Pirmųjų jaunimo olimpinių žaidynių čempionas boksininkas Evaldas Petrauskas žino, kas geriausiai padeda įveikti jaudulį ir įtampą prieš svarbiausias kovas: tai – animaciniai filmukai.

– Evaldai, kaip vertini visą savo olimpinį kelią? – pokalbį su E.Petrausku pradėjome olimpinio kaimelio prieigose.

– Ilgai ruošėmės olimpinėms žaidynėms, atranka buvo sunki. Žinojau, kad mano pagrindinis tikslas – Londono žaidynės. Džiaugiausi, kad pavyko į jas prasibrauti. Dabar galiu pasakyti, kad pats netikėjau, jog olimpinėse žaidynėse kovosiu dėl medalio. Nustebinau pats save, trenerius, šeimą. Esu be galo laimingas.

– Medalio kišenėje kol kas neturi...

– Jaučiu jį širdyje! Nugalėjau pasaulio čempioną, įveikiau Europos čempioną. Kovos buvo sunkios, tačiau įrodžiau, kad esu stipresnis už savo varžovus. Olimpinis medalis – fantastika! Esu jaunimo olimpinių žaidynių čempionas. Šis titulas man buvo didelis šokas, tačiau supratau: juo pajėgesni varžovai pasitaiko, tuo greičiau pats tobulėju. Stiprus varžovas mane motyvuoja ir priverčia atrasti savyje jėgų. Mano sportinė forma tik gerėja. Smagiai jaučiuosi, o mintys jau sukasi apie Rio de Žaneirą.

– Tau dar tik dvidešimt. Ar tik pradėjęs boksuotis pagalvodavai apie olimpines žaidynes?

– Į bokso treniruotes mane atsivedė dvejais metais vyresnis brolis Arvydas. Jam tada buvo devyneri, o man – septyneri. Tada apie jokias olimpiadas negalvojome. Aukštesnį tikslą užsibrėžiau po jaunimo žaidynių. Žarijas dar labiau įpūtė nesėkmė pasaulio čempionate: buvau ne geriausios sportinės formos, pirmosios kovos teko ilgai laukti. Supykau ant savęs. Londone viskas buvo kitaip: starto ilgai laukti nereikėjo, sportinė forma – puiki, neturėjau jokių problemų su svoriu. Įgyvendinau viską, ką planavau.

– Iš kur semiesi užsispyrimo?

– Jaučiu stiprų palaikymą iš tėvų, dukrelės. Ir pats savimi pasitikiu. Žinau, kad esu geras boksininkas. Mane įveikti sunku, nes gerai ginuosi, sugebu greitai kontratakuoti. Darau tai, ką sugebu geriausiai: einu į priekį ir priverčiu kapituliuoti konkurentus.

– Kas tau geriausiai padeda įveikti įtampą prieš varžybas?

– Čia, Londone, iš pradžių nesijaudinau, tačiau artėjant kovoms pradėjau šiek tiek nervintis, nenorėjau net iš kambario išeiti. Netikėtai atradau, kas man padeda prieš varžybas – animaciniai filmukai. Prieš pirmąją kovą žiūrėjau "Halko planetą", prieš antrąją – "Ratai 2", o prieš trečiąją – "Songoką". Jau žinau, kad prieš pusfinalį pažiūrėsiu vėlgi "Songoką". Filmukai mane atpalaiduoja, juos žiūrėdamas negalvoju apie jokius blogus dalykus. Būna tiesiog linksma.

– Kaip jautiesi Londono olimpiniame kaimelyje?

– Aplinka įdomi. Gyvenu su draugais – imtynininkais, boksininkais. Džiaugiuosi, kad jie mane labai stipriai palaiko. Su imtynininkais gyvenu viename bute, tačiau skirtinguose kambariuose.

– Ar Aleksandro Kazakevičiaus medalį jau šventėte?

– Laistyti medalių dar negalima (juokiasi). Man dar teks kovoti. Kai olimpiada baigsis, reikės medalius aplaistyti.

– Sklando kalbos, kad jau dabar esi sulaukęs ne vieno pasiūlymo boksuotis užsienyje. Ar tai tiesa?

– Pasiūlymų yra nemažai, tačiau kol kas niekur nesiruošiu išvažiuoti. Lietuva – mano tėvynė, norėčiau daugiau pergalių jai iškovoti. Suspėsiu ir profesionalų ringuose pasiboksuoti, bet pirmiausia galvoju dar bent apie dvi olimpiadas.