„Sportas yra tikras energijos užtaisas – pasportuoji, įlendi į šaltą dušą ir gauni tokią gerų emocijų dozę, kad daugiau nieko ir nereikia. Man atrodo, kad fizinis aktyvumas – viena svarbiausių gero, sveiko, pozityvaus gyvenimo dalių“, – neabejoja naujasis laidos „LMŽ. Lietuvos mokyklų žaidynės“ vedėjas Vidas Bareikis.

Laida „LMŽ. Lietuvos mokyklų žaidynės“ skirta ne tik didžiausiam šalyje moksleivių sporto projektui apžvelgti, bet ir sveikam bei aktyviam gyvenimo būdui skatinti. Didelio susidomėjimo sulaukusi laida kiekvieną sekmadienį 12 val. transliuojama LRT eteryje. Laida rengiama bendradarbiaujant su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu.

Laidos vedėju tapusiam dainininkui, režisieriui, aktoriui, muzikantui, kompozitoriui ir televizijos laidų vedėjui V.Bareikiui projektas kelia pačias geriausias emocijas.

„Man patiko šios laidos formatas – bendrauti su jaunimu, kas man labai artima, daug sporto, kelionių po Lietuvą. Iš tikrųjų kol kas matau vien pranašumus“, – sako V.Bareikis.

– Kas paskatino prisidėti prie šio projekto ir jį vesti?

– Idėja pakviesti mane kilo organizatoriams, nes matė, kad mano veikla nesikerta su projekto vertybėmis. Su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu buvome susitikę, pakalbėjome apie šio projekto vertybes – draugystę, pagalbą per sportą, norą pristatyti sportą kaip priemonę socializuotis ar siekti ne tik sportinių laimėjimų. Sportas gali būti gyvenimo kelias. Norime, kad jaunimui tai taptų labiau įprasta, nors šiais laikais ta revoliucija jau vyksta ir visi supranta, kad savo organizmu reikia rūpintis.

Laida susideda iš kelių segmentų. Vienas jų – mano bendravimas su moksleiviais (laida filmuojama laikantis visų saugumo reikalavimų, – red.) ir tam tikros sporto šakos išbandymas, kitas – mano pašnekesys su LTeam olimpinės komandos nariais, o trečias intriguojantis segmentas – laidos žiūrovai galės susipažinti su kuria nors „urban“ stiliaus sporto šaka ir kažko išmokti. Tai bus kaip mokomoji medžiaga, kuri, neabejoju, atsiras ir socialiniuose tinkluose.

– Laidos vedėjo amplua pačiam nesvetimas.

– Man ši veikla tik beįsibėgėjanti, susipažįstu su visokiais niuansais. Karantinas padovanojo „Įdomiąsias pamokas“, po jų buvo „Įdomiosios atostogos“, dabar – projektas „Dainuok su manimi“. Užsikabinau už šios veiklos, nes ji man patinka. Muzika man – geriausia veikla, kuria galiu užsiimti, nes nejaučiu jokio streso, nervų ar vidinių spazmų, nors gal pavargstu fiziškai, bet tikrai ne psichologiškai. Lygiai taip pat yra ir su laidų vedėjo darbu. Esu linkęs visada tobulėti, o nėra geresnės erdvės tobulėti, nei vesti projektą ir sužinoti vis naujų dalykų.

– Ar bendrauti su vaikais jums iššūkis?

– Apskritai gyvenime mažai stresuoju. Greičiau džiaugiuosi gyvenimu ir darau tai, kas man įdomu. O kai pradedu kažkokią veiklą, savęs paklausiu, koks čia mano tikslas, ko iš manęs tikisi ir ką norime šiuo projektu pasiekti. Atsakau į tuos klausimus, suprantu, kad nėra ko stresuoti, ir tiesiog dirbu. Čia kaip odontologo darbas: po metų ar dvejų jis jau nesinervina sulaukęs kliento, o užsiima tuo, kuo ir turi užsiimti – gydo žmones.

– Laidos herojai – moksleiviai. Kiek svarbus fizinis aktyvumas mokyklinio amžiaus vaikams ir jaunuoliams?

– Pirmiausia labai džiaugiuosi, kad dirbu būtent su šia amžiaus grupe, nes tai žmonės, kuriuos galima įkvėpti, jiems patarti, pasiūlyti gyvenimo būdą. Aišku, jie rinksis patys, bet gal kažkam prilips. Man atrodo, kad fizinis aktyvumas – viena svarbiausių gero, sveiko, pozityvaus gyvenimo dalių. Manęs kartais klausia, iš kur turiu jėgų šitiek veiklų užsiimti, iš kur tiek pozityvumo. Atsakau, kad yra trys elementarios sudedamosios dalys: miegas, mityba ir sportas. Prižiūriu savo organizmą, nes mūsų kūnas – tarsi mašina, kurią reikia sutepti, atlikti techninę apžiūrą ir kiekvieną dieną prižiūrėti, keisti ar tobulinti nevykusias dalis.

– Vaikams tai ypač aktualu?

– Taip. Juk tai augantys organizmai! Svarbu pasirinkti tą sporto šaką, kuri patinka. Pats turiu dvylikametį sūnų ir nėra didesnio džiaugsmo ir stebuklo, nei matyti, kaip jis užsiima parkūru. Man nereikia jo versti eiti į treniruotę, jis pats dėlioja tvarkaraštį, nori eiti, tobulėti. Matau, kiek jam tai duoda fiziškai, kiek ten yra psichologijos. Tas pats karatė šlifuoja charakterį. Matau vien privalumus. Pagaliau juk sportas yra tikras – energijos užtaisas pasportuoji, įlendi į šaltą dušą ir gauni tokią gerų emocijų dozę, kad nieko daugiau ir nereikia.

– Kokios sporto šakos traukė patį, kai buvote mokyklinio amžiaus?

– Viskas prasidėjo nuo komandinio sporto – kvadrato, kurį žaidžiant jaunesnėse klasėse kildavo didžiausios aistros. Matau, kaip sūnaus istorija kartojasi, jie ten irgi kvadratą „kapoja“. Nuo 7 iki 12 metų lankiau karatė, vėliau perėjau į krepšinį, į Vilniaus krepšinio mokyklą. Nesu aukštas, pagal fizinius duomenis geriausiu atveju galėjau būti gynėjas, bet manęs tai negąsdino. Buvo gerų etapų, gavau padrąsinimų, kad esu darbštus, turiu dirbti ir viską pasieksiu. Vieną vasarą dalyvavau rimtoje krepšinio stovykloje, kur šešias dienas per savaitę po dvi treniruotes per dieną teko plušėti.

Pirmą kartą susidūriau su profesionaliu sportininko gyvenimu, kurį iki tol, vartydamas žurnalą „Krepšinis“ ir svajodamas apie karjerą NBA, įsivaizdavau kitaip. Kai realiai susidūriau su rimta sportininko veikla, pamačiau, kad ne viskas čia rožėmis klota, griuvo iliuzijos. Pasukau meno keliu, bet sportas niekur nedingo. Krepšinio mokyklą baigiau, daug aktyvumo reikalavo aktorinė veikla, o galiausiai dabar esu grįžęs į karatė kiokušin treniruotes ir sportuoju jau šešerius metus. Kitų metų rugpjūtį, jei nebus traumų, turėčiau laikyti juodojo diržo egzaminą.

Šis projektas man yra mielas bei artimas ir dėl to, kad visiškai nekeičia mano paties kasdienybės – penkis kartus per savaitę aktyviai sportuoju.

– Gal buvo svajonių užkopti į olimpines aukštumas?

– Dešimtoje klasėje labai rimtai svarsčiau apie krepšinį, važinėjau į Druskininkus pas a.a. trenerį Algimantą Gedminą, jis dirbo su jaunučių rinktine, kurios stovyklose ir man teko plušėti. Buvo rimtas kelias ir didžiulė aistra, svaigau. Tuo metu nesulaukiau didelio tėvų palaikymo, jie žiūrėjo realistiškai – čia sportas, gali būti traumų.

Pamenu su tėvais pokalbį virtuvėje, ar mesti Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, eiti į paprastą mokyklą ir siekti krepšininko karjeros. Galėjo viskas įdomiai pasisukti. Galiausiai paragavau tikros profesionalo duonos ir ėmiau žiūrėti atsargiau. Mane užkabino menai ir sau aiškiai pasakiau, kad sportas yra mano hobis, antroji veikla.

– Kiek sportuojate kartu su sūnumi ar skatinate jį?

– Mes abu lankome karatė kiokušin – stebiu sūnaus treniruotę, o po jos vyksta suaugusiųjų, tai yra mano, treniruotė, per ją Adas ruošia pamokas. Žodžiu, viskas susipynę su sportu. Mūsų veiklos aktyvios, abu mėgstame judėti – važinėjame dviračiais, Adas mėgsta užsiimti parkūru ir atlikti triukus, einame į miestą su šunimi, trise bėgiojame, jis visokius salto daro. Ar mėginu kažką pakartoti? Ne, šioje vietoje sudėtinga, nes jis pažengęs, turi aštuonerių metų parkūrininko stažą.

– Projekto tikslas – paskatinti vaikus judėti, garbingai varžytis, propaguoti olimpines vertybes, tokias kaip pagarba, draugystė, tobulėjimas, lygybė ir kiti geri socialiniai dalykai. Kiek, jūsų nuomone, svarbu apie tai kalbėti, ar to vis dar trūksta mūsų visuomenėje?

– Per daug niekada nebus. Teko aplankyti daug mokyklų su iniciatyva „Už saugią Lietuvą“. Ten kalbėjau apie patyčias, savižudybių prevenciją. Pamačiau, kad Lietuvoje su tuo jau pažengta į priekį. Vaikai džiaugiasi, kad vyksta savaitė be patyčių ir kitos iniciatyvos. Jų niekada nebus per daug. Yra toks posakis apie reklamą, kad jei nori, jog žmogus kažką iš tavęs nupirktų, turi jį dvylika kartų pasiekti. Pirmą, antrą kartą nepamato, trečią – atkreipia dėmesį, bet sako nesąmonė, šeštą pasidomi ir vis tiek sako nesąmonė, o galiausiai dvyliktą kartą taria: „Viskas, gerai, imu.“ Šios temos nepaprastai svarbios, už jas ir pats pasisakau, ir auklėju savo sūnų, kalbamės su juo apie lyčių, rasines ir kitas lygybes, vertybes. Jei prisidėsime prie tų dvylikos kartų, kol galiausiai kažkuriam vaikui ausys ims riestis, jei išgirs, kad kažkas nepagarbiai kreipiasi į kitatautį ar žmogų kitos odos spalvos, galėsime pasidžiaugti, kad savo tikslą pasiekėme.