Prieš 70 metų – 1943 m. vasario 19-ąją – Telšiuose gimęs Petras Glodenis mirė 2003-iųjų liepos 29-ąją.

Šis žemaitis net du kartus – 1965 ir 1973 m. – buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku.

P. Glodenis žaidė Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje (1962–1966, 1969, 1973–1974 m., 205 rungtynės, 31 įvartis), Donecko „Šachtior“ (1967–1968), Ždanovo „Metalurg“ (Ukraina) klubuose.
Futbolininko karjerą pradėjo Telšių „Džiugo“ (1958–1959), „Mąsčio“ (1960–1961) ekipose, o baigė Vilniaus „Aušros“ komandoje (1975–1979).

Nuo 1986 m. dirbo Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykloje derintoju.

Petka arba Petriukas
P. Glodenio gimimo liudijime įrašyta – Petras. Bet šeima jaunylį, turėjusį vyresnį brolį ir seserį, vadino tik Petriuku. Šis vardas prigijo ir mokykloje, taip į jį kreipdavosi ir draugai, visiems spardant kamuolį.
Petriukas, patekęs į rusakalbių futbolo meistrų komandas, vadintas Petka – rusų legendinio revoliucionieriaus Vasilijaus Čepajevo bendražygio vardu.

Pokario metais mažai kas džiaugėsi gyvenimu, galą su galu durstė. Petriuko tėvai – tėvas buvo Telšių garo katilo prižiūrėtojas, o mama – vaikų darželio darbuotoja – neturėjo iš ko atžalų lepinti. Sūnūs – vyresnysis Stanislovas ir Petriukas – žaisdami „Mąsčio“ komandoje papildydavo šeimos biudžetą „kišenpinigiais“ ir vienkartinėmis dovanėlėmis, gautomis už žaidimą.

Anksti įžvelgė talentą
Telšių futbolas pagyvėjo, kai Kūno kultūros instituto (KKI) absolvento ir sporto metraštininko Vytauto Giedraičio priviliotas iš Užvenčio atvyko A. Grybauskas. Jo globon pirmiausia pateko Stanislovas, o po kelių metų brolis į treniruotes nusitempė ir Petrą. Stanislovas Petrui buvo daugiau nei vyresnis brolis – globėjas, patarėjas, mokytojas.

Apie jauniausią, daug žadantį „Mąsčio“ žaidėją P. Glodenį kalbos sklido po visą Lietuvą. Tada geresni žaidėjai buvo retenybė, skaičiuojami vienos rankos pirštais. Apie talentą, jo žaidimą vyrų komandoje sužinojo ir Kauno „Bangos“ meistrų komandos vadovai. 1961 m. ruošdami „Bangos“ jaunių komandą SSRS zoninėms varžyboms, į treniruočių stovyklą pakvietė ir du vaikinus iš provincijos – P. Glodenį iš Telšių ir Joną Rudžianską iš Kapsuko (dabar Marijampolė) – vėliau žinomą žaidėją ir trenerį, parašiusį knygą apie Marijampolės futbolo istoriją. Šis sėkmingai įveikė peržiūros egzaminą, o Petriukas – ne. Grįžo namo, nepritapęs prie „miestiečių“ žaidimo stiliaus.

Staigus šuolis aukštyn
Netrukus paaiškėjo, kad „Bangos“ specialistai smarkiai klydo – kitais metais Petriukas užkliuvo Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos treneriui Zenonui Ganusauskui, ir šis pakvietė vaikiną į kolektyvą. Petriukas, patekęs į patyrusių trenerių rankas, greitai tobulėjo. 1965 m., būdamas 22-ejų, išrenkamas geriausiu Lietuvos futbolininku. O varžovų rinkimuose būta garsių. Stanislovas Ramelis, Romualdas Juška, Gintautas Kalėdinskas – žaidėjai, formavę „Žalgirio“ veidą.

1966 m. viena geriausių visų laikų „Žalgirio“ komandų buvo arti svajonių tikslo – SSRS aukščiausiosios lygos (2-oji vieta). Už rezultatus žaidėjams, taip pat ir P. Glodeniui, suteikti SSRS sporto meistrų vardai.
P. Glodenis – tylenis tiek gyvenime, tiek aikštėje. Žaisdamas užėmė puolėjo ir saugo pozicijas, galėjo netikėtais smūgiais „pavaišinti“ varžovų vartininką arba juvelyro tikslumu perduoti kamuolį pavojuje atsidūrusiam partneriui.

Per penkis pirmus sezonus į „Žalgirio“ varžovų vartus telšiškis įmušė 24 įvarčius, dar septynis pridėjo žaisdamas vėlesniais metais.

Žaidė ir Ukrainoje
1967 m. P. Glodenis neatsilaikė Donecko „Šachtior“, žaidusio SSRS aukščiausioje lygoje, vilionėms. Po dvejų metų grįžęs į „Žalgirį“ (1969) vėl kartu su komanda buvo iškilęs iki pat SSRS aukščiausios lygos slenksčio.

Užverbuotas kitų komandų agentų, trejus metus (1970–1972) praleido Ukrainos žemesnio rango komandose. 1973 m., dar kartą grįžęs į „Žalgirį“, ilgiau neužsibuvo.
1974 m., negalėdamas treniruotis ir gyventi pagal komandos keltus reikalavimus, pasiprašė išleidžiamas iš komandos. Išsiskyrė gražiai, bet be išleistuvių.

Sunkios paskutinės dienos
Antroji gyvenimo pusė P. Glodeniui buvo daug sunkesnė. Jaunystėje gyvenęs futbolu, nekvaršinęs galvos dėl ateities, palikęs šią sritį gyveno sunkiai. Praėjusi dažnai be stabdžių jaunystė paliko skaudžių pėdsakų.

Anksti pradėjo kankinti kojų sąnarių ir kitos ligos. Paskutines dienas praleido su ramentais, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje.

Turėjo gerą bičiulį – futbolo senjorų klubo „Meistrai“ prezidentą Raimondą Karpavičių. Šis jį ne vienus metus šelpė finansiškai. Ilsisi P.Glodenis toliau nuo gimtųjų Telšių ir antrųjų namų Vilniaus – Rietave.