Jos „globojamų“ sportininkų sąraše – net septyni lietuviai, tarp kurių yra ir planetos čempionu tapęs Andrius Gudžius.

„Dėl Andriaus sugrioviau santykius su kai kurių varžybų organizatoriais“, – prisipažino V.Fediuščina, praeityje pati stumdžiusi rutulį.

– Andrius į Londoną atvyko Deimantinėje lygoje užėmęs trečią, ketvirtą bei penktą vietas. Ar tikėjote, kad jis gali tapti pasaulio čempionu?, – lengvoji.lt paklausė V.Fediuščinos.

– Buvau įsitikinusi, kad jis laimės medalį, kadangi Andrius yra kovotojas, atvyko gerai pasiruošęs, puikios sportinės formos. Tiesiog norėjome, kad jis numestų 70 metrų. Jis tą gali padaryti, tikiuosi, kad pasiseks Deimantinės lygos finale Briuselyje (vyks rugsėjo pirmąją – lengvoji.lt).

– Kaip pradėjote bendradarbiavimą su Andriumi?

– Dėl Vaclovo Kidyko... Jį pažįstų daugelį metų, esame draugai nuo tada, kai buvome vienoje Sovietų Sąjungos komandoje. Su Andriumi dirbu dvejus metus – praėjusį sezoną ir dabar.

– Žinome, kad Andriui šiemet buvo sudėtinga patekti į Deimantinės lygos varžybas...

– Problema buvo dėl Deimantinės lygos kriterijų trūkumo. Be to, šiemet jie nusprendė pakeisti varžybų formatą, kurio iki dabar negaliu suprasti. Jei visos rungtys turi 10-12 dalyvaujančių sportininkų, kodėl reikia apjungti moterų ir vyrų disko metimo varžybas, jog varžytųsi tik po penkis sportininkus? Aš suprantu, kad Deimantinė lyga yra komercinės varžybos, į kurias kviečiama ir organizatoriai gali daryti, ką nori, bet tam tikri apribojimai turėtų būti.

Buvau konflikto epicentre bei sugrioviau santykius su kelių Deimantinės lygos varžybų organizatoriais. Federacijos prašiau palaikomojo rašto, kadangi mano raštų jie nepripažino. Norėjau jam padėti patekti į Deimantinę lygą, kadangi pasaulio reitinge Andrius buvo numeris du, ar bent gauti tikslius kriterijus, kaip jie atrenka sportininkus. Atsakymų sulaukiau tokių, kaip „deja, mūsų varžybos yra tos, į kurias kviečiama, o tai reiškia, kad mes turime teisę spręsti, ką pakviesti“. Atsakiau, kad negaliu sutikti, nes mano nuomone „kviesti“ reiškia tą, kad dalyvauti turi geriausi iš geriausių.

– Kas pakeitė organizatorių nuomonę?

– Drauge su Lietuvos lengvosios atletikos federacija nusiuntėme laišką į Tarptautinę lengvosios atletikos federacijų asociaciją (IAAF) informuoti, kokia politika užsiima organizatoriai. Andrius nuo balandžio reitinge buvo antras, tad kviečiant į varžybas švarios politikos nebuvo.

Nusiuntėme laiškus, kalbėjau su dauguma varžybų organizatorių ir sakiau, jog turime dvi dienas ir vis dar galime išvengti didelio skandalo ir priešingu atveju, aš padarysiu viską, ką galiu, nes neturiu pasirinkimo. Likus dviem dienoms iki Oslo etapo man paskambino organizatoriai, kad rado Andriui vietą tarp dalyvių. Beveik iškart po jų skambučio susisiekė Stokholmo varžybų organizatoriai, taip pat patvirtinę, kad priima Andrių.

– Ką turi padaryti kiti lietuviai, pavyzdžiui, Zinaida Sendriūtė ar Edis Matusevičius, kad atsidurtų Deimantinėje lygoje?

– Sportininkams reikia būti pasaulio čempionato finale arba pasiekti aukštą rezultatą. Zinaida turi mesti 65 metrus ir būti finale. O Edžiui situacija daug paprastesnė, kadangi jis fantastiškai jaunas ir turi puikų rezultatą – 84,78 m. Jam, kaip jaunam lengvaatlečiui, daug lengviau.

– Ar realu, kad kažkokiu būdu jie patektų į kitų metų Deimantinės lygos etapus?

– Manau, kad Edžiui gal dar per anksti, bet, žinoma, jis dalyvaus gerose varžybose, su stipriais varžovais.

– Dirbate su daugeliu Lietuvos lengvaatlečių. Kuriais? Kas su jumis dirba iš pasaulinio lygio žvaigždžių?

– Turiu keturis disko metikus Andrius, Domantas Poška, Aleksas Abromavičius, Zinaida Sendriūtė, taip pat šuolininką į aukštį Raivydą Stanį, sprinterį Rytį Sakalauską ir Edį.

Mano du geriausi iš geriausių – Kazachstano trišuolininkė Olga Rypakova, turinti devynis pasaulio ir olimpinių žaidynių medalius – bei Andrius. Taip pat labai pajėgus yra Pedro Pichardo, trišuolyje nušokęs daugiau nei 18 metrų. Turiu krūvą rutulio stūmikų, penktą vietą olimpiadoje užėmusią ietininkę, stajerę Yasemin Can, barjerininką Milaną Trajkovičių. Anksčiau dirbau ir su sprinto žvaigžde Francis Obikwelu, kuriam priklauso Europos 100 m rungties rekordas.

– Kodėl vadybininko darbas lengvojoje atletikoje yra toks ypatingas?

– Jei nori treniruotis, turi tam susikoncentruoti, neturi laiko susirasti varžybų, rasti prieigų prie rėmimo sutarčių. Tam neužtenka tų ryšių, kuriuos turi sportininkai.

– O ar Deimantinės lygos etapuose dalyvauti be vadybininko pagalbos realu?

– Jei esi numeris vienas pasaulyje, tada šansų yra – organizatoriai skambintų į federaciją. Jei tu numeris du – ne, niekas tavęs nekvies. Taip buvo Andriui, jam reikėjo pagalbos ir palaikymo.

Pateiksiu pavyzdį, jei esate varžybų organizatorius ir norite kviesti iš mano grupės septynis lengvaatlečius, o iš kito vadybininko – vieną. Tada galvojate, kad geriau iš mano grupės kviesti aštuonis ir nė vieno iš kito vadybininko, kadangi tada būtų mažiau darbo, mažiau mokesčių, viskas daug paprasčiau.

– Kaip ieškote lengvaatlečių? O galbūt jie jūsų ieško?

– Ieškau pati, klausinėju federacijų. Turiu keletą labai stiprių sportininkų ir jie kalba apie mane. Atletai dalinasi informacija, jei jiems gerai, jie tą praneš.

– Kalbant apie mūsų žvaigždę Andrių. Kokią jo ateitį įsivaizduojate? Ar jis gali pagerinti Virgilijaus Aleknos laimėjimus?

– V.Alekna – mano idealas. Būti geresniam už V.Alekną yra neįmanoma niekam. Jis puikus žmogus, puikus sportininkas, geras žmogus, gražus vyras. Andrius taip pat labai talentingas ir per karjerą tris-penkis medalius tikrai gali laimėti. Lietuvoje turite labai geras disko metikų tradicijas. Linkiu jam sėkmės, bet, svarbiausia, sėkmės su manimi (juokiasi – lengvoji.lt).