– Pagal pavardę ir tautybę turėtumėte būti krepšininkas... Ką veikiate, kai neminate dviračio pedalų?

– Esu eilinis lietuvis, dirbu eilinėje lietuviškoje organizacijoje, mėgstu tradicinius cepelinus ir šaltibarščius. Be galo didžiuojuosi, kad esu lietuvis.

– Prisistatėte kaip Misteris X, o mažumėlę tiksliau?

– Esu viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ – ne pelno tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros – vadovas ir ISM universiteto lektorius.

– Kaip atsitiko, kad ėmėte praktikuoti ne lietuviams įgimtą krepšinio, o dviračių sporto religiją?

– Dviračiai mano gyvenime atsirado labai anksti. Tėtis Rimantas Čivilis buvo Lietuvos motokroso čempionas, didelis motociklų ir automobilių sporto entuziastas. Natūralu, kad norėjo, jog ir sūnus sektų jo pėdomis. Dalyvaudavau kartingo varžybose. Į dešimtuką patekdavau, bet didesnių aukštumų nepasiekiau. Tais laikais buvo didelė atskirtis tarp tų, kurie turi pinigų ir gali sau leisti važiuoti su užsienietiška technika, ir tarp tų, kurie vos sukrapšto sovietinei.

Kai baigdavosi intensyvus varžybų sezonas, sportininkai užsiimdavo fiziniu pasirengimu. Per vieną tokį fizinio pasirengimo periodą (man buvo gal keturiolika), netikėtai atradau dviračius. Į kartingo sportą grįžti atsisakiau, o ir tėvukas per daug nesipriešino. Nuo to laiko pasidariau aktyvus dviračių sporto gerbėjas ir praktikas.

Kitaip: Ruandoje dviratininką sužavėjo žmonių nuoširdumas, šypsenos./„Matt Grayson Photography“ nuotr.

– Ar svajojote dalyvauti olimpiadoje, atstovauti Lietuvai?

– Svajonių būta didingų, bet greitai išsiaiškinau, kad, deja, nesu gamtos apdovanotas reikiamais fiziologiniais duomenimis. Iškilo dilema, ką daryti toliau? Vis dėlto per daug mėgau dviračius, kad nuleisčiau rankas. Tęsiau treniruotes, vykau į varžybas.

Su amžiumi mano sporte atsirado naujų pranašumų. Užsiimdamas verslu radau jame naudos ir savo sportui. Tarkim, gladiatorių kovose pralaimėjęs būdavo nužudomas, o versle šita taisyklė negaliojo. Tu juk nežudai savo konkurentų, kai nori iškilti (juokiasi), bet pasinaudoji jų silpnosiomis pusėmis. Įgyta gyvenimiška patirtis man leido suprasti, kad negaliu laimėti olimpinių varžybų, bet turiu užtektinai ištvermės ir proto, kad gerai pasirodyčiau ypač sunkiose distancijose.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad už jus fiziškai pajėgesni priešininkai nebuvo pratę važiuoti naktį. Ar treniruotės naktimis (nes dieną dirbate) ir buvo jūsų didysis koziris varžybose aplink Ruandą?

– Tam tikra prasme taip. Tarkim, antros ir trečios vietos laimėtojai buvo Kenijos profesionalūs sportininkai, kurie varžyboms ruošiasi dieną. Man po darbų dar norisi pabūti su šeima, vaikais, tad treniruotis važiuoju naktį ir šiuo paros metu labai patogiai jaučiuosi. Kenijos dviratininkams važiuoti naktį buvo labai sudėtinga. Kai dabar retrospektyviai analizuoju varžybas, matau, kad iš pradžių buvau tik septintas, sutemus prisivijau lyderius, juos aplenkiau ir jau antrąją naktį išsiveržiau į priekį, varžovus palikdamas toli toli…

– Varžybų trasa ėjo ratu aplink visą Ruandos valstybę. Ar ji buvo kažkaip sužymėta, apšviesta naktį?

– Ne, nebuvo apšviesta. Turėjome navigacijos įtaisą, kuris neleido išklysti iš kelio. Važiavome įsijungę dviračių žibintus. Jei kas būtų atsitikę? Na, kiekvienas dalyvis turėjo GPS siųstuvą, todėl visi (tiek gelbėtojai, tiek ir sirgaliai iš Lietuvos) realiu laiku galėjo stebėti mūsų judėjimą. Trasoje dar buvo keturi privalomi kontrolės punktai, kuriuose turėjome sustoti, pasižymėti, pasipildyti vandens atsargas, gauti užkandžių.

– Ultraištvermės dviračių lenktynėse važiavote daugiau nei dvi paras. Ar valgydavote nenulipęs nuo dviračio? Gal adrenalinas buvo taip sukilęs, kad net valgyti nesinorėjo?

– Valgyti reikėjo. Per varžybas sudeginau apie 29 tūkst. kalorijų. Visą maistą vežiausi su savimi dviračio krepšyje. Niekur nestojau, negaišau laiko, o maitinausi iš esmės skysčiu, t. y. kaloringais maisto papildais, kuriuos maišiau su vandeniu ir gėriau. Tuos skysto maisto mišinius pasidarydavau kontrolės punktuose, o gerdavau jau važiuodamas. Gaudavau tiek kalorijų, kiek per valandą jų reikia, nes jei būčiau maitinęsis lietuviškais cepelinais, patys suprantate (kvatojasi).

– Kaip šeima žiūri į jūsų ekstremalų hobį, treniruotes naktimis, išvykas į ultradviratininkų varžybas, kurios vyksta jau ne už 100, bet už tūkstančių kilometrų?

– Kadangi sportuoti pradėjau daug anksčiau, nei sutikau dabartinę savo žmoną Ugnę, jai tai nebuvo staigmena. Ugnė suprato, kad man to reikia kaip oro. Už palaikymą jaučiuosi žmonai be galo dėkingas.

– Gal Ugnė, jūsų vaikai – irgi užkietėję dviratininkai?

– Oi, ne, ne… Žmona turi gal tris dviračius, bet nė vienu nevažinėja. Tiesa, praeitą vasarą kelis kartus bandė važiuoti su juo į darbą, patiko. Vaikai – devynerių Steponas ir dvylikos Nerilė – dviračiais važiuoja, bet ne per dažniausiai. Tiesiog jie mato mano pavyzdį ir tai, kad dviratis gyvenimą gali padaryti labai įvairų. Kartais su Steponu pralekiame dviese, bet tik tuomet, kai jis nori.

– Ar ultradviračių lenktynėms reikia specialaus dviračio, ypatingos amunicijos: juk mažiausias ant jo uždėtas daiktelis – jau papildomas svoris?

Tam tikru išsekimo momentu suvokiau, kad man jau ima vaidentis. Kiekvienas kelio ženklas ar atšvaitas mano vaizduotėje tuomet kūrė fantastiškiausius paveikslus.

– Kadangi ne pirmą kartą dalyvauju tokiose varžybose, jau žinau, ką imti, o ko ne. Turiu lenktyninį dviratį, kurį apkabinu papildoma įranga: šviestuvais, daiktakrepšiais, įsidedu nešiojamąjį įkroviklį, kad galėčiau įsikrauti žibintus, kompiuteriuką su GPS, telefoną. Žodžiu, prieš vykdamas į tokias varžybas apgalvoju kiekvieną daiktelį, kurį dėsiu ant dviračio. Tiesa, šįsyk, minant aplink Ruandą, teko labai daug kilti – susidarė net 16,5 km. Paprasčiau kalbant, tai buvo beveik tas pats, kas du kartus įvažiuoti į Everestą.

– Kokie iššūkiai lydėjo varžybų metu?

– Ruanda yra visiškai kitoje geografinėje juostoje, netoli ekvatoriaus. Ten kitokia gamta. Kelio danga – ugnikalnio kilmės, daug aštrių akmenų – kitokia, nei mes įpratę važiuoti. Tačiau nesu linkęs dramatizuoti jokių klimato sąlygų. Tos dramos atsiranda vėliau, su nuovargiu. Kai prasideda vidinis išsekimas, jį lydi psichologiniai padariniai. Ką turiu omenyje? Važiuodamas pirmą naktį dar jautiesi gana gerai, bet sulaukęs antrosios jau imi atsijungti, kitaip viską matyti… Čia panašiai kaip ir kalnuose: juk daugiausia alpinistų žūsta ne lipdami į viršų, bet leisdamiesi žemyn.

Greičiausias: 1 000 km trasą aplink Ruandą, iš kurios net 400 km teko minti žvyrkeliu, lietuvis įveikė pirmas – per 50 valandų ir 53 minutes./ „Matt Grayson Photography“ nuotr.

Kai pirmą kartą dalyvavau tokiose ultraištvermės dviračių lenktynėse, buvo baisu. Tam tikru išsekimo momentu suvokiau, kad man jau ima vaidentis. Kiekvienas kelio ženklas ar atšvaitas mano vaizduotėje tuomet kūrė fantastiškiausius paveikslus. Imi regėti didžiulius gyvūnus, žmones. Dabar, kai jau turiu nemažai praktikos, į tas haliucinacijas žiūriu paprasčiau. Čia ir prasideda varžybų dalyvių konkurencija – ar palūši, ar sugebėsi atsilaikyti dvi paras ir nepasiduoti emocijoms, kurios tave šiurpina kaip kokie amerikietiški kalneliai. Vieną akimirką esi labai laimingas, o kitą jau nori verkti ir savęs gailėtis. Žodžiu, per varžybas turi ne tik minti, bet ir mintyse pereiti visą dramatiškų kraštutinumų etapą.

Įgyta gyvenimiška patirtis leido suprasti, kad negaliu laimėti olimpinių varžybų, bet turiu užtektinai ištvermės ir proto, kad gerai pasirodyčiau ypač sunkiose distancijose.

– Ar jums to reikia – adrenalino, iššūkių, pergalių?

– Iš tikrųjų tos pergalės yra visiška beprasmybė. Tarkim, laimėjau šias varžybas, tačiau nereiškia, kad dabar būsiu protingesnis arba labiau suprasiu pasaulio sąrangos dėsnius (juokiasi). Vienintelė nauda – patirtis. Žmonės formuoja save, kaip asmenybes, per įvairiausias patirtis. Jų neįmanoma gauti sėdint prie televizoriaus ir žiūrint filmus. Man reikia patirti jas fiziškai, kad galbūt labiau įvertinčiau gyvybės dovaną. Kuo daugiau įveikiu sunkumų, kuo labiau prispaudžiu save prie žemės, tuo labiau suprantu, kad žmogui gyvybė – didelė vertybė. Tada taip smagu pirmadienį grįžti į biurą, pasidaryti kavos ir jaustis beprotiškai laimingam… Kur dar žinojimas, kad galiu dirbti savo šaliai!

– Ar per daugybę metų, kuriuos paskyrėte dviračių sportui, buvote pakliuvęs į gyvybei pavojingą situaciją?

– Kai buvau aštuoniolikos, beveik kiekvienose varžybose galvodavau, kad mirsiu: taip sunku būdavo. Dabar man 41-i ir jau suprantu, kad nuo tokių sunkumų nemirštama. Anksčiau labai skaudėdavo, kai fiziškai pasiekdavau tas išsekimo ribas. Dabar yra sunku, bet neskauda. Vis dėlto negaliu teigti, kad sulig amžiumi psichologiniai motyvai nugali fizinius. Jei nebūsi stiprus, ištvermingas, 1 000 km (iš kurių beveik pusė veda bekelėmis) tu neįveiksi be sustojimo. Geras pasiruošimas varžyboms – pagrindinis elementas. Kaip nugalėti kitus, kurie taip pat yra stiprūs fiziškai ir tvirti psichologiškai? Štai čia ir pradeda veikti išmintis, vadyba, psichologija, gebėjimas važiuoti naktį, greitis, orientacija, technika ir kt.

– Kodėl prieš lenktynes nelaikėte savęs favoritu?

– Todėl, kad juo ir nebuvau. Tikrai nepatekau į prieš lenktynes skelbtą varžybų organizatorių sąrašėlį, kurį sudarė jaunesni ir pajėgesni sportininkai. Jau mindamas pirmas valandas jaučiau, kad man jų tempas per greitas, kad taip važiuodamas tiesiog deginu save. Tačiau paskui atėjo naktis ir tie jaunuoliai apsiramino… Kodėl vis akcentuoju savo amžių? Nes jaučiu, kad pats mano jėgų pikas buvo 25–35 metų. Likimo ironija: kai galėjau – nelaimėjau, o čempiono titulą iškovojau tik dabar, jau įkopęs į penktą dešimtį.

– Ar turėjote laiko apžiūrėti Ruandą? Gal prieš vykdamas į šalį pasidomėjote ir skaudžia jos istorine praeitimi: kitų metų balandį sukaks 30 metų, kai Ruandoje buvo įvykdytas genocidas – per 100 dienų išžudyta apie 800 tūkst. žmonių.

– Skaičiau apie tai. Vietiniai nenoriai kalba šia opia tema. Tiesa, po varžybų buvau labai maloniai nustebintas, kai prie manęs tarsi iš niekur nieko išdygo pulkelis lietuvių, nusivežė į geriausią Kigalio (Ruandos sostinės) restoraną, aprodė miestą. Užsieniečiai dviratininkai puolė klausinėti, ar tie lietuviai – seni mano draugai, ir buvo labai nustebę, kai išgirdo, kad aš juos matau pirmąsyk. Sakiau, kad lietuviai, nors ir maža tauta, bet labai palaiko saviškius.

Nespėjo: dviratininkas gailisi, kad per mažai kartų varžybų metu traukė telefoną ir fiksavo Ruandos žmonių kasdienybę. Jiems dviratis – labai svarbi transporto priemonė./ E. Čivilio asmeninio archyvo nuotr.

Vėliau, jau grįžęs namo, ilgai mąsčiau, kad tas draugiškumas, saviškių palaikymas yra labai unikalus mūsų tautos bruožas, kurio dažnai neįvertiname. Juk vokiečių Ruandoje gyvena irgi nemažai, tačiau nė vienas per apdovanojimus nepasveikino savo šalies sportininkų. Ne veltui mūsų „Tautiškoje giesmėje“ yra žodžiai: „Vardan tos Lietuvos / Vienybė težydi!“

– Ar, pasidžiaugęs pergale su ten gyvenančiais lietuviais, nepamiršote ir savo verslo?

– Tiesa. Susiplanavau vizitų dieną. Aplankiau Kigalio startuolių inkubatorių, dar – IT ministeriją. Pašnekėjau su departamentų direktoriais apie jų valstybinius investicinius projektus IT srityje. Nustebau, kokia didelė kinų infiltracija Kigalyje, kaip jie manipuliuoja Afrika. Ten kinai įgauna vis didesnį vietinių pasitikėjimą, o į mus, europiečius, Ruandos gyventojai žiūri labai atsargiai, nes dėl šalyje vykusio genocido jie vis dėlto kaltina ne saviškius, bet, visų pirma, kolonistus prancūzus.

– Gal po tokio sėkmingo starto ir ultračempiono titulo atsirado dar didesnių ambicijų – tarkim, užvažiuoti dviračiu į Kilimandžaro viršukalnę?

– Tokio iššūkio bent jau kol kas neplanuoju. Labiau galvoju apie birželį vyksiančias varžybas Kenijoje. Kodėl vėl Afrika? Pradžioje vis važiuodavau į Europą, paskui – į Aziją, Ameriką. Dabar atėjo laikas įkelti dviračio ratus ir į Afrikos žemyną. Kenijiečiai – labai geri bėgikai, tačiau pastaruoju metu, šalies prezidento padedami, jie daug investuoja būtent į dviračių sportą. Gal mano, kad gali pakartoti savo bėgikų sėkmę ir čia? Juk tokios dviračių varžybos sulaukia itin didelio tarptautinio žiniasklaidos dėmesio.

– Į Afrikos žemyną koją įkėlėte pirmą kartą. Kas labiausiai nustebino, sužavėjo?

– Labiausiai širdį suvirpino Afrikos žmonių antimaterializmas. Kalbu ne apie sostinę, bet tų mažų miestelių, kaimelių, kuriuos pervažiavau per varžybas, gyventojus. Vaikai basi, apdriskę, moja linksmi rankomis man pavymui, šaukia: „muzungu“ (suprask, baltasis) ir nieko neprašo, nebent nusifotografuoti drauge. Ėmiau vaizduotis, kad jei, tarkim, važiuočiau pro kokius Baltarusijos kaimus, kažin, ar kas iš vietinių nepanorėtų mano telefono, pinigų ar paties dviračio? Ruandoje žmonės, rodos, net nesupranta, kad galėtų kažką iš manęs gauti. Kai nieko neturi, tai ir nevertina tavęs per daiktus. Jiems įdomu visai kiti dalykai – kas tu toks, kaip čia atsiradai.

Vieningi: E. Čivilis didžiuojasi tautiečiais, kurie net ir Afrikoje saviškį surado, pagerbė, pavaišino, pavežiojo po miestą./ E. Čivilio asmeninio archyvo nuotr.

– Gal tapęs „Race Around Rwanda“ čempionu gavote kokį solidų piniginį prizą?

– Oi, ne (juokiasi) – tik daug visokios tautinės atributikos iš Ruandos. Specialios suvenyrų ar taurių lentynos namuose neturiu. Man atrodo, tas savęs sureikšminimas niekur neveda. Ir ta taurė namuose, padėta matomoje vietoje, manęs nė kiek nemotyvuoja. Džiugina ne daiktai, ne prizai, bet, kaip minėjau, patirtys. Kuo jos įvairesnės – tuo geriau.

– Ar turite ir daugiau hobių – ne tik dviračius?

– Laikausi tos nuomonės, kad jei nori kažką gyvenime labai gerai daryti, negali blaškytis į kairę ir į dešinę – turi pasirinkti vieną konkrečią sritį. Buvo laikas, kai bandžiau daug ką, bet galiausiai supratau, kad daugiausia emocinio pasitenkinimo man suteikia būtent dviračiai. Nes dviratis – ne vien transporto priemonė. Tai ir gamta, judėjimas, nauji žmonės, įdomios patirtys. Galima sakyti, tai priemonė, kuri padeda man labiau patirti pasaulį.