Boksininko Evaldo Petrausko treneris Vadimas Bajevas prisipažįsta, kad iki šiol nesuvokia, kad jo auklėtinis savo rankose turi medalį, kadangi prieš akis dar pusfinalis, galbūt, ir finalas dėl olimpinio aukso.

- Pusfinalyje Evaldo Petrausko laukia sportininkas iš Korėjos. Kaip vertinate šį varžovą?

- Dalyvaujame olimpinėse žaidynėse. Čia kiekvienas varžovas yra pavojingas ir stiprus. Olimpinėse žaidynėse įveikti galima ir Europos arba pasaulio čempioną. Esame nusiteikę kovoti pusfinalyje, nesiruošiame atiduoti pergalės, žengsime į priekį.

- O faktas, kad bronzos medalis jau kišenėje negali pakišti kojos?

- Pasakysiu atvirai, dabar psichologiškai yra netgi lengviau. Kai vyko kovos dėl medalių, jautėme labai didelę įtampą, tačiau dabar jau yra lengviau. Pastebėjau, kad Evaldas treniruotėse yra kur kas labiau atsipalaidavęs. Net disko metikas Virgilijus Alekna prieš išvažiuodamas namo sakė, kad negali būti Londone, nes jaučia labai didelę įtaką. Patys jaučiame labai didelę psichologinį spaudimą: kiekvienam įdomu, visi klausinėja nesąmoningų klausimų. Tai veikia sportininką.

- Kaip nuo to spaudimo stengiatės padėti?

- Pirmiausia, ten, kur mes gyvename, yra uždrausta be reikalo trukdyti sportininką. Esu paprašęs, kad aplinkiniai net televizoriaus garsą prisimažintų. Sportininkas pats su savimi dirba. Puikiai pažįstu Evaldą ir žinau, kad jis mėgsta būti vienas. Jis puikiai susitvarko su psichologija. O mūsų sporte pagrindinis dalykas yra miegas, kad organizmas galėtų atgauti jėgas.

- Supratau, kad į treniruotes keliaujate netgi metro.

- Metro keliaujame du sustojimus, apie 3-5 minutes.  Treniruojamės lietuvio Askanijaus Milkito salėje. Jis dabar treniruoja profesionalus Didžiojoje Britanijoje. Mums buvo sudarytos visos pačios geriausios sąlygos. Čia daug sportininkų, kurie nuolat stebi mūsų treniruotės. Jaučiame jų palaikymą. Dėkojame A. Milkitui už puikias sąlygas, nes dabar mums nereikia valandą važiuoti į vieną pusę, o po to tiek pat laiko grįžinėti į olimpinį kaimelį.

- Ar prieš kiekvieną kovą skiriasi treniruotės?

- Mūsų treniruočių uždavinys šiuo metu – tinkamas sportininko svoris, todėl treniruotės maždaug tokios pačios visos. Akcentuojame greitį ir prakaitą.

- Prisipažinkite, apie ką šnekatės su Evaldu, kol keliaujate iki treniruočių salės?

- Apie gyvenimą, šeimą, draugus. Prieš kelias dienas buvome išlindę iš olimpinio kaimelio. Nustebome, kai prie Evaldo pribėgo lietuviai vaikai ir paprašė autografo. Paklausiau jų, ar bent žino, iš ko prašo autografo. Gavau atsakymą „aišku“. Netgi pirštinių prašė. Manau, kad po to, kai viskas baigsis nunešiu jiems jas ir padovanosiu.

- Ar prieš olimpines žaidynes tikėjote, kad Lietuvai medalius skins boksininkas, imtynininkas ir plaukikė?

- Dalyvauju jau ketvirtose olimpinėse žaidynėse. Ne visada sporto šakos finansavimas užtikrina medalius ir pergales. Tarkime, krepšinis yra komandinė sporto šaka. Komandiniai žaidimai visada sulaukia daugiau dėmesio, tačiau šiais metais tyliai tarpusavy visi kalbėjome, kad šiais metais nėra Lietuvos komandos. Dėl pinigų skirstymo? Tikiuosi, kad po šių žaidynių kas nors pagalvos, kad individualioms sporto šakoms pinigų reikia daugiau.

- Ar tikėjotės, kad patys boksininkai parsiveš medalį?

- Kažkur giliai dūšioje vilties buvo. Galvojome, kad Londone sudalyvausime vienoje ar dvejose kovose. Nemaniau, kad žengsime taip toli. Atvirai sakau.

- Ką jums pačiam reiškia būti olimpinio prizininko treneriu?

- Sunkus klausimas... Dar to nesuvokiau, nes laukia pusfinalis. Tikiuosi, kad po visko turėsiu laiko tai permąstyti. Žinoma, mano kaip trenerio svajonė buvo olimpinis medalis. Mano auklėtiniai vežė medalius iš pasaulio pirmenybių, iš Europos čempionatų. Neturėjau olimpinio medalio. Mano svajonė išsipildė. Kartais susimąstau, kiek visa tai kainavo: praėjusius metus beveik nebuvau namie. Teko atvažiuoti nebent kokioms trims dienoms, o po to vėl lagaminus krautis reikėdavo. Džiaugiuosi, kad šis darbas bus paženklintas medaliu.