Kirto komforto zoną

Kai paskambinau Vytautui, jis buvo bepaliekantis pajūrį – po svetingo žemaičių priėmimo, pirties garo ir maudynių ledinėje Baltijoje, pakelės degalinėje keliauninkas šildėsi puodeliu karšto gėrimo, tik ką iškepta pica ir kaupė jėgas kelioms dešimtims kilometrų iki kito sustojimo nakvynei, veikiausiai, pas dar vieną iš daugelio po šalį išsibarsčiusių bokso trenerių.

"Startavau ankstyvą sausio 1-osios rytą. Drauge su manimi į kelionę leidosi auklėtiniai Domininkas ir Arvydas. Domininkas pavargo nuėjęs iki Prienų, o Arvydą nuvylė nugara, nes kuprinė nelengva – apie 12–15kg", – iš rikiuotės iškritę bendražygiai V.Binkio nesustabdė.

Vasarą gali eiti visi, o žiemą? Klausiate, ar sunku? Geriau pagalvokite apie Napoleono karius, kurie žiemą ėjo per Lietuvą.

Bokso treneris iš Kauno tęsė kelionę ir tesėjo sau dar rudenį duotą pažadą – pėsčiomis išmaišyti Lietuvą ir aplankyti kuo daugiau bokso klubų. Į žygį leidęsis žiemą, o ne vasarą, savo pasirinkimo Vytautas nesigailėjo nė akimirkos, o paprašytas motyvuoti tokį žingsnį, tik šyptelėjo pro vešlią barzdą.

"Vasarą gali eiti visi, o žiemą? Klausiate, ar sunku? Geriau pagalvokite apie Napoleono karius, kurie žiemą ėjo per Lietuvą. – Vyras džiaugėsi, kad dabar ne XIX, bet XXI a., o jis – ne Napoleono gvardijos karys. – Priešingai nei aš, jie juk neturėjo aprangos iš "Armijai ir civiliams", nei tokių patogių batų. Tai va, jiems buvo sunku, o man tai tik lengvas išėjimas iš komforto zonos."

Išlieka pozityvus

Dėl karantino uždaręs kovinio sporto klubą "Kaunas Strikers Gym" ir kavinę, Vytautas stengėsi išlikti pozityvus. Priešingai nei kitas paniurėlis panašioje situacijoje, kaunietis treneris džiaugėsi laisvu laiku, kurį galėjo skirti žygiui. Pastaruoju jis nusprendė ne tik mesti sau iššūkį, bet ir papildyti gerų darbų krepšelį.

Atviras: Vytautas abejojo, ar dar kada nors gyvenime pakartos tokį žygį.

"Labai dažnai su treneriais susitinkame tik per varžybas. Jų metu pasikalbėti neišeina. Kitų trenerių išvis nepažįstame", – V.Binkis pasakojo, kad, prieš leisdamasis į mėnesio trukmės žygį pėsčiomis, sau iškėlė bent kelias užduotis.

Visų pirma, jis norėjo aplankyti kuo daugiau trenerių ir sužinoti, ko jiems labiausiai stinga iš Lietuvos bokso federacijos. Pastarajai anksčiau priklausė ir V.Binkio klubas, tačiau dėl išsakytos kritikos prieš dvejus metus iš sąrašų jis buvo išbrauktas. Vyras įsitikinęs, kad federacijos veikla jau daug metų netinkama, tačiau norėjo išgirsti ir daugiau nuomonių.

"Nuo 1992 m. bus pirmas kartas, kai mes neturime bokso atstovo olimpinėse žaidynėse. Rezultatai blogėja. Tuo metu federacijos biudžetas šiemet didžiausias – 400 tūkst. eurų. Tiesa, atsirado nauja eilutė "teisinės išlaidos". Praėjusiais metais tam išleista 9 tūkst. eurų, – nors suma ir nedidelė, V.Binkis tikino, kad kiekvienas euras galėtų pasitarnauti sportininkams, deja, dabar jie patys priversti ieškoti rėmėjų. – Lietuvai ir Kaunui atstovaujantis Europos čempionato prizininkas, kalbu apie Gabrielių Savicką, kitam čempionatui ruošiasi už savo pinigus. Pats ieško rėmėjų. Ar taip turėtų būti?"

Ne mažiau nei lėšos ir jų panaudojimas, Vytautui abejonių esą kelia Lietuvos bokso federacijos branduolys.

Nori padėti jaunimui

Suvokdamas, kad jaunimas – bokso ateitis, Vytautas savo žygiu nusprendė atkreipti dėmesį ir augančią pamainą. Kiekvieną nueitą kilometrą entuziastas nusprendė paversti eurais ir skirti juos perspektyviems jauniems sportininkams. Jei kojos nepakiš epidemiologinė situacija, vasaros pabaigoje šalyje bus surengtos tarptautinės varžybos. Atskirose amžiaus grupėse pirmas vietas pelnę lietuviai, anot idėjos sumanytojo, bus skatinami ir motyvuojami metinėmis stipendijomis. Kol kas tik neaišku, kokia forma.

"Dar galvojame, ar vaikus gadinti pinigais, ar, tarkim, aprūpinti juos vitaminais, kokiomis nors priemonėmis", – V.Binkis atkreipė dėmesį, kad boksas – ne krepšinis, kurį neretai renkasi labiau pasiturinčios šeimos. Priešingai, ši sporto šaka dažniau suburia nepasiturinčius, todėl, matydami potencialą konkrečių sportininkų potencialą, treneriai kai kurias išlaidas dengia iš savo kišenių. Ateityje tokie žygiai, anot Vytauto, galėtų būti rengiami reguliariai. Taip perspektyvus jaunimas gautų nuolatinę paramą.

"Yra ir dar viena svajonė", – keliaujantis treneris vylėsi, kad jai taip pat bus lemta virsti kūnu.

Nueitus kilometrus pavertus eurais, dalis jų bus skirta žurnalui, kuriame bus sudėtos aplankytų klubų, juose dirbančių trenerių ir geriausių sportininkų nuotraukos, sukeltos jų sėkmės istorijos.

Teko miegoti lauke

Tądien, kai kalbėjome su Vytautu, jis pradėjo trečią kelionės savaitę. Nueitų kilometrų skaitiklis rodė daugiau nei 600, o entuziazmas eiti iki finišo – maksimumą. Taškai žemėlapyje žymėjo aplankytus bent keliolika Lietuvos miestų ir miestelių: Prienus, Alytų, Simną, Marijampolę, Šakius, Tauragę, Jurbarką, Šilutę, Palangą, Kretingą.

"Kol kas viskas vyksta sklandžiai. Batai netrina. Jei sąnariai nenuvils, eisiu tiek, kiek leis žmona", – kaunietis skaičiavo, kad per dieną vidutiniškai nueina apie 40 km.

Vieną pirmųjų žygio dienų Vytautas ištirpdė net 63 km. Tiesa, buvo ir kur kas mažiau produktyvių dienų, kai laikrodis rodė triskart trumpesnį atstumą. Kelionės metu Vytautas nusprendė skaičiuoti ne tik nueitus kilometrus, bet ir savo dienpinigius. Pastaruosius vyras pasišovė leisti tik maistui.

"Mano tikslas buvo neišleisti nė cento nakvynėms. Nors įpusėjus kelionei žmona ne kartą siūlė užsisakyti viešbutį, aš atsisakiau. Tą ir pats telefonu galėjau padaryti, tačiau, kokia tokio žygio prasmė?" – bokso treneris pasakojo, kad, įpusėjus kelionei, be nakvynės vietos jis liko tik vieną kartą.

Pernelyg vėlai atkeliavęs į Žemaičių Naumiestį, žygeivis nesiryžo belstis į žmonių namų duris, todėl savo miegmaišį traukė artimiausioje autobusų stotelėje. Laimė, tada dar nebuvo didelių speigų. Kitos naktys, anot Vytauto, buvo kur kas patogesnės. Kelias jų kaunietis praleido trenerių namuose, vieną – užrakintame sporto klube, Saugų vaikų globos namų koridoriuje, Dzen šventyklėlėje. Ne kartą keliautojas nakvynės prašėsi pas dvasininkus. Pastarieji buvo itin paslaugūs ir vis teiravosi, ar Vytautas nėra piligrimas. Šis juokais atsakydavo, kad sporto salė – šventovė, todėl jį galima vadinti bokso piligrimu. Teko keliautojui išbandyti ir nakvynės namų lovas. Pirmiausia – Alytaus, vėliau – Jurbarko.

"Alytaus nakvynės namuose pirma naktis nemokama, antra kainuoja apie 1,2 euro. Įdomi patirtis, nes iki tol nieko panašaus neteko išbandyti. Įspūdį paliko Jurbarko nakvynės namai – visiška priešingybė pirmiems. Viduje jauku, šilta, europinis remontas, labai malonus personalas", – V.Binkis juokavo, kad į pastaruosius nebūtų gėda atsivesti net ir savo žmoną.

Draugiški žmonės

Vytautas džiaugėsi, kad kelionės metu nesutiko priešiškai nusiteikusių žmonių. Tie, pas kuriuos jis apsistojo, dalijosi ne tik pastoge, bet ir karštu maistu. Atsitiktiniai sutiktieji taip pat buvo dosnūs. Tarkim, sužinojusi apie kauniečio žygį, degalinės darbuotoja vyrą pavaišino naminiu baltu sūriu. Nė vienas, į kurio kiemą Vytautas užsuko geriamojo vandens, taip pat neatsakė.

Karantinas: susitikti pavyko ne su visais bokso treneriais, todėl su kai kuriais jų Vytautas bendravo telefonu.

Ne tokie geranoriški buvo tik ratuotieji. Tiksliau – nedidelė dalis jų. Einant magistralinių kelių kelkraščiais keliautojui ne kartą teko trauktis į šoną, kad neatsargūs, telefonais kalbantys vairuotojai jo neužkliudytų savo automobiliais.

"Priešingai elgiasi tie vairuotojai, kurių darbas susijęs su automobiliais. Jie ir pamojuoja, ir pasignalizuoja iš tolo, kad būčiau atsargus", – kelionės įspūdžiais dalijosi vyras, o paklaustas, kas paliko didžiausią įspūdį, net negalvodamas atšovė, kad jį papirko Lietuvos vaizdai, kuriuos atrasti jam padėjo tėčio sudaryti maršrutai.

Tarkim, vaikščiodamas po Kretingą jis pamatė įspūdingas vietas, apie kurias iki tol nieko nežinojo. Kitomis akimis vyras pamatė ir karantino ištuštintą Palangą, ir Baltijos bangas, į kurias sausio mėnesį nėrė pirmą kartą.

"Jei būčiau fotografas, žygio metu eičiau du ar tris kartus lėčiau. Dabar tokios prabangos sau negalėjau leisti", – bokso treneris V.Binkis neabejojo, kad žygio metu aplankytas vietas kada nors pamatys ir vėl, tačiau, ar darsyk leisis į tokią pat kelionę, nebuvo tikras. – Manau, čia bus gyvenimo žygis. Kaip ir kelionė į Kubą. Retai kas ten važiuoja kas sezoną."