdą, iš kurio išdygtų daigas. Pasirinkau dvi kryptis. Pirmoji – bandau parodyti, kuria linkme treneriai turi dirbti strategiškai, o tai suvokę imtų gilintis į detales, kaip tą strategiją įgyvendinti, išmokti naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, kompiuterinės analizės programomis. Antroji – parengiau vaikų treniravimo metodiką. Kol kas ji apima amžiaus grupę nuo penkerių iki dvylikos metų. Vėliau, jei bus poreikis, kursime ir vyresniems. Mano didžiausias rūpestis yra bazės, kuriose tos programos įgyvendinamos. Ne vien aikštės, bet ir technologiniai ištekliai. Labai svarbu, kad rasčiau būdų išmokyti vietos trenerius matyti situaciją taip, kaip ją regiu aš, ir dirbti pagal parengtas metodikas.

– Ar jūsų projektas – ilgalaikis?

– Dvidešimt metų gyvenu Danijoje, kurią galima pavadinti futbolo šalimi. Tačiau net ir joje dabartinio supratimo link ėjau daugelį metų. Todėl puikiai suvokiu, kad Lietuvoje šie procesai užtruks. Atvykstu kartą per mėnesį, vedu bendras pratybas ir konsultuoju klubų, su kuriais bendradarbiaujame, trenerius. Kaune ir Vilniuje surengiau seminarus treneriams. Abiejuose miestuose susirinko po pusšimtį specialistų, be to, paskaitų klausėsi ir studentai.

– Kuo jūsų siūloma talentų ugdymo strategija skiriasi nuo tos, kuri taikoma Lietuvoje?

– Labiausiai skirsis metodika. Tarkime, mano siekis, kad dešimties ar penkiolikos vaikų grupę treniruotų bent du suaugę specialistai. Tai sudėtinga įgyvendinti, bet jei norime kokybės, reikia jos siekti. Kalbėdamas apie lietuviškos sistemos trūkumus, nenorėčiau leistis į detales. Tačiau labiausiai krinta į akis bendros strategijos trūkumas. Girdžiu istorijas, kai jauni treneriai pasisiūlo futbolo mokykloms ir jiems pasakoma: gerai, treniruok, kaip nori ir kur nori. Susirask aikštę ir dirbk, kaip pats supranti. Dirbant pagal aiškią metodiką turi būti konkrečiai nurodyta, kokioms amžiaus grupėms ką reikia tobulinti.

– Gal tai, kad Lietuvoje užauga labai mažai futbolo talentų, reiškia, kad lietuviai tiesiog nesutverti šiam sportui?

– O islandai ar sutverti? Jų yra dešimt kartų mažiau nei lietuvių – apie 300 tūkst. Gal ten, šiaurėje, klimato sąlygos geresnės? O futbolo talentai ten užauga! Pažiūrėkime, kur yra jų rinktinė (likus dviem turams iki Europos čempionato atrankos užsitikrino kelialapį į finalo etapą – aut. past.), o kur mūsų? Visa esmė – kaip ir kas tuos talentus ugdo, koks trenerių mentalitetas, ar jie dirba sistemingai, metodiškai, ar bet kaip. Neseniai skaičiau įdomią analitinę medžiagą, kurioje apibendrinti vaikų atrankos ir treniravimo ypatumai žinomuose Europos klubuose – Amsterdamo "Ajax", "Barcelona", Bilbao "Athletic", "Mainz 05". Išvada tokia: principai ir tendencijos visur panašios. Esmė – kada ir ko tuos vaikus moko. Nuo penkerių iki dvylikos metų reikia padėti pagrindus.

– Lietuvos nacionalinė rinktinė iki vakarykštės dvikovos Slovėnijoje buvo surinkusi 9 taškus per aštuonerias rungtynes, lenkė tik nykštukinio San Marino atstovus. Gal ši pozicija atspindi realų mūsiškių pajėgumą?

– Visuomet vadovaujuosi principu, kad reikia analizuoti tendencijas, ne pavienius rezultatus, o bendrą vaizdą. Šiuo atveju tendencijos akivaizdžios. Šį atrankos ciklą prasti ir rezultatai, ir žaidimas. Taip pat reikia žiūrėti, kiek per rungtynes vidutiniškai progų įvarčiams sukuria mūsų rinktinė, kiek leidžia sukurti varžovams. Tada kalbėčiau apie ilgalaikes tendencijas. Akivaizdu, kad smunka beveik visų, jei ne visų, amžiaus grupių rinktinių rezultatai – pradedant jauniausių, baigiant jaunimo, iki 21-ų metų, ir nacionalinės rinktinės. Būtent dėl to man labiausiai neramu, nes tai reiškia, kad Lietuvoje pasirinkta neteisinga jaunimo ugdymo strategija arba jos išvis nėra.