„Svajojam atsakingai, - LRF išplatintame pranešime cituojamas generalinis sekretorius Miglius Astrauskas. - Manau, kad dauguma Lietuvos sporto šakų federacijų dirba neblogai. Kiekviena federacija sugeba parengti po 2-3 pasaulinio lygio sportininkus, tačiau jų pasiekimai visiškai skirtingai atsispindi skirstant lėšas komandinių ir individualių sporto šakų federacijoms. Individualiose sporto šakose vienas sportininkas Europos ar pasaulio čempionate gali laimėti net ne vieną medalį ir visa tai atskirai byra į tos sporto šakos federacijos skaičiuoklę, o kas iš to, kad Lietuvos rankininkas laimi stipriausią pasaulyje Čempionų lygą? Nieko. Lietuvai į tai nusispjaut, nes kriterijuose tokie laimėjimai neskaičiuojami. Nors tai galėtų būti prilyginama Europos čempiono titului“.
Praėjusį sezoną rankininkas Jonas Truchanovičius perrašė mūsų šalies istoriją, tapęs pirmuoju Lietuvos rankininku, laimėjusiu Čempionų lyga. Dar du lietuviai - Aidenas Malašinskas ir Giedrius Morkūnas - taip pat sėkmingai žaidžia Čempionų lygoje.
„Rankinis, turintis tris atstovus stipriausioje pasaulio lygoje, nenusileidžia du atstovus NBA lygoje turinčiam krepšiniui ar kitoms sporto šakoms. Plaukime dėl medalių kovoja Rūta Meilutytė, Danas Rapšys, Simonas Bilis, lengvojoje atletikoje - Andrius Gudžius, Airinė Palšytė, Liveta Jasiūnaitė, penkiakovėje - Laura Asadauskaitė ir Justinas Kinderis. Panaši situacija ir kitose sporto šakoje - bokse, imtynėse, dziudo, bet individualių sporto šakų atstovai pasaulio ar Europos čempionatuose gali laimėti net po kelis medalius. Kai kuriose sporto šakose išdalinama net keliasdešimt medalių komplektų, o komandinėse sporto šakose - tik vienas. Komandinių sporto šakų atstovams 2-3 gerų sportininkų laimėti medalius neužtenka. Rankinio rinktinėje vienu metu reikia turėti bent septynias meilutytes, ar septynis rapšius. Ir vis tiek, galėtume laimėti tik vieną medalį ir smarkiai atsiliktume skirstant finansavimą nuo individualių sporto šakų, todėl kriterijai visiškai neatitinka nūdienos realijų ir žlugdo komandinį sportą Lietuvoje“, - sakė M. Astrauskas.
2018 metais LRF iš biudžeto buvo skirtas finansavimas - 134 464 eurai. LRF vadovo tvirtinimu, rankinio federacijai parengti vieną, Lietuvai atstovaujantį sportininką, skiriama net keliasdešimt kartų mažiau negu individualių sporto šakų federacijoms.
„Praėjusiais metais Lietuvos rankinio federacija į pasaulio ir Europos čempionatus delegavo net aštuonias rinktines - pradedant nuo per vieną žingsnį nuo pasaulio čempionato pagrindinio turnyro likusią nacionalinę vyrų rinktinę ir baigiant jaunimo ir jaunių rinktinėmis. Subūrėme ir merginų paplūdimio rinktinę, nes paplūdimio rankinį ketinama įtraukti į 2024 metų olimpinių žaidynių programą. Lietuvos rankinio rinktinėse per metus žaidė net 142 rankininkai ir rankininkės. Iš biudžeto skyrus vos 134 tūkst. eurų, vienam Lietuvos rinktinės rankininkui gaunasi mažiau negu tūkstantis eurų. Nacionalinės rinktinės rankininkus pernai kvietėme tris kartus, kai kuriems vien lėktuvo bilietai grįžti iš užsienio klubų kainavo daugiau negu skiriama iš biudžeto. Dalyvavimas Europos jaunimo čempionate vienam rankininkui kainavo 1500 eurų. Ir čia viską skaičiuojame be federacijos darbuotojų ir rinktinių trenerių algų, kinezioterapeutų išlaikymo, aprangų įsigijimo, maisto papildų ir medicininių priemonių, - skaičiavo LRF generalinis sekretorius. - Nesinori priešinti sporto šakų, bet jeigu pažiūrėtume į individualias sporto šakas, tai jose vienam sportininkui, dalyvaujančiam Europos ar pasaulio čempionate, vidutiniškai iš biudžeto skiriama 10, 20 ar net 30 kartų daugiau lėšų. Tai kaip gali būti tokie kriterijai, kai vieni turi parengti sportininką už nepilną tūkstantį eurų, o kitiems skiriama net 30 tūkstančių“.
2019 metams LRF iš biudžeto gavo dar mažesnę sumą - 127,7 tūkst. eurų. Panašios sumos skirtos ir kitoms komandinėms sporto šakoms - ledo rituliui, regbiui, žolės rieduliui. Perpus mažesnės atseikėtos futbolui, tinkliniui, beisbolui ir vandensvydžiui.
Tarp strateginių sporto šakų patenkantis krepšinis iš biudžeto gavo 670 tūkst. eurų.
„Tokie kriterijai žlugdo netgi antra religija vadinamą krepšinį. Lietuvos krepšinio rinktinei dalyvavimas naujai sukurtame pasaulio čempionato atrankos turnyre kainavo daugiau, negu federacijai skirta iš biudžeto, o rankinio federacijai tokias atrankas reikia organizuoti nuolat ir išlaidos Lietuvos rinktinėms kuo toliau, tuo labiau didėja, nes kainos kas buvo litais, tas dabar eurais. Gerai, kai krepšinis turi tokią legendą kaip Arvydas Sabonis, kuris tampa reklaminiu veidu ir taip padeda federacijai surasti rėmėjų, o ką daryti toms sporto šakoms, kurios tokių legendų neturi? Pavyzdžiui Lietuvos tinklinio nacionalinės rinktinės gyvavo vos pora metų per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ar ne gėda, kad Lietuva negali išlaikyti reprezentacinių šalies rinktinių?“, - klausė M. Astrauskas.
Komandinių sporto šakų atstovai sutaria, kad kriterijus būtina tobulinti. Nors individualių sporto šakų atstovai iškovoja daugiau medalių, bet būtent komandinės sporto šakos daugiausia prisideda prie jaunimo užimtumo. Net 65 proc. visų sporto mokyklų auklėtinių sudaro žaidimų atstovai. Būtina atsižvelgti ir į ekonominius kriterijus, nes žaidimų sporto šakos surenka daugiausia pinigų mokesčių pavidalu, organizuodami varžybas ir treniruočių stovyklas Lietuvoje. Negalima nuneigti ir to fakto, kad būtent nacionalinės rinktinės labiausiai garsina Lietuvą visame pasaulyje.
„Lietuvos rankinio federacija kartu su kaimynėmis Lenkija ir Baltarusija ketina teikti paraišką kartu organizuoti 2026 metų Europos vyrų rankinio čempionatą, todėl jau šiandien privalome didelį dėmesį ir lėšas skirti ir jaunimo rinktinėms, nes vienas iš pagrindinių kriterijų, renkant čempionato organizatores - šalies rinktinės konkurencingumas, kad ji nebūtų „patrankų mėsa“ kitoms geriausioms žemyno komandoms. Paskaičiavome, kad Europos čempionatą organizuojančioms valstybėms renginys atneša apie 7-8 mln. eurų pajamų už apgyvendinimo, maitinimo, logistikos ir kitas paslaugas. O kiek dar pridėtinės vertės šalis gauna reklamos pavidalu. Tačiau tokios iniciatyvos tikrai neprideda daug taškų, skirstant valstybės lėšas“, - sakė M. Astrauskas.
Komandinių sporto šakų nenudžiugino ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) kriterijai, skirstant lėšas 2019 metams. Rankiniui skirta 66 tūkst. eurų, panašiai kaip ir daugumai kitų komandinių sporto šakų. Tai yra net septynis kartus mažiau negu labiausiai finansuojamoms sporto šakoms.
Lietuvos rankinio klubai dar Sovietų sąjungos laikais ne kartą laimėjo Europos taurių turnyrus, o atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos vyrų rankinio rinktinė tapo pirmąja mūsų šalies visų sporto šakų rinktine, patekusia į pasaulio čempionatą 1998 metais, tačiau pakartoti tokią sėkmę būtų rizikinga.
„Visi svajojame patekti į Europos ar pasaulio čempionatą, tačiau kai paskaičiuoji skiriamus pinigus ir kiek tektų pakloti vien už dalyvavimą čempionate, tai vaizdas tik vienas - federacijos bankrotas. Jeigu pasaulio čempionate iškovotume dešimtąją vietą, pagal dabartinius kriterijus, rankinis vis tiek netaptų strategine sporto šaka Lietuvoje ir finansavimas nedidėtų. Dalyvavimas pasaulio čempionate, pasiruošimas jam, treniruočių stovyklos ir kontrolinės rungtynės kainuotų apie 100-120 tūkst. Eurų, todėl esame priversti svajoti atsakingai, - ironizavo M. Astrauskas. - Mes su pavydu žiūrime net į kaimynines šalis, kurios niekada negarsėjo rankinio tradicijomis. Šiais metais septynioms Lietuvos rinktinėms gavome 127 tūkst. eurų, tuo tarpu tik tris rinktines - vyrų ir vaikinų turinti Estijos rankinio federacija iš biudžeto gavo net 298 tūkst. eurų. Latvijos federacijai taip pat skiriama daugiau lėšų negu mums, nors jie neturi nei moterų, nei paplūdimio rinktinių. Ką jau kalbėti apie varžovų biudžetus, su kuriais Lietuvos vyrų rinktinė kovoja dėl kelialapio į Europos čempionatą“.
2020 metų Europos čempionato atrankos turnyre lietuviai rungtyniauja su Prancūzijos, Rumunijos ir Portugalijos rinktinėmis. Daugkartinių olimpinių ir pasaulio čempionų prancūzų rankinio federacijos metinis biudžetas - 26 mln. eurų, net apie 65 proc. jo sudaro valstybės skiriami pinigai. Rumunijos rankinio federacija gali pasigirti 5 mln. biudžetu, o Portugalijos - 2,5 mln. eurų.
„Lietuvos rankinio federacijos praėjusių metų biudžetas su rėmėjų pinigais siekė apie 330 tūkst. eurų. Mes beviltiškai atsiliekame net nuo Rumunijos, kuri laikoma viena neturtingiausių, ar net pačia neturtingiausia valstybe visoje Europos Sąjungoje, tačiau Rumunijos klubuose rungtyniauja ar rungtyniavo net tik Lietuvos rankininkai, futbolininkai, tinklininkai, bet ir krepšininkai. Lietuvoje sportas yra kaip našlaitis ir visų valdžių pamirštas. Aišku, išskyrus tada, kai politikams reikia prieš rinkimus pasireklamuoti, sportininkams grįžus su medaliais“, - tvirtino M. Astrauskas.
Naujausi komentarai