Blankiai Vankuveryje pasirodžiusiems Lietuvos slidininkams, neišvengusiems tarpusavio konfliktų, nepasisekė ir skrydis į gimtinę: po parą trukusios kelionės sportininkai pasigedo dalies slidžių.

Antradienį į Lietuvą iš Vankuverio olimpinių žaidynių sugrįžę slidininkai po užsitęsusios kelionės buvo priversti gaišti laiką Vilniaus oro uoste, bergždžiai laukdami savo ekipuotės: pradingo dalis lietuvių slidžių.

Slidininkai Irina Terentjeva, Aleksejus Novoselskis, Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis, kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas ir kiti olimpinės delegacijos atstovai paliko Kanadą skirtingais lėktuvų reisais: vieni patraukė per Torontą, kiti – per Kalgarį.

Po skrydžio per Atlanto vandenyną lietuviai vėl susibūrė Frankfurte (Vokietija), iš kur drauge parvyko į Vilnių. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atstovas Bronius Čekanauskas galėjo tik spėlioti, kurioje trisdešimt valandų trukusios kelionės atkarpoje pasimetė slidininkų inventorius.

Sugedusią lietuvių nuotaiką oro uoste taisyti mėgino būrelis artimųjų, į kurių glėbį pateko sportininkai.

Daug laimės akimirkų slidininkai nepatyrė ir olimpinėse žaidynėse: lietuviai tenkinosi kukliomis pozicijomis, o atmosferą olimpiniame kaimelyje kaitino trintis tarp rinktinės senbuvių ir naujokų.

Bene maloniausia išimtimi Lietuvos slidinėjimo mėgėjams tapęs 24 metų debiutantas M.Strolia, kuriam buvo patikėta garbė uždarymo ceremonijoje nešti Lietuvos trispalvę, dienraščiui tvirtino iš Vankuverio parsivežęs didelį patirties bagažą. M.Strolia olimpinėse žaidynėse užėmė 46 vietą individualaus sprinto rungtyje, o su M.Vaičiuliu komandiniame sprinte tenkinosi 18 pozicija.

– Kokių įspūdžių parsivežei iš pirmųjų per karjerą olimpinių žaidynių? – paklausėme M.Strolios.

– Grįžau visai patenkintas, nes patyriau netgi daugiau, nei tikėjausi. Pirmą kartą buvau Kanadoje, olimpinėse žaidynėse. Visa sistema ten veikė nepriekaištingai, tik prieš pirmuosius startus šiek tiek gąsdino oras.

– Kokios buvo visos Lietuvos komandos nuotaikos?

– Sunku pasakyti. Aš daugiau bendrauju su savo treniruočių partneriu M.Vaičiuliu – jis viskuo buvo patenkintas. O apie senbuvius nieko negaliu pasakyti.

– Komandos viduje buvo kilę kivirčų?

– Mūsų komandoje konfrontacija vyksta nuo seno. Senbuviai nelabai nori priimti manęs ir Modesto, nenori pripažinti, kad kartais jie mums nusileidžia. Novoselskis manė, kad yra stipriausias, todėl smarkiai nusiminė nepatekęs į sprinto komandą. Vėliau jis kelias dienas nenorėjo su mumis kalbėti, ir tiek.

– Kaip vertini savo pasirodymą?

– Gerai. Individualiame sprinte pasiekiau vieną geriausių rezultatų per savo karjerą ir realizavau tas galimybes, kurias šiandien realiai turiu. O komandinėje rungtyje lūkesčius netgi šiek tiek viršijome, nes tikėjomės aplenkti tik porą komandų.

– Vis dėlto slapčia tikėjaisi individualaus sprinto rungtyje patekti į trisdešimtuką. Nelikai nusivylęs užimta 46-ąja vieta?

– Tikėjausi, kad viskas idealiai pasiseks ir pavyks parodyti maksimumą. Bet startavęs pajaučiau, kad trasa yra apledėjusi, labai kieta, ir tai apsunkino mano galimybes. Po finišo buvau šiek tiek nusiminęs, bet vėliau supratau, kad mano laikas nėra toks jau blogas.

– Komandinio sprinto rungties pradžioje beveik visą ratą laikeisi pirmoje vietoje. Buvai iš anksto nusiteikęs bent trumpam pabūti lyderio vaidmenyje?

– Iš tiesų nieko nesitikėjau iš to starto. Tiesiog pradėjau distanciją ir pamačiau, kad man nesaugu šliuožti didelėje slidininkų grupėje. Pagalvojau, kad reikia stumtis į priekį, nes laukė pavojingi posūkiai, kuriuos saugiausia įveikti pirmam. Tik vėliau mums pritrūko patirties – nebuvome aptarę, ką reikia daryti, kai trasoje šliuoš komandos draugas. Mačiau, kad kiti konkurentai mynė dviratį, buvo masažuojami. O man iššliuožus į antrą etapą kojos jau buvo medinės.

– Gyventi su Modestu viename mažame olimpinio kaimelio kambarėlyje nebuvo sunku?

– Mes jau pripratę – antri metai taip. Jeigu jau vienoje lovoje yra tekę miegoti, tai gyventi viename kambaryje – ne problema.

– Nešti vėliavą per uždarymo ceremoniją buvo įspūdinga patirtis?

– Jaučiausi labai pagerbtas, kad galėjau garsinti Lietuvą. Tik jautėsi nuovargis – visą dieną kraustėmės ir, kai reikėjo išeiti į stadioną, nebebuvo jėgų šypsotis. Bet kai tik išnešiau vėliavą, nuotaika iš karto pagerėjo.