– Kaip šios sunkokai ištariamos pavardės savininkas atsirado Lietuvoje?

– Gimiau Turkmėnistane. Mano gyslomis teka maišytas kraujas. Tėtis – armėnas, jo tėvai Stalino laikais buvo ištremti į Turkmėnistaną. Mama turi ir ukrainiečių, ir rusų kraujo. Kaip atsidūrėme Lietuvoje? Atsekėme paskui mamos geriausią draugę, kuri ištekėjo už vilniečio. Kai mūsų šeima nuvyko jos aplankyti – patyrėme dar vieną kultūrinį šoką: pirmąsyk pamatėme mišką, uogas, grybus, upę. Pas mus juk dykuma, kalnai. Mama iškėlė tėčiui vos ne ultimatumą, kad irgi nori gyventi Lietuvoje. Tuometės TSRS piliečiai galėjo važiuoti ir gyventi, kur norėjo, tad tėtis nesunkiai gavo darbą ir butą Jonavoje. Mums Lietuva anais laikais atrodė gero gyvenimo ir aukštos kultūros lopšys. Čia pirmąkart paragavau pieniškų dešrelių, kurių skonį iki dabar prisimenu (juokiasi). Kiekvieną savaitgalį su tėvais važiuodavome į Kauną, vaikščiodavome Laisvės alėjoje, tėvai gerdavo kavą. Žmonės iš Tukmėnistano vargiai būtų mus supratę – sėdėti kavinėje ir gerti kavą, šiaip sau?!

– Šiuo metu ne tik mokote vaikus, suaugusiuosius kapueiros meno, bet ir studijuojate pradinių klasių pedagogiką. Galima sakyti, grįžtate atgal į vaikystę...

– Ir, žinokit, vėl tie vaikiški kompleksai išlenda (juokiasi). Pamatau knygoje kokį nepažįstamą lietuvišką žodį – šokas! Kai su šeima atvykau į Lietuvą, buvau antrokas. Lietuviškai nekalbėjau iki šešiolikos. Pradžioje lankiau rusų mokyklą, vėliau – žlugus Sovietų Sąjungai – teko išmokti lietuviškai. Nelengva buvo. Daug patyčių esu patyręs dėl netaisyklingai ištarto žodžio. Būdamas paauglys net buvau nusprendęs, kad jei jau kalbu blogai, geriau išvis nekalbėsiu. Ir dabar gyvenime panašaus požiūrio laikausi: jei jau ką darau – turiu daryti gerai.

Svajonė: V.Arutiunianas viliasi iki pensijos išmokti tam tikrų akrobatinių triukų, kuriems anksčiau neturėjo laiko. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar, gyvendamas Jonavoje, ir atradote kapueirą?

– Oi, ne. Iki to dar daug laiko turėjo praeiti. Paauglystėje lankiau karatė. Turėjau nuostabų trenerį, kuris mokė ne tik sporto, bet mums, vaikėzams, aiškino gyvenimo tiesas: kas yra gerai, o kas blogai. Tais laikais nebuvo interneto, gūglo, jutubo, tad žiūrėdavome vaizdo juostas, skaitydavome knygutes apie kovos menus, o kartą per mėnesį treneris mums rodydavo kokias nors pasaulinio lygio rungtynes, per kurias sykį pamačiau… savo likimą. Ten rodė raumeningus žmones baltais drabužiais. Jie darė visokius triukus, įspūdingai smūgiavo, o mes tik aikčiojome ir klausinėjome trenerio – kas tai? Slaptas kovos menas iš Brazilijos, sakė jis. Apie kapueirą anais laikais dar niekas nežinojo. Ir dabar retas žino, nors savo veiklą Capoeira federacija Lietuvoje pradėjo 2007 m. Štai kodėl kasmet daug dėmesio tenka skirti šiai veiklai viešinti. Tas žodis "slaptas" užstrigo man ilgam.

– Gal puolėte ieškoti to slaptojo žodžio knygose?

– Skaičiau išties daug. Knygų parūpindavo mama. Turbūt žinojau viską apie visus tuo metu egzistavusius kovos menus, išskyrus kapueirą. Apie ją tebuvau girdėjęs keletą raktinių žodžių: šokis-kova, vergai, Brazilija. Vėliau kapueirą kiek primiršau. Užsimaniau būti muzikantu, suburti roko grupę, pradėjau groti būgnais. Sportui skyriau dėmesio tik tiek, kiek jo reikėjo gerai fizinei roko muzikanto formai palaikyti. Darydavau prisitraukimus, atsispaudimus, smūgių kombinacijas, lankstumo pratimus. Kai 23-ejų išvykau uždarbiauti į Vokietiją, kartą gatvėje pastebėjau automobilį su užrašu "Capoeira". Palaikiau tai likimo ženklu. Automobilis stovėjo prie sporto klubo, kuriam vadovavo garsi sportininkų šeima. Tame sporto klube aš sutikau antrą nuostabų trenerį savo gyvenime – pasaulio kikbokso čempioną Frédericą Meissą. Jis mokė jaunuolius bokso, karatė, taekvondo, bet paskui įsimylėjo kapueirą ir likusį gyvenimą paskyrė jai. Labai susidraugavau su to trenerio tėčiu, kuris nuoširdžiai skųsdavosi, kad jo sūnus – gimęs būti čempionu – visus kovos menus užmetė tik dėl jos, kapueiros. Taip visai netikėtai man ėmė vertis paslapties durys.

– Pradėjote lankyti kapueiros treniruotes. Bet įdirbis karatė srityje jums nėmaž nepadėjo greičiau įvaldyti naujojo kovos stiliaus?

– Tikrai taip. Anksčiau maniau, kad viską žinau apie savo kūną, tačiau po pirmos kapueiros treniruotės pasijutau visišku nevykėliu. Galvojau, kad pasižymiu greitais smūgiais, bet trenerio greitis mane apstulbino. Per antrąją treniruotę sužinojau, kad, priklausomai nuo stiliaus, šioje kovoje dar gali atsirasti ir akrobatikos, o ten aš buvau visiškai žalias.

– O ką naujo sužinojote per trečią treniruotę?

– Per trečią treniruotę gavau trečią šoką (juokiasi), nes sužinojau, kad kapueira yra neatsiejama nuo muzikos. Aš grojau būgnais ir svajojau būti roko muzikantu, bet čia išgirsti braziliški ritmai neturėjo nieko bendro su mano, kaip roko muzikanto, vizija. Lyg to dar būtų maža – tie žmonės dainavo. Ar galite įsivaizduoti, kad man, kuris nedainuoja, treneris liepė groti ir dainuoti? Tą vakarą ėjau namo ir galvojau, kad tai sekta. Treniruotei prasidėjus, jie sustojo ratu, pastatė į vidurį du žmones, o patys ėmė groti, ploti ir dainuoti. Ką kita būtumėte pagalvoję jūs?

– Ar nuėjote į ketvirtą treniruotę?

Norint nugalėti priešininką naudojama ne tik fizinė jėga, smūginė technika ar judesių vikrumas, bet ir loginis mąstymas, įžvalgumas, intuicija, apgaulė, gudravimas, aktoriniai sugebėjimai.

– Iš pradžių galvojau daugiau neiti. Bet paskui supratau, kad taip nieko naudingo ir neišmokau. Nusprendžiau nepasiduoti ir bandymą tęsti vieną savaitę. Jei po jos, sakiau sau, vis dar būsiu toks pats nevykėlis (kokiu save laikiau), tuomet paliksiu kapueirą ramybėje. Lygiai po savaitės sužinojau, kad turiu tokius raumenis, apie kuriuos ligi tol man neteko girdėti. Visą kūną skaudėjo lyg sulaužytą. Į darbą ėjau kaip robotas. Negalėjau daryti atsispaudimų. Tuomet daviau sau žodį, kad tęsti treniruotes – mano garbės ir orumo reikalas. Kai pramokau vokiškai (iki tol su treneriu kalbėdavau angliškai), pamažu daug kas paaiškėjo. Treneris papasakojo, kad muzika diktuoja kapueiros kovos tempą, ritmiką, stilistiką, suteikia kovotojams stiprybės, energijos. O tam tikros dainos netgi diktuoja žaidimo taisykles, kviečia į kovą konkrečius asmenis, komentuoja žaidimą, pataria elgtis vienaip arba kitaip. Žaidimas rodoje (rate), sudarytame iš plojančių, grojančių ir dainuojančių kapueros kovotojų, imituoja savotišką kapueiros kovų lauką, kuriame būtinai turi skambėti ir muzika.

Įdomu: akimirka iš diržų gavimo ceremonijos, kuri vadinama batizadu. Tai tarsi sportininkų krikštynos, kai įteikiamas diržas  ir suteikiamas vardas. Vilenas kapueiros pasaulyje žinomas Moreno vardu. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tęsėte asmenines treniruotes grįžęs iš Vokietijos į Lietuvą? O gal bandėte ieškoti bendraminčių?

– Iš pradžių nuomojausi patalpas skirtingose klubuose, kurių savininkai į mane žiūrėjo kaip į kokį keistuolį, treniravausi vienas. Jie niekaip negalėjo suprasti, ką čia tas Vilenas išdarinėja – kojomis mojuoja, kažkokius akrobatinius triukus daro; pats sau vienas spardosi. Matote, kapueiros smūginės technikos pagrindas – spyriai, smūgiai ne tik kojomis, bet ir rankomis, alkūnėmis, pečiais, galva, čia rasite net tam tikrų imtynių elementų. Įdomiausia, kad visų tų smūgių, spyrių ir kitų judesių pagrindas – ginga (tariama – žynga), t.y. supimasis, siūbavimas, svyravimas, lingavimas. Tokia judėjimo sistema iš pirmo žvilgsnio kiek primena šokio žingsnį. Kovotojas nuolat ritmingai juda. Taip jis ne tik pasirengia puolimui, saugosi nuo smūgių ir stengiasi nuslopinti priešininko budrumą, bet ir įgyja tam tikros papildomos inercijos, reikalingos smūgiams ir akrobatiniams elementams atlikti. Taigi iš šalies atrodžiau tikrai keistokai (juokiasi).

– Galiausiai sužinojote, kad Vilniuje du treneriai renka kapueiros grupę. Nuėjote tik pasižiūrėti, o išėjote su pasiūlymu tapti trečiuoju treneriu?

– Na, taip. Paskui buvo ilga apmąstymų savaitė, nes vis dar nesijaučiau vertas mokytojo vardo. Vėliau, kai dienų dienas plušėjau sporto salėje mokydamas kitus, teko garbingai sutikti, kad vis dėlto esu šio to vertas ir jau galiu treniruoti kitus. Ilgainiui iš trijų trenerių likau vienas ir įkūriau pirmąjį kapueiros klubą Lietuvoje.

– Ar dabar tai pagrindinis jūsų darbas?

– Esu diplomuotas elektromechanikas, bet dirbu juo tik tuomet, kai paprašo draugai. Jau daugiau nei du dešimtmečius esu kapueiros treneriu. Dar dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vilniaus dizaino kolegijoje su būsimaisiais aktoriais (dėstau sceninį judesį). Mokomės ir ant rankų stovėti, ir saulutes daryti, ir laisvai judėti po sceną; šokti. Vis dėlto turiu pastebėti, kad kapueira – ne šokis, o labiau kovos menas. Dar galima sakyti, kad kapueira – žaidimas, nes portugališkai – jogo (tariama – žiogu) reiškia žaidimą. Kitaip sakant, norint nugalėti priešininką naudojama ne tik fizinė jėga, smūginė technika ar judesių vikrumas, bet ir loginis mąstymas, įžvalgumas, intuicija, apgaulė, gudravimas, aktoriniai sugebėjimai. Esu parengęs ne vieną aktorių laidą. Smagu, kai eini gatve ir matai savo studentų veidus ant afišų arba įsijungi kokį lietuvišką serialą, o ten – irgi tavo studentai. Kai kurie jau po studijų grįžta pas mane į klubą treniruotis – nori neprarasti įgūdžių.

– Minėjote, kad per kapueiros treniruotę skamba muzika. Kokia?

– Kadangi kapueiros kovos menas kildinamas iš afrikietiškų ritualinių šokių, tai be muzikos egzistuoti tiesiog negali. Ji yra kapueiros žaidimo ritmo pagrindas. Rodoje, t.y. rate, be muzikos nežaidžiama. Muzika ne tik įkvepia žaidėjams dvasinių jėgų, nuteikia kovoti ar draugiškiau žaisti, padeda palaikyti nuoseklų judėjimo ritmą. Pagal skambančią muziką kapueros kovotojai supranta, kaip jie turi žaisti – kokių stilistinių ypatumų ar griežtų apribojimų privalo laikytis.

Misija: iš Turkmėnistano į Lietuvą atvykęs V.Arutiunianas ne tik įminė kapueiros mįslę, bet ir supažindino su šiuo kovos stiliumi lietuvius. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiu instrumentu toji muzika atliekama?

– Instrumentas vadinamas berimbau, tariama – birimbau. Tai vienastygis perkusijos instrumentas, sudarytas iš medinio lanko (tradiciškai jis gaminamas iš itin lanksčios, bet tvirtos biriba medžio medienos) ir per jį ištemptos vielos, atstojančios stygą. Dar viena sudėtinė instrumento dalis – cabasos (port. k. – cabaça). Tai garso stiprintuvas, pagamintas iš specialiai išskobto ir išdžiovinto braziliško moliūgo, kuris prie lanko ir stygos tvirtinamas virve. Berimbau skambėjimo tonas ir garso skardumas reguliuojamas nedideliu akmeniu, jį įremiant ir atleidžiant nuo stygos.

– Nuo tokio jūsų paaiškinimo kapueira atrodo tik dar mistiškesnė, bet ne aiškesnė…

Tą vakarą ėjau namo ir galvojau, kad tai sekta. Treniruotei prasidėjus jie sustojo ratu, pastatė į vidurį du žmones, o patys ėmė groti, ploti ir dainuoti. Ką kita būtumėte pagalvoję jūs?

– Žinote, geriau kartą pamatyti, nei tūkstantį kartų išgirsti. Ateikite į treniruotę ir pažiūrėkite. Nuostabus jausmas, nepakartojama bioenergetika, kai visi, stovintys rate, įsitraukia į dainą tarsi į sutartinę. Rato viduryje vyksta veiksmas – jis priklauso nuo skirtingo kovotojų lygio: vieni daugiau mušasi, kiti labiau rodo savo plastiką. O sutartinis dainavimas tarsi duoda toną ir tempą esantiems rato viduryje, ką daryti toliau – rodyti daugiau agresijos ar atsipalaiduoti. Kad būtų dar aiškiau, tuos, stovinčius ratu, vadinkime sirgaliais, kurie kovotojams suteikia palaikymą ir įkvėpimą – kaip judėti. Kokia muzika – toks ir šou rato viduryje. Įdomiausia, kad žmonės, ateinantys pas mane, sako, jog nemoka dainuoti. Aš irgi nemokėjau, antrinu jiems, bet kapueira išmokė. Teko pamiršti visas savo baimes.

– Girdėjau, kad į treniruotes priimate tiek vaikus, tiek ir senjorus? Maža to, jie net gali kautis vienu kartu?

– O kodėl gi ne? Kapueirai amžiaus ribų nėra. Jau antrą, trečią treniruotę kviečiu auklėtinius eiti į ratą ir pasitikrinti savo lygį. Beje, dar viena įdomi detalė – šį kovos stilių sugalvojo vergai, besislapstantys nuo savo užpuolėjų. Todėl jie bijojo visko. Tiek šeimininkų, tiek ir vietinių Pietų Amerikos indėnų, kuriems jie buvo okupantai. Ką noriu pasakyti? Kad kapuirą sugalvojo bailiai ir pagrindinis jų tikslas buvo pabėgti nuo persekiotojų. Tuo iš esmės kapueira ir skiriasi nuo visų kitų kovos menų. Kapueiros kovotojas bėga. Visi kontaktiniai kovos menai iš pradžių moko sportininką daryti bloką, o aš jį mokau pabėgti ir taip išvengti pavojaus.

– Ar tas pabėgimas nežemina kovotojo orumo?

– Oi, ne. Pažvelkime kad ir į pasakų folklorą – kas ten protingiausia? Lapė, kuri nėra agresorė. Greičiausias – kiškis. Jis irgi nėra agresorius. Ir kapueiros kovotojas iš pradžių turi slėpti savo sugebėjimus, nerodyti, ką iš tiesų moka, o paskui privalo bandyti apgauti tuos žmones, su kuriais tenka atsidurti rate. Kai važiuoju tobulintis į kokį nors seminarą užsienyje, kartais atsiduriu rate su žmogumi, kuris vaidina, kad jam skauda ranką ar koją; jis neturi diržo (kapueiroje irgi yra diržų sistema). Tu atsipalaiduoji, prarandi budrumą, o tuomet jis kerta. Tik saugokis! Ta vaidyba kapueiroje – tarsi privalomas elementas. Viename seminare teko kautis su šešiasdešimtmete moterimi – neįvertinau jos. Šioje sporto šakoje nėra taip, kad vyrai kovoja su vyrais, o moterys – su moterimis. Čia net vaikai gali bandyti kovoti su suaugusiaisiais ir išsikovoti pagarbą.

– Ar jau drąsiai galite vadinti save kapueiros mokytoju? Juk buvo laikas, kai kuklinotės?

– Oi, kapueira – neišsemiama. Dabar mokausi akrobatinių triukų, nes jiems vis pritrūkdavo laiko. Keliu vaizdelius į savo feisbuką, nes noriu motyvuoti verkšlentojus, kurie skundžiasi: "Man virš 30, jau per vėlu mokytis." Man – 43-eji. Mano didžiausia svajonė – iki pensijos išmokti tam tikrų užsibrėžtų akrobatikos elementų, kurių mokytis man padeda įvairių sričių profesionalai.