"Italė" Diana Žiliūtė, "katarietis" Rolandas Gimbutis, "kazachas" Tomas Vaitkus. Tai tik pastarųjų kelerių metų istorijos, kai Lietuvos sportininkai beveik tapo užsienio šalių piliečiais. Dviratininkė D.Žiliūtė gavo itališką pasą, tačiau šioje painioje istorijoje dėti tašką dar ankstoka. Bet šie atvejai puikiai atspindi padėtį visame pasaulyje.

Sportininkai nespjauna į pasiūlymus ginti kitos šalies garbę. Kartais tokį sprendimą lemia pinigai, kartais – geresnės treniruočių sąlygos, o neretai – ir galimybė išlįsti iš talentingesnių tautiečių šešėlio.

Tendencijos keičiasi

Olimpinis deglas ilgą laiką kėlė tautinę savimonę ir pasididžiavimą savo šalimi, nes prie televizorių prilipę žmonės visame pasaulyje palaikė "savo" atletus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, kai globalizacija viską nuo marškinėlių iki automobilių pavertė bendrų pastangų hibridais, olimpinės daugelio šalių rinktinės taip pat tapo daugiatautės.

Sportininkai vis dažniau dėl įvairių priežasčių palieka gimtąją šalį ir stoja ginti kitokių vėliavos spalvų. "Tai, be abejo, vis populiarėjanti mada. Treneriai nori treniruoti pačius geriausius sportininkus. Atletai nori dirbti su geriausiais treneriais", – leidiniui "The Christian Science Monitor" pripažino olimpinių žaidynių istorikas Davidas Wallechinsky.
Ši mada atsirado devintojo dešimtmečio viduryje, griūvant Sovietų Sąjungai. Aukštos klasės sportininkai ir treneriai pradėjo bėgti iš griūvančios imperijos ieškodami pelningiausių pasiūlymų tęsti karjerą.

Procesas dar labiaus įsibėgėjo, kai užsieniečiai, suvilioti gerų mokslo ir treniruočių salygų, ėmė plūsti į JAV universitetus, o NCAA tapo savotiška olimpinių rinktinių kalve.
Bet naujausias tendencijas diktuoja naftos išteklių pertekusios Persijos įlankos šalys. Jų metodas elementarus – ko negali daug pinigų, gali labai daug pinigų.

Kataras griebia grietinėlę

Iki tobulumo "prekybos sportininkais" techniką ištobulino Kataras. Beje, ši nedidelė šeichų šalis prieš kelerius metus aukso kalnus siūlė ir mūsų plaukikui R.Gimbučiui.

Lietuvio planai tapti arabu ilgainiui užstrigo, tačiau kituose frontuose šeichai dirba itin sėkmingai. Pirmąjį olimpinį medalį Katarui 1992 m. Barselonos žaidynėse iškovojo Somalyje užaugęs bėgikas Mohammedas Suleimanas. 2000-aisiais šią sėkmę pakartojo Saifas Saeedas Asaadas. Šis vardas neturėtų apgauti, nes S.S.Asaadu pavadintas Bulgarijos sunkiaatletis Angelas Popovas, kurio paslaugos Katarui kainavo apie 1 mln. dolerių.

Gerokai pigesnė buvo investicija į Kenijos sportininką Stepheną Cherono. Bėgimo su kliūtimis atstovas pasitenkino 1000 dolerių mėnesine stipendija, ir 2003 m. pasaulio čempionate naujajai tėvynei iškovojo aukso medalį. Beje, kartu nutraukdamas kelis dešimtmečius trukusį tikrosios tėvynės atletų dominavimą šioje disciplinoje.

Nuo Kataro, rimtai pasišovusio surengti 2016 m. vasaros olimpines žaidynes, stengiasi neatsilikti ir kaimynai Bahreinas ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Pavyzdžiui, didžiausia Bahreino viltis Pekino "Paukščių lizde" – Šveicarijoje gyvenanti etiopė Maryam Yusuf Jamal.

Ir savinasi, ir atiduoda

Užsienio sportininkus į savo olimpinę šeimą mielai kviečia ne tik arabai. Iš 596 Pekine startuojančių JAV rinktinės narių daugiau nei 30 yra gimę kitose šalyse.
Ryškiausios pavardės – Sidnėjaus ir Atėnų olimpiadose Kenijai medalius iškovojęs stajeris Bernardas Laghatas ir irkluotoja iš Didžiosios Britanijos Jen Goldsack.

"Jungtines Valstijas įkūrė geresnės ateities siekę imigrantai. Mūsų šalis ir toliau mielai priima ir priims talentingus žmones iš viso pasaulio", – paaiškino JAV olimpinio komiteto atstovė Lindsay DeWall.
Tačiau lazda turi ir kitą galą. Kritikai tvirtina, kad amerikiečiai savo sočiame užantyje augina pajėgius varžovus, kurie vėliau nugali pačius JAV sportininkus. Pavyzdžiui, 2004 m. sensacingai plaukimo estafetę 4x100 laimėjusios Pietų Afrikos rinktinės trys nariai baigė Arizonos universitetą.

Pekine JAV moterų krepšinio rinktinė turės pasisaugoti "naujosios rusės" Becky Hammon. JAV rinktinės atstumta žvaigždė pabrėžė, kad prieš gimtosios šalies komandą žais su dvigubu įkarščiu.

Girdisi nerimo balsai

Pilietybių mainymo bumas patinka ne visiems. Ypač garsiai protestus reiškia valstybės, kurios investuoja laiką ir pinigus į sportininkus, bet paskui juos praranda turtingesniųjų naudai.
Vien Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF) per pastarąjį dešimtmetį patvirtino beveik 300 pilietybių pakeitimų, todėl vis labiau verda ginčai, kad būtina keisti šių procedūrų taisykles.

"Suprantame kai kurių valstybių nepasitenkimą. Jie išugdo talentingus sportininkus, o paskui visi sunkaus darbo vaisiai atitenka kitiems. Naujoji tėvynė moka pačiam sportininkui, o ne jį išugdžiusiai federacijai, – pastebėjo IAAF Tarybos narė Abby Hoffman. – Tačiau į šią problemą reikėtų žvelgti plačiau. Šiuolaikiniame pasaulyje migracija yra tapusi visuotiniu reiškiniu, tad sportas yra vienas tokio gyvenimo atspindžių."

Migraciją reikia skatinti?

Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) ne tik nesipriešina, tačiau ir skatina sportininkų migraciją. Sukurta maždaug 200 mln. dolerių metinį biudžetą turinti Olimpinio solidarumo programa, kuri sportininkams ir treneriams iš vargingų šalių suranda geresnes sąlygas tobulėti.

Viena pirmųjų šios programos nauda įsitikino legendinė Mozambiko vidutinių nuotolių bėgikė Maria Mutola. 1991 m. sportininkė įstojo mokytis į JAV Oregono universitetą ir nuo to laiko laimėjo daugiau nei tuziną pasaulio čempionės titulų ir Sidnėjaus olimpinį auksą. Tiesa, visus šiuos laimėjimus pasiekė atstovaudama gimtajam Mozambikui.
"IOC suteikia progą kiekvienam sportininkui, ir tai yra sveikintina. Nemanau, kad olimpinis judėjimas turėtų propaguoti nacionalizmą", - tvirtino olimpinis istorikas D.Wallechinsky.

Jo kolega Anthony Bijkerkas pritarė tokiai nuomonei: "Blogas pavyzdys, kai sportininkai keičia pilietybę vien dėl pinigų. Bet dažniausiai priežastys yra kitokios, o atletai tenori turėti geriausias galimybes tobulėti ir siekti savo tikslų. Taip laimi visi, nes varžybos būna dar atkaklesnės."