Kauno rajono rankininkės Lietuvos moterų rankinio lygoje (LMRL) triumfavo ketvirtą kartą (anksčiau – 2012, 2017 ir 2019 m.). 21-ų K. Sparnauskaitei tai buvo trečias LMRL auksas. Be to, šį sezoną garliavietės į viršų kėlė ir Lietuvos rankinio federacijos (LRF) taurę bei šalies moterų rankinio Supertaurę.

Dešiniojo pusiau krašto pozicijoje rungtyniaujanti K. Sparnauskaitė finalo serijoje grūmėsi ne tik su varžovėmis, bet ir su traumos padariniais.

"Prieš lemiamas penktąsias rungtynes sunkiai užmigau. Kirbėjo jaudulys, nes viskas buvo pastatyta ant kortos: arba laimime, arba liekame be titulo. Kito šanso niekas neduos. Tačiau, vos prasidėjus kovai, įtampa atslūgo. Liko tik ryžtas įrodyti, kas yra geriausios", – sakė viena "Cascados-Garliavos SM" lyderių.

– Per visą reguliarųjį sezoną nepralaimėjote nė karto, pusfinalyje – taip pat. Karolina, kas nutiko finale, kad "Eglei" nusileidote net du kartus ir prireikė žūtbūtinės penktos dvikovos?

– Vilnietės per metus gerokai pasitempė. Sezono pabaigoje aiškiai buvo matomas jų progresas. Per pirmas finalo rungtynes "Eglė" mus pranoko noru laimėti, buvo kovingesnė. Tik gavę šalto dušo šiek tiek pakeitėme požiūrį ir vėliau varžovėms rimtai kibome į atlapus.

– Kiek jūsų asmeninius planus sujaukė finalui dar neįpusėjus patirta kelio trauma?

– Svarbiausia, kad tai nepakenkė komandai, nes vis tiek laimėjome. Iš pradžių manėme, kad trauma bus sunkesnė, bet atlikus tyrimus paaiškėjo, jog bėdos nėra tokios didelės. Teko lankytis pas kineziterapeutą, kuris padėjo atstatyti kelio girnelę į vietą. Vienas rungtynes žaidžiau kiek mažiau, o paskutines dvejas jau galėjau padėti rimčiau. Kaip ir po kiekvienos traumos, jaučiau tam tikrą diskomfortą.

Kai pamačiau, kaip žaidėjos aikštėje griuvinėja, stumdosi, pasakiau mamai, kad į rankinio treniruotes daugiau nebeisiu.

– Kuo buvote geresnės už vilnietes?

– Laimėjome pelnytai, nes buvome pranašesnės visose grandyse ir visos prisidėjome prie sėkmės. Mūsų stiprioji grandis buvo vartai (per paskutinį mačą puikiai savo tiesiogines pareigas atlikusi Garliavos ekipos vartininkė Benita Šliupaitė pasižymėjo ir svarbiu įvarčiu iš savo aikštės pusės – aut. past.). Aikštės žaidėjų taip pat turime daug ir gerų. Vienas rungtynes patempdavo vienos merginos, kitas, žiūrėk, atsiranda kita lyderė. Sirgaliai dažnai mato tik įvarčius, bet iš tiesų čempionatai laimimi gynyba, todėl komplimentai turi tekti ir mūsų gynybos grandžiai.

– Ne vienus metus jūsų aršiausia konkurentė buvo kita Kauno komanda – "Acme-Žalgiris". Jūsų nuomone, ko šiemet pritrūko žalgirietėms, kad pelnytų ne bronzą, o aukštesnės prabos medalį?

– Manau, kad joms atsiliepė sudėties nuostoliai. Į užsienį išvažiavo Audinga Kniubaitė (persikėlė į Ispaniją – aut. past.), traumą patyrė Martyna Vaitkutė, todėl sumažėjo žaidėjų rotacija ir komanda šiek tiek išsiderino.

Karjera: 2020 m. geriausia Lietuvos rankininkė K.Sparnauskaitė šalies čempione tapo trečią kartą. / E. Šemioto nuotr.

– Pernai buvote išrinkta geriausia Lietuvos rankininke. Šiemet, nepaisant gero pasirodymo visą LMRL sezoną, asmeniniai prizai jus kažkodėl aplenkė. Ar nejaučiate apmaudo?

– Šioks toks kartėlis yra. Labai džiaugiuosi komandos draugių sėkme (garliavietė Kamilė Bušaitė tapo naudingiausia viso LMRL čempionato, o Inesa Verbovik – finalo serijos žaidėja, aut. past.), bet ir pati tikėjausi būti tarp geriausiųjų pagal pozicijas. Vadinasi, turėsiu dirbti dar daugiau.

– Jūsų stiprioji žaidimo pusė – puolimas: greitis, staigumas, metimai. O ką norėtumėte patobulinti?

– Jaučiu, kad per pastaruosius kelerius metus gerokai pakilo bendras mano žaidimo lygis, bet gludinti reikia dar labai daug ką. Pirmiausia, taktinį suvokimą, žaidimą ginantis, kai kuriuos kitus elementus. Manau, kad didelį impulsą man suteikė papildomos fizinio rengimo treniruotės. Brolio pastūmėta prieš ketverius metus pradėjau individualiai sportuoti pas trenerį Vytautą Vasiliauską, kuris yra ir mano dėstytojas Lietuvos sporto universitete. Jis vaikydavo mane ir per vasaras, ir sezono metu. Būna sunku, bet darbas vėliau atsiperka aikštėje.

– Sakėte, kad tai buvo brolio idėja. Ar jis irgi sportuoja?

– Turiu du brolius, jie abu draugavo su sportu, žaidė futbolą ir krepšinį. Sportavo ir tėtis, net mama yra bandžiusi žaisti rankinį. Ji, beje, mane ir atvedė į šią sporto šaką. Kai man sukako dešimt metų, pakvietė su jaunosiomis rankininkėmis važiuoti į užsienio kelionę. Kai pamačiau, kaip jos visos griuvinėja, stumdosi, pasakiau mamai, kad į treniruotes daugiau nebeisiu. Tuo metu neblogai sekėsi plaukimas, kurį lankiau nuo ankstyvos vaikystės. Vis dėlto vėliau vėl atsirado proga dalyvauti rankinio varžybose ir pamažu susižavėjau šiuo sportu.

– Jūsų sutartis su Garliavos komanda po sezono jau baigėsi. Kelsite sparnus į užsienį?

– Kol nebaigsiu mokslų, į užsienį nevažiuosiu, nebent būtų labai įspūdingas pasiūlymas.

– Tačiau amą atimančių sutarčių moterų rankinyje beveik nebūna, nebent sudomintumėte stipriausių Europos lygų klubus. Jei ne paslaptis, ar iš rankinio Lietuvoje įmanoma pragyventi?

– Prisidurti prie atlyginimo – taip, bet iš to gyventi – tikrai ne. Tai labiau pomėgis. Kiek merginoms užtenka entuziazmo ir motyvacijos, tiek jos ir rungtyniauja. Nebent patenka į elito žaidėjų grupę, kur atsiveria didesnės galimybės. Bet tai – tik vienetai, o dauguma gabių žaidėjų nubyra dar iki to momento.

Išbandymai: "Cascados-Garliavos SM" trenerė R. Urnikienė patiki K. Sparnauskaitei sudėtingiausias užduotis. / E. Šemioto nuotr.

– Jūs jau buvote kviečiama į Lietuvos moterų rinktinę. Vyrų nacionalinė komanda netikėtai prasibrovė į 2022 m. Europos čempionato finalinį etapą. Kada vyrų pėdomis paseks ir moterys?

– Moterų rinktinėje debiutavau pernai, bet dėl pandemijos rungtynių nebuvo daug. Turime neblogą komandą, bet nuo vyrų dar atsiliekame. Pirmiausia, aukšto lygio žaidėjų pasirinkimu. Vyrų rinktinės lyderiai Aidenas Malašinskas, Jonas Truchanovičius ir kiti jau seniai įsitvirtinę pajėgiuose užsienio klubuose bei lygose. Mes tokių rankininkių neturime. Bet vėlgi – visos augame, tobulėjame ir galbūt kažkada svajonė taps realybe.

– Ar, be sportinių svajonių, dar turite kitokių gyvenimo tikslų?

– Planuoju tęsti studijas Lietuvos sporto universitete, taip pat keleri metai dirbu "VS-Fitness" sveikatingumo klube asmenine trenere. Padedu žmonėms sustiprėti fiziškai, įveikti jiems nerimo keliančias kūno problemas. Ši veikla man prie širdies, todėl noriu tobulėti ir šioje srityje.