Lietuvos futbolo aistruoliams, neseniai turėjusiems progą pasigrožėti įspūdinga, nors ir menkutę viltį Lietuvai žaisti pasaulio čempionate palaidojusia mūsų ir Graikijos nacionalinių rinktinių akistata, gražaus futbolo ilgėtis neteks: prasideda Konfederacijų taurės čempionatas, kurį transliuos ir Lietuvos nacionalinė televizija.

Tiesa, neeiline šią futbolo šventę pavadinti būtų sunku – teisę rengti čempionatą automatiškai įgyja šalis, metais vėliau rengiantį pasaulio čempionatą, o ir pačiame „Čempionų taurės“ turnyre susirungia komandos, prieš tai nerungtyniavusios jokiame specialiai šiai išvykai į Braziliją skirtame atrankos cikle. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad čia rungiasi jau tituluoti čempionai – kiekvienos iš žemyninių futbolo asociacijų rengiamų nacionalinių komandų pirmenybių nugalėtojai – Henri Delaunay taurę iš „Euro 2012“ parsivežę ispanai, Pietų Amerikos čempionatą laimėję urugvajiečiai, CONCACAF „Gold Cup“ trofėjų iškovoję meksikiečiai, stipriausios Okeanijoje rinktinės vardą netikėtai pelnę Haičio atstovai ir prieš pustrečių metų OFC Azijos taurę iškėlę japonai. Pastarosios dvi rinktinės šeštadienį Brazilijos sostinėje, renovuotame Nacionaliniame Mané Garrinchos stadione, pradės daugiau nei dvi savaites truksiantį turnyrą.

Taip pat verta pabrėžti, kad bent jau pirmo šiųmetės Konfederacijų taurės čempionato etapo turnyrinėje lentelėje pamatysime ir Italijos rinktinę, pernai Europos čempionų titulo „išvengusią“ tik per plauką. Jiems šią išvyką į Braziliją garantavo ispanai, abiejuose didžiausiuose pasaulio futbolo čempionatuose iškovoję nugalėtojų titulą ir „Euro 2012“ sidabrą, dėl kurio Cesare's Prendelli auklėtiniai galėjo išnaudoti atsilaisvinusį pernai Kijeve vykusio finalo laimėtojų kelialapį. O per šį turnyrą, kaip ir per kitąmet vyksiantį pasaulio čempionatą, kurį savo stadionuose priima, brazilai bandys apginti praėjusios Konfederacijų taurės nugalėtojų vardą.

Nors, kaip ir kiekvienoje didžiojoje futbolo fiestoje, lietuvių artimiausiame Konfederacijų taurės čempionate nepamatysime, turnyro transliacijos teises šiemet įsigijo ir mūsų šalies nacionalinis transliuotojas. Lieka tik spėlioti, ar antroje birželio pusėje Brazilijoje vyksiančios varžybos sulauks tiek pat mūsų tautiečių dėmesio, kiek jo gali tikėtis 2014-ųjų pasaulio pirmenybės. Jų atrankos ciklą vis dar formaliai tęsiančios Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vyriausiasis treneris Csaba László sutiko pasidalyti savo įžvalgomis apie artėjantį čempionatą ir lietuvių galimybes kada nors pasirodyti panašaus masto sporto renginyje.

– Treneri, mūsų rinktinei, atkakliai kovojančiai dėl kelialapio bent į vieną didelį čempionatą, artimiausia reali perspektyva – Prancūzijoje 2016 m. vyksiantis Europos čempionatas, kur pirmąsyk susirungs 24 komandos. Norėdami pakliūti į kitą šių pirmenybių atrankos etapą, grupėje turėtume užimti bent trečią vietą, – būtent tokios pozicijos siekiate grupės turnyrinėje lentelėje. Palyginti su komandos pasiekimais ankstesniuose atrankos cikluose, uždavinys gana ambicingas. Ar mūsų šaliai atstovaujančiai ekipai jis tikrai įkandamas ir apskritai, kur link dabar juda Lietuvos futbolo rinktinė?

– Judame pirmyn. Lėtai, labai lėtai, bet gana tvirtai. Atsistojęs prie rinktinės vairo, pirmiausia turėjau omenyje, kad man patikėta komanda pastarųjų dviejų čempionatų atrankose tikrai nepasirodė geriausiai. Ir tai nebuvo konkrečių žaidėjų ar ankstesnių trenerių kaltė.

Nusistatėme tikslą, kuris skelbė, kad iki 2016 m. turėsime ekipą, pajėgią pasiekti finalinę Europos čempionato stadiją. Būtent šia linkme dabar ir dirbame. Bandome pritraukti į komandą jaunų, perspektyvių žaidėjų, kurie galėtų pakeisti savo karjerą iki to laiko galbūt baigsiančias rinktines žvaigždes. Tų, kurie galėtų tobulėti, galėtų kovoti ir siekti kartu užsibrėžtų tikslų. Iki 2016 m. mes privalome turėti rinktinę, kurios perspektyvumu niekas neabejotų. Toks rezultatas reikalauja nemažai laiko ir sunkaus darbo, tačiau yra įgyvendinamas. Būtent tai mes ir žadame padaryti.

Mes esame normaliame kelyje. Nepasakysiu, kad esame gerame kelyje, nes čia niekas nežada eiti kaip per sviestą. Tačiau tikslai yra aiškūs ir konkretūs, jų mes sieksime.

– Lietuva dažnai įvardijama bene vienintele šalimi Europoje, kur futbolas nėra populiariausias sportas. Didžioji dalis lietuvių nėra patenkinti mūsų nacionalinės rinktinės rezultatais, tarptautinių rungtynių, kuriose dalyvauja jūsų treniruojama komanda, transliacijos kai kurie lietuviai neįsijungia vien dėl to, kad nesitiki euforijos dėl pergalės nuaidėjus finaliniam švilpukui. Kiti sako, kad prastiems rezultatams įtakos turi ir per silpnas palaikymas, kai mums žaidžiant namuose vietos sirgaliai dažnai neužpildo net gana kukliai vietų turinčių stadionų. Tačiau pastarosios rinktinės rungtynės namuose parodė, kad susidomėjimas futbolu mūsų šalyje turi augimo perspektyvą, – Lietuvos futbolo federacijos stadionas praėjusį penktadienį buvo beveik pilnas. Galbūt todėl daugiau mūsų šalies gyventojų dėmesio sulauks ir artėjančios Konfederacijų taurės pirmenybės? Ir apskritai ar jaučiate, kad lietuvių meilė futbolui didėtų?

– Atsakydamas į šį klausimą pirmiausia prisimenu pirmąsias rinktinės rungtynes namie su Slovakijos komanda. Mačiau, kiek daug ištikimų sirgalių atlydėjo savo rinktinę į stadioną. Kalbėdamas su žmonėmis prieš žaidimą ir po jo, išgirdau, kad šiai šaliai reikia ne tik nacionalinės rinktinės, jai taip pat reikia paties futbolo. Kitoje, šį kartą išvykos akistatoje su Slovakija, palaikyti komandos atvyko apie 700 sirgalių. Po pastarųjų pralaimėtų rungtynių su Graikija, nepaisant išties gero mūsiškių žaidimo, žiūrovai nepaliko stadiono – jie atsistojo ir plojo Lietuvos garbę gynusiems žaidėjams taip, lyg šeimininkai tą vakarą būtų turėję švęsti pergalę. Ir tai iš tiesų buvo pergalė man, nes jaučiau, kad ir mano darbas buvo įvertintas, o aikštėje kovoję vyrai įkvėpė žiūrovams meilę futbolui.

Ir viskas todėl, kad žiūrovai neakli, – jie puikiai mato esamą situaciją, jie mato progresą, kurio siekiame, ir tai skatina juos sekti komandą, toliau ją palaikyti. Tai stumia mane tęsti šiuos darbus, man patinka galimybė siekti iššūkio, kurį esame užsibrėžę. Būtent dėl to noriu likti prie rinktinės vairo iki 2016 m. ir atvesti šią komandą į finalinį Europos futbolo čempionato etapą. Šis pasiekimas būtų šventė ne tik Lietuvos futbolui, tačiau ir visai šaliai.

– Konfederacijų taurės pirmenybių pradžia nenumaldomai artėja. Ar stebėsite šį čempionatą, ar žadate analizuoti rungtynes, kuriose dalyvaus Europos komandos – potencialūs lietuvių varžovai artėjančioje „Euro 2016“ atrankoje, – kaip profesionalas?

– Žinoma. Stebiu visas tarptautines rungtynes, kurias tik galiu. Paprastai teikiu pirmenybę šalių kaimynių ir buvusių Tarybų Sąjungos respublikų rinktinių žaidimams, tačiau dažnai apsilankau ir europiečių akistatose. Pavyzdžiui, likus kelioms savaitėms prieš rungtynes su graikais lankiausi Vokietijoje, be abejo, aktyviai stebiu ir tai, kaip sekasi, pavyzdžiui, kaimynų latvių komandai, – žiūriu kiekvienas tiek jų, tiek lenkų ir baltarusių rungtynes. Puikiai žinau beveik kiekvieną žaidėją, rungtyniaujantį Europos nacionalinių rinktinių sudėtyje ir seksiu jų pasirodymus Brazilijoje.

– Ką manote apie esamą tituluotųjų ispanų ir staigiai sustiprėjusių italų komandų būklę? Ar manote, kad ir šiemet Brazilijoje jie sugebės „iššauti“? Už ką žadate sirgti artėjančiame Konfederacijų taurės čempionato turnyre?

– Tokio tipo čempionatuose visada palaikau Europos rinktines – tikiuosi, kad komandoms iš mūsų žemyno pasiseks ir šiose pirmenybėse. Labiausiai sergu už ispanus – tai tikrai stipri, gražų žaidimą demonstruojanti ir puikia formą sugebanti išlaikyti rinktinė. Italai taip pat turi šaunią komandą, bet jų žaidimas labiau permainingas, sunku prognozuoti, ko tiksliai galima tikėtis iš pačios ekipos. Tačiau bet kuriuo atveju džiaugsiuos, jeigu pergalę finale pasieks europiečiai. Juk galų gale futbolas – europietiškas žaidimas.