– Pradėkime nuo pačių pradžių – kodėl jums neužteko vienos sporto rungties, o norėjote apžioti (ironizuoju) visas penkias – konkūrą, fechtavimąsi špaga, plaukimą laisvuoju stiliumi ir bėgimą su šaudymu lazeriniu pistoletu?

– Turbūt per mažai iššūkių gyvenime buvo. Iš tiesų pradėjau nuo plaukimo, lankiau baseiną nuo antros klasės. Kai man buvo penkiolika, perėjau į šiuolaikinę penkiakovę, nes treneris ieškojo sportininkų, kurie galėtų dalyvauti Lietuvos žaidynėse. Ten reikėjo bėgti, plaukti ir šaudyti. Išėjo taip, kad jis surinko plaukikų delegaciją. Netikėtai man visai patiko, nors prieš metus, kai gavau pasiūlymą eiti į penkiakovę, purčiau galvą ir sakiau: niekada gyvenime! Nes į ją įėjo mano nemėgstamiausia sporto šaka – bėgimas. Prisišnekėjau! Ta rungtis, kurios labai nemėgau, šiandien mane žavi labiausiai.

– Sėkmingas pasirodymas pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionate užtikrina vietą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Gal šis kelialapis ir taip jūsų rankose?

– Po šių žaidynių sužinosime, kurios 36 penkiakovininkės ir 36 penkiakovininkai iš viso pasaulio rungsis dėl kelialapių į Paryžių. Tiesą sakant, jei dėl kažkokių priežasčių reitingų lentelė užsidarytų net neįvykus šiam čempionatui, aš vis tiek patekčiau tarp laimingųjų, nes šiuo metu tarp lietuvių penkiakovininkių esu lyderė.

Atvirai: didžiausi penkiakovininkės G. Venčkauskaitės medaliai – jos vaikai. / A. Ridikaitės nuotr.

– Varžybų jūsų sportiniame tvarkaraštyje daugybė. Ar labai jaudinatės prieš startą? Gal kažkurios iš rungčių bijote labiau nei kitų?

– Žodis „bijoti“ galbūt nėra tinkamas. Sportuodama daugiau nei 20 metų perėjau visus psichologinius etapus – taip pat ir baimės. Šiuo metu nesikoncentruoju į varžybas – nei į taurės etapus, nei į olimpiadą, o tiesiog mėgaujuosi procesu, turiu išsikėlusi sau uždavinių, noriu išbandyti naujas taktikas, todėl smalsu, ar mano planai pavyks.

Faktas, kad toks požiūris atėjo ne iš karto. Prireikė daug laiko.

– Į pirmąsias olimpines žaidynes 2012 m. Londone išvykote būdama dar visai vaikas – devyniolikos. Rio de Žaneiro žaidynes po ketverių metų stebėjote per televizoriaus ekraną, o Tokijuje startavote besilaukdama antrosios dukrelės Emilės. Paryžiaus olimpiada jums bus trečioji?

– Taip. Pirmoji olimpiada, galima sakyti, išsitrynė iš atminties. Treneriai spaudė dėl rezultato. Neapleido jausmas, kad tave įmetė kažkur ir tu nesupranti, kas vyksta. Buvau dar labai jauna, nebrandi asmenybė, visiškai nepasiruošusi psichologiškai. Likau dvylikta. Kaip pirmam kartui, dabar atrodo labai gerai, bet tada, pamenu, nuo trenerio gavau velnių.

– Ar jūsų sportinėje karjeroje buvo toks taškas, kai sakėte: viskas, prisisportavau, užteks, daugiau nebegaliu?

– Buvo. Net du kartus. Kas išgelbėjo? Kitų žmonių palaikymas, psichologinė pagalba. Pirmą kartą dar buvo gyvi tėveliai – jie padėjo, antrą sykį – mano dabartinis vyras Paulius Aleksandravičius, kuriam pasakiau: arba metu sportą, arba pereinu treniruotis pas tave. Paulius tada buvo ką tik baigęs sportinę karjerą – jaunas treneris, nelabai kas juo iš kolegų pasitikėjo. Todėl ir mano žingsnį – kad keičiu trenerį prieš pat Tokijo olimpiadą, tiksliau, likus metams iki jos, – kritikavo labai.

Loterija: kiekvienose varžybose penkiakovininkai lošia loterijoje, ar gerą žirgą laimės. / A. Ridikaitės nuotr.

– Londonas, Tokijas, Paryžius – tiek daug pasiruošimo, konkurencijos, fizinio ir psichologinio krūvio… Tačiau varžybos praeina, medalių blizgesį pridengia laiko dulkės, o sportininkas lieka akistatoje su gyvenimu. Sakykite, koks jis iš tiesų?

– Skaudus šis jūsų klausimas... Aš pati savo gyvenime jau nieko nekeisčiau – net jei gaučiau galimybę viską pradėti iš naujo. Jei klausiate, ar savo dukroms linkėčiau sportininkių kelio... Na, kitąsyk ir biure nebūna lengva sėdėti. Tačiau jei jos tokį pasirinks, aišku, palaikysiu visu 100 proc., keliausiu su jomis kartu, padėsiu, kuo galėsiu. Tik prieš tai pasakysiu, kad laukia beprotiškai sunkus kelias, kuriame aukoji viską – savo šeimą, draugus, laisvalaikį. Jei vieną dieną per savaitę turi laisvą, dažnai net nenori kažkur eiti su draugais – trokšti ramiai pabūti viena, pailsėti, nes rytoj lauks intensyvi šešių dienų savaitė su šešiomis sporto valandomis per dieną. Į tą dienos rutiną dar turi tilpti valgis ir miegas… Ir šeima – vyras, vaikai, buitis. Norint viską suspėti, turi gerai planuoti laiką, bet sportininko gyvenimas nuo to nepasidaro lengvesnis.

– Kaip suprantu, jūsų su vyru dažnai nebūna namuose, o kas tuomet lieka su jūsų dukrytėmis – septynerių Patricija ir dvejų Emile?

– Deja, tėvelių jau nebeturiu: abu išėję… Pauliaus tėvai dar aktyviai dirba sporto srityje. Neturime kitos išeities – samdome auklę.

Aš jau tiek subrendau, kad kažkokį savo pralaimėjimą vertinu ne kaip praradimą ar nesėkmę, bet kaip tam tikrą pamoką, kurią man duoda gyvenimas.

– Ar jums, kaip mamai, širdis krauju nesrūva, kai mergaites reikia palikti svetimam žmogui, o pačiai krautis lagaminą į varžybas, į kokią nors sporto stovyklą?

– Visko būna. Laimei, mano pirmagimė mane puikiai supranta. Dažnai su ja apie tai pasišnekame, bet dukra niekada man nepriekaištauja. Tačiau kai grįžtu iš kelionės, stengiuosi visą dėmesį skirti tik mergaitėms. Kita vertus, medalis visada turi dvi puses: kai mažai matomės, nėra ir rutinos, trinties. Vieni nuo kitų pailsime ir pasiilgstame.

– Tačiau juk Paulius – ne tik jūsų vyras, bet ir treneris, vadinasi, tiek namuose, tiek sporte jūs visada kartu?

– Matote, Paulius – ne vienintelis mano treneris. Turiu dar jojimo, fechtavimo, bendro fizinio pasirengimo trenerius – iš viso keturis. Paulius yra atsakingas už bendrą mano fizinę formą, bendrą rezultatą. Jis būna tik plaukimo ir bėgimo su šaudymu treniruotėse. Tačiau kai pasileidžiu bėgti taku, jis juk nebėga iš paskos… Žodžiu, tų valandų kartu praleidžiame ne tiek ir daug – gal dvi, tris per dieną. Vakarais vyras treniruoja kitą sportininkų grupę, o aš jau būnu namuose su mergaitėmis. Kol kas vienas kitam dar tikrai nespėjome atsibosti.

– Dažnai sportininkų vaikai auga stadionuose, maniežuose, žodžiu, ten, kur tėvai arba treniruojasi patys, arba treniruoja kitus...

– Tokia sportininkų šeimų realybė. Patriciją tikrai dažnai vesdavausi į treniruotes. Ji stebėtoja. Šešerius metus vaikas žiūrėjo, kaip aš šaudau, ir tik neseniai pati į rankas paėmė pistoletą. Puikiai šaudė į taikinį! Labai mane nustebino, kaip ir vaizdas, kurį pamačiau netyčia už kampo, – dukra kuo puikiausiai vaikšto fechtavimo žingsneliu, nors niekas jos šito nemokė. Kol kas Patricija nerodo noro nei šaudyti, nei fechtuotis – jai užtenka plaukimo. Žiūrėsim, gal ateityje.

Visiška jos priešingybė yra jaunėlė Emilė. Patricija rami, santūri, o Emilė eina ir viską bando stačia galva. Atrodo, kad ji ateityje galėtų sekti mano pėdomis.

Drąsi: sportas išmokė Gintarę kovoti su špaga ir už savo laimę: penkiakovininkė išdrįso keisti trenerį prieš pat Tokijo olimpiadą. / A. Ridikaitės nuotr.

– Šių dienų akseleracija, dinamiškas tempas ir vaikus nuo mažumės jau rengia būti laimėtojais. Ne tik sporte – visose gyvenimo srityse. Ar jūsų mergaitės irgi ne išimtis?

– Gerai pastebėjote. Tarkim, žaidžiame su Patricija „Uno“ ir, jei ji pralaimi, jau pasaulio pabaiga. Kartais net susimirksime su vyru, leidžiame jai laimėti.

Kalbant apie mane, aš jau tiek subrendau, kad kažkokį savo pralaimėjimą vertinu ne kaip praradimą ar nesėkmę, bet kaip tam tikrą pamoką, kurią man duoda gyvenimas. Žinau, jei davė – vadinasi, reikėjo. Turi galvoti, kaip ją ištaisyti. Aišku, toks suvokimas neatėjo iš karto. Anksčiau po pralaimėjimo verkdavau visą savaitę ir klausinėdavau savęs, kodėl man taip nesiseka, kodėl teko blogas žirgas ar pan. Šiandien aš turiu savo mentorę. Jos dėka supratau, kad sportas – tik laikina stotelė ir kad sporto medaliai kabos ant sienos, o aš turėsiu kur kas daugiau – savo šeimą ir pačius didžiausius medalius – savo vaikus.

– Gerai, kad pati apie žirgus užsiminėte. Klokite iš širdies, ką manote apie vis prieštaringiau vertinamą jojimo rungtį penkiakovėje? Ar sportininkai, prieš gaudami arklį, iš tiesų dalyvauja loterijoje?

– Visada. Kiekvienose varžybose. Prieš jas būna žirgų atranka. Tarkim, į vietą atveža 30 žirgų ir su kiekvienu iš jų jojikai joja mūsų maršrutą. Taip atrinkti žirgai dalyvauja varžybose. Sportininkai traukia sau žirgą burtų keliu, bet prieš startą gali pasižiūrėti filmuotą medžiagą, kaip raitelis juo joja. Neseniai vykusiame pasaulio taurės finale, kur laimėjau auksą, su tais pačiais žirgais prieš mus, merginas, dar jojo vaikinai – taigi, turėjome daugiau filmuotos medžiagos, galėjome nuspėti, ko iš kokio žirgo tikėtis. Kai Paulius pasakė, kad su mano ištrauktu žirgu prieš tai jojęs ukrainietis krito – vėl, sakiau, likimas mane skriaudžia. Laimei, jau moku pakreipti mintis į teigiamą pusę, tad viskas baigėsi gerai.

– Ar tiesa, kad po Paryžiaus olimpiados jojimo rungtis iš penkiakovės bus išbraukta? Vietoj jos sportininkų laukia nelengvas kliūčių ruožas, kuriam jaunimas jau dabar intensyviai ruošiasi. O jūs?

– Šiuo klausimu yra susidariusios dvi stovyklos. Vyresnioji karta (jai priskiriu ir save) nelabai šiuo sprendimu sužavėta. Juk visą laiką dalyvavo jojimo rungtyje, o dabar reikės kažkaip derintis prie kliūčių. Su šia rungtimi dar nesu gerai pažįstama, o jaunimas kliūčių ruožo techniką tobulina daugiau nei metus. Įsivaizduojate, kaip sunku mums bus juos pasivyti?! Jeigu atvirai, aš irgi labiau už kliūtis, nes tuomet už rezultatą būsi atsakingas tik tu pats, o su žirgais visada žaidi loterijoje 50 ir 50.

Pasikeitė: kadaise bėgimas buvo viena nemėgstamiausių Gintarės rungčių… „Šiandien bėgimas mane veža“, – tikina ji. / A. Ridikaitės nuotr.

– Sportas – sveikata, bet ar ši frazė tinka kalbant apie profesionalųjį sportą?

– Daug kas paaiškėja nustojus sportuoti, senatvėje. Žinoma, daug priklauso ir nuo paties žmogaus – kaip jis prižiūri savo raumenyną, kaip jį stiprina. Kartais, kai reikia surinkti daug kalorijų, irgi valgai ne tai, kas geriausia, ir ne tai, kas sveikiausia…

Kaip save įsivaizduoju po dešimties metų? Karjera jau bus į pabaigą… Norėčiau dirbti penkiakovės trenere, bet ne su profesionaliais sportininkais (tuomet trečdalį metų nebūčiau namuose), o su mažais vaikučiais. Pati gal lankyčiau badmintoną, tenisą ar padėlį. Dėl savęs. Tikrai neturiu ambicijų tapti nei geležine moterimi, nei baigusi karjerą bėgti maratoną.

– Kokios savybės, įgytos aktyviai sportuojant, jums praverčia gyvenime?

– Visų pirma – savarankiškumas. Jau nuo šešiolikos metų namuose esu retas svečias – vis varžybos, stovyklos. Antra – išmokau užsienio kalbų, įgijau draugų visame pasaulyje. Susirašome per socialinius tinklus, susitinkame varžybose.

– Užbėkime įvykiams už akių: įsivaizduokite, kad jūs su vyru jau grįžote po Paryžiaus olimpinių žaidynių į namus, pas mergaites. Ką veiktumėte visi kartu?

– Oi, viską. Gal į kino teatrą nuvažiuotume ar į parką pasivaikščioti. Dviračius minti patinka. Jei vasara – prie ežero ar jūros su palapine savaitgaliui. Mėgstame aktyvų laisvalaikį – tikrai namie nesėdėtume.

– Vasara jau įsibėgėja, o drauge su ja – ir atostogos. Įdomu, ar sportininkai jas turi?

– Vasarą dviejų savaičių prie jūros tikrai negaliu sau leisti. Mūsų sporto sezonas prasideda sausį–vasarį ir baigiasi tik rugsėjį. Realiai vasarų neturime. Jei norime prie jūros, lekiame prie jos tik kelioms dienoms. Užtai kai baigiasi sezonas, vieną mėnesį – spalį ar lapkritį – atostogauju užsienyje. Stengiuosi, kad organizmas atsigautų nuo krūvių, ilsinu širdį, galvą ir, aišku, būnu su savo šeima. Paskui grįžtu ir vėl vienuolika mėnesių ariu.

A. Ridikaitės nuotr.

– Gal turite kokį sėkmės talismaną, kurį vešitės į Paryžiaus olimpines žaidynes?

– Anksčiau tikrai turėjau visokių prietarų: tarkim, rengdavausi nuo kairės pusės ir lipdavau iš lovos kaire koja. Ilgainiui supratau, kad visa tai tik kvaili įsitikinimai, o viskas priklauso nuo žmogaus. Išmokau kontroliuoti savo mintis.

– Ko sau palinkėtumėte Paryžiuje: juk ne tik aplankyti Eifelio bokštą?

– Tai jau tikrai. Išminties ir išmintingų sprendimų.

– Jei norėtumėte save kažkuo labai pamaloninti, apdovanoti – už išmintį, pastangas, pozityvias mintis, gerą fizinį pasirengimą ir puikius šio sezono startus?

– Užsisakyčiau dėžutę makarunų – tokių mažų pyragėlių, gaminamų iš migdolų, kiaušinio baltymų ir cukraus. Be galo juos mėgstu!