Suprask, aukso medaliai. Pareiškimas nustebino ne vieną, bent kiek daugiau besidomintį golbolu. Juk rinktinė prieš čempionatą neteko traumuotų Genriko Pavliukianeco ir Mariaus Zibolio ir į Turkiją iškeliavo ne šešiese, o penkiese. Tačiau šiandien, Lietuvos rinktinei patekus į čempionato finalą, atrodo, jog rinktinės senbuvis N. Montvydas žinojo, jog komanda turi reikiamų rezervų.

Nerijus Montvydas per šešerias Europos čempionato rungtynes varžovams atseikėjo jau 32 įvarčius, o penktadienį per Europos čempionato finalą su Ukraina turės galimybę šį kraitį dar padidinti. Ir viskas nepaisant to, kad didžiąją dalį laiko aikštėje jis praleidžia net ne savo pozicijoje dešiniajame flange.

Dėl traumų iškritus veteranams G. Pavliukianecui ir M. Ziboliui, kažkas turėjo užkamšyti kairiajame krašte atsivėrusią spragą. Rinktinės treneris Valdas Gecevičius nusprendė, kad tam labiausiai tiks N. Montvydas, padedamas nuo atsarginių žaidėjų suolo kylančio Artūro Jonikaičio.

Lietuvos rinktinės varžovai lyg sutarę trynė rankomis ir sistemingai atakavo, jų manymu, mūsų skaudulį – kairiajame krašte įsikūrusį N. Montvydą. Tačiau panašu, jog patys gavo daugiau staigmenų, nespėdami iš savo vartų traukti N. Montvydo vieno po kito siunčiamų kamuolių.

„Yra ir kita medalio pusė: priešininkams gal neparanku, kad aš stoviu kairėje pusėje. Jie įpratę, jog mano pozicija yra dešinėje, o dabar aš daug atakuoju iš kairės“, – savo indėlio nesureikšmina N. Montvydas.

Ant to pačio lietuvių pakišto grėblio pusfinalyje užlipo ir Vokietijos golbolininkai, visas rungtynes tiesiog daužę N. Montvydą savo atakomis, kurių tikslas buvo pelnyti įvarčius per kairįjį kraštą. N. Montvydas neslepia, kad atlaikyti tokį atakų škvalą ir pačiam pelnyti šešis įvarčius pareikalavo daug jėgų.

Tai atsispindėjo dramatiškomis paskutinėmis pusfinalio sekundėmis, kai N. Montvydas iš pradžių suklydo puolimė ir leido vokiečiams rezultatą išlyginti, bet po to, likus žaisti 18 sekundžių, pats pelnė įvartį, taip išplėšdamas lietuviams pergalę ir bilietą į Europos čempionato finalą.

„Nuovargis pabaigoje labai stipriai jautėsi. Iš pradžių prisidariau klaidų, o po to gelbėjau... Nebenorėjau žaisti pratęsimo. Mantų papildomų trijų minučių jau būtų buvę per daug. Gal aš per daug atakavau, ir tai nuvargino. Atrodo, tik atsigauni ir galvoji, kad daugiau duotų Justui Pažarauskui atakuoti. Bet kamuolius pas mus skirsto Mantas Brazauskis“, – šypsodamasis pasakoja N. Montvydas.

N. Montvydas net nežino, kad savo varžovus kiekvienose rungtynėse baudžia vidutiniškai 5,3 karto. Esą įvarčių neskaičiuoja, nes svarbiausias dalykas yra komandos pergalės, ne asmeninė statistika.

Vis dėlto komandinių pergalių be lyderių nebūna, o Lietuvos rinktinė eilę metų demonstruoja, jog lyderių ji suras net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Po lietuvių triumfu pasibaigusių 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių komandą paliko Genrikas Pavliukianecas, ir visi ilgai svarstė, kas pakeis atakų lyderį. Tada patranką iš rezultatyviausio Rio žaidynių golbolininko perėmė Mantas Panovas, iki to laiką dažniausiai leisdavęs ant atsarginių žaidėjų suolo.

M. Panovo vedama rinktinė 2019 m. laimėjo paralimpinį atrankos turnyrą JAV, o lietuvis pelnė daugiau įvarčių nei bet kuris kitas turnyro žaidėjas. Tų pačių metų rudenį M. Panovas nuvedė mūsų komandą iki Europos čempionato bronzos medalių.

M. Panovui netikėtai baigus karjerą, į pagalbą Tokijo žaidynėse iš užtarnauto poilsio atskubėjo legendinis Genrikas Pavliukianecas, kuris padėjo rinktinei Japonijoje nukalti bronzos apdovanojimus.

Po žaidynių G. Pavliukianecas iškrito dėl alkūnės traumos, o prieš 2021 m. Europos čempionatą Valdui Gecevičiui net nepavyko surinkti šešių žaidėjų. Atrodė, kad svajoti apie medalius – labai drąsu. Tačiau Lietuvos rinktinė ir vėl atrado vidinių rezervų, o atakų lyderio vaidmens ėmėsi N. Montvydas.

„Aš galvoju, kad visa ankstesnė mūsų komanda buvo stipri. Turiu mintyje metikus: Genriką, Mantą, Justą, mane. Mes visi esame aukšto lygio sportininkai, metikai. Tik tiek, kad visų keturių aikštelėje neįmanoma pastatyti. Bet kažkas visada iššauna. Jei ne vienas tai kitas“, – svarsto N. Montvydas.

Lietuvos rinktinei iki penkto Europos čempionės titulo istorijoje trūksta vieno žingsnio – pergalės finale prieš Ukrainos komandą, kurią V. Gecevičiaus auklėtiniai 8:4 įveikė B grupės varžybose.

„Ar tai nuteikia ramiau? Tikrai ne. Ukraina turi labai aukšto lygio komandą, kuri gerai ginasi ir puola. Grupės rungtynės nieko nereiškia, nes jos visiškai kitokios. Finalas – atskira istorija. Manau, kad bus visai kitas mačas, kibsime vieni kitiems į atlapus, o pabaigą sužinosime penktadienį“, – sako N. Montvydas.