"Jau išmetėme šią pergalę iš galvos", – vos atgavę kvapą po sensacingos rungtynių su ispanais atomazgos tikino Lietuvos krepšininkai. Bet jie klydo – naktis po saldaus keršto buvo bemiegė. O vakar vakare jau teko kovoti dėl pirmosios vietos grupėje su prancūzais.

Reikšmė – simbolinė

Jeigu kam nors atrodė, kad vienos rungtynės gali nušviesti arba paskandinti sutemose visą šalį tik Pasaulio čempionato finale, po antradienio vakaro teko nuomonę pakeisti.

Lietuvos rinktinė Turkijoje pasiekė vos antrą pergalę prieš Ispanijos krepšininkus oficialiose varžybose istorijoje. 2003 m. Antano Sireikos treniruojamiems lietuviams "La Roja" buvo paskutinis sėkmingai įveiktas barjeras, skyręs nuo Europos pirmenybių aukso. Antradienį planetos ir Europos čempionus ant menčių patiesusiai Kęstučio Kemzūros komandai pergalė lėmė tik potencialiai palankesnę poziciją D grupėje. Bet net ir toks mažas žingsnelis pakeliui į čempionato atkrintamųjų varžybų laukiantį Stambulą buvo ypatingas.

Sirgaliai prisiminė, kaip šešis kartus Ispanija užtemdė Lietuvos padangę ankstesniuose turnyruose. Krepšininkai norėjo grąžinti skolą už du beviltiškus pralaimėjimus draugiškose rungtynėse rugpjūtį.

"Norėjome atsiteisti su ispanais. Ką gi, pamatėte, kad mūsų komanda – tikrai su kiaušiniais", – ekipos emocijas po pergalės 76:73 apibendrino gynėjas Tomas Delininkaitis.

Šokiruojantis scenarijus

Likus keliolikai sekundžių iki mačo pabaigos, "Halkapinar" areną Izmire užliejo ekstazės banga – pranešėjas paskelbė, kad kitose Pasaulio čempionato rungtynėse šeimininkė Turkija nukovė savo amžiną priešininkę Graikiją.

Po akimirkos sprogo dar didesnė emocijų bomba, kai Linas Kleiza triumfuodamas iš visų jėgų sviedė kamuolį į arenos palubes: pergalė!

Pusė tūkstančio Izmire šeimininkaujančių Lietuvos sirgalių turėjo kaip reikiant atitokti, kad galėtų logiškai paaiškinti, kas tą vakarą dėjosi ant "Halkapinar" arenos parketo.

Galėjo pasirodyti, kad lietuviai vėlavo į rungtynes, o ispanai paskutiniajame ketvirtyje nusprendė išeiti pasivaikščioti. Tačiau iš tiesų aikštėje 40 minučių virė nuožmios kautynės, kurias laimėjo jaunesnė ir didesnė širdis.

Estafetę ėmė vis kiti

Trečiajame kėlinyje atsilikdami 18 taškų prieš talentu spinduliuojančius ispanus pakilti į paskutinį šturmą galėtų tik bepročiai. Bet lietuviams tai buvo nė motais.

Jonas Mačiulis du kartus iš eilės atėmė kamuolį iš Ispanijos žvaigždžių, lyg žaistų su pradinukais, ir ramiu veidu supurtė krepšį dėjimais.

"Buvome ne tiek pikti ant ispanų, kiek susikaupę. Nereikia pasiduoti emocijoms – žaidžiame grupės varžybose, o ne finale, todėl tie dėjimai nėra tokie reikšmingi", – santūriai ir po mačo kalbėjo puolėjas.

Tačiau jo energijos pliūpsnis sukėlė grandininę reakciją lietuvių gretose.

Martynas Pocius pjaustė tiek varžovų krepšio tinklelį tolimais metimais, tiek ispanų gynybą baudos aikštelėje, kojomis tarsi neliesdamas žemės.

"Kažkaip sugebėjome užsikabinti už varžovų ir perimti iniciatyvą. Parodėme charakterį – tai buvo nuostabi pergalė", – sakė skrajojantis gynėjas.

L.Kleiza praslydo tarp dviejų ispanų ir išvedė lietuvius į priekį, o paskutinę savo komandos ataką pavertė dviem taikliais baudų metimais, įtvirtinusiais galutinę pergalę.

"Ispanai buvo pabėgę toli į priekį, bet mūsų atsarginiai žaidėjai perlaužė mačo eigą – žaidė atletiškai, agresyviai. Varžovai gerai gynėsi, ir mes gerai gynėmės, nors ir nežaidėme protingiausio krepšinio puolime. O rungtynių pabaigoje aš visada noriu laikyti kamuolį savo rankose – nebijau priimti lemiamus sprendimus", – atsakomybės nesikratė Toronto "Raptors" klubo puolėjas.

Sukrėtė čempionus

Ką tuo metu veikė tituluotieji ispanai? Pusę lemiamo ketvirčio Lietuvos gynyba neleido varžovams įkvėpti nė gurkšnio tyro oro. Tiksint paskutinei rungtynių minutei tarsi ant adatų sustojęs ispanų atsarginių suolelis stebėjo, kaip Marcas Gasolis meta pro šalį baudos metimus, galėjusius prikelti čempionų viltis išvengti dar vieno fiasko Turkijoje.

Po finalinės sirenos jis, Juanas Carlosas Navarro, Ricky Rubio, Rudy Fernandezas ir kitos Europos krepšinio pažibos nuleidę galvas skubiai nėrė į savo rūbinę.

"Jums atrodo, kad mūsų komandą krečia krizė? Krizė būna tuomet, kai iškrenti iš čempionato", – dienraščiui trumpai atrėžė ispanų strategas Sergio Scariolo.

"Mums dabar labai sunku, nes kontroliavome žaidimą pirmoje rungtynių pusėje, bet vis tiek pralaimėjome", – atsiduso R.Fernandezas.

Dainų dar nerepetuoja

Po svaiginančios pergalės krepšininkai tik trumpam leido pasireikšti apėmusiems jausmams. Suėję į drabužinę, žaidėjai tiesiog pasveikino vieni kitus su gražia pergale.

"Nuėję į dušą šias rungtynes jau pamiršome", – tikino pagaliau debiutavęs rinktinėje vidurio puolėjas Martynas Andriuškevičius.

"Negalime skraidyti padebesiais, nes laukia kiti atsakingi mačai", – pridėjo T.Delininkaitis.

Vis dėlto taip paprastai iššluoti mintis apie kerštą ispanams nepavyko. Šviesos rinktinės viešbutyje degė iki trijų valandų nakties – krepšininkams buvo atliekamos medicininės procedūros. Palinkėjus labos nakties, iš dalies kambarių dar porą valandų sklido garsai - žaidėjams sunkiai sekėsi sudėti bluostą.

"Naktis buvo trumpa, bet gera. Juk tokios emocijos...", – teigė vyriausiojo trenerio asistentas Robertas Kuncaitis.

Balsingas krepšinio specialistas iš Pamario, kuris 2007 m. iškovotą Europos pirmenybių bronzą pažymėjo traukdamas žemaitiškas dainas prieš šėlstančią sirgalių minią Vilniuje, po pergalės prieš ispanus dar neuždainavo.

"Patikėk, dar toli gražu iki dainų. Bet tikrai norėčiau iš visos širdies driokstelėti", – dienraščio klausiamas juokėsi R.Kuncaitis.

Pajuto kraujo kvapą

K.Kemzūra taip pat perspėjo, kad sensacinga sėkmė neturėtų komandai užauginti sparnų. Po finalinės sirenos lediniu veidu iškėlęs pirštus į viršų, rinktinės strategas neskubėjo girtis pasiekęs skambiausią pergalę per savo karjerą.

– Rungtynės buvo vertos finalo? – paklausėme K.Kemzūros

– Norėčiau, kad tai būtų finalas. Bet vis tiek džiugu – ne kiekvienam pavyksta nugalėti tokią komandą kaip Ispanija. Didžiuojuosi savo vyrais. Jie – šaunuoliai, padarė didžiulį darbą. Labiausiai džiugina tai, kad suvaldėme savo emocijas, išlikome vieningi, kovėmės. Tai davė rezultatą. Be abejo, noriu padėkoti ir sirgaliams – jūs fantastiški, palaikykite mus ir toliau.

– Kas pasikeitė po didžiosios pertraukos, kad pavyko perlaužti mačo eigą?

– Mes turėjome problemų stabdydami M.Gasolį, ne visada kontroliuodavome žaidimo tempą: buvo akimirkų, kai ispanai pradėdavo bėgti. Kai jie tai daro, sulaikyti juos yra labai sunku. Mums problemų kėlė tai, kad aikštėje būnant Robertui Javtokui varžovai dvigubindavo gynybą prieš L.Kleizą. Šiek tiek pakoregavome savo puolimą. Bet visa ta taktika nebuvo tiek svarbi. Viskas buvo čia (rodo į krūtinę – red. past.). Džiugina atskiri komponentai: laimėjome kovą po krepšiais, pelnėme daugiau taškų pasinaudodami varžovų klaidomis. Neleidome jiems įsibėgėti, patys mažai suklydome. Ispanai kelis kartus nepataikė, mes buvome taiklūs – to pabaigoje užteko.

– Tai didžiausia pergalė jūsų karjeroje?

– Sunku pasakyti. Ši pergalė – labai maloni, bet ji pasiekta grupės varžybose, o ne kokiame nors finale.

– Ispanų žaidimas regresavo lyginant su draugiškomis rungtynėmis?

– Draugiški mačai lieka draugiškais. Neveikia psichologinis aspektas, be to, tada jie žaidė namuose, o šįsyk mes jautėmės kaip namie. Mačiau, kaip vyrai brendo, kaip pyko ant savęs dėl tų pralaimėjimų.

– Kai pernai prieš Europos čempionatą lietuviai nugalėjo ispanus kontroliniame mače, rinktinės žaidimas subyrėjo. Kaip užtikrinsite, kad tai nepasikartotų?

– Aš – ne draudimo kompanija, kaip aš galiu užtikrinti... Bet mes kalbamės su vyrais. Jie patys pasakė: džiaugiamės, bet jokios euforijos nėra. Mes dar nieko nelaimėjome. Turime truputį išspjauti savo emocijas, bet rytoj laukia nauja diena. Mes – ne ispanai, ne amerikiečiai, mums nėra lengvų rungtynių. Esame paprasti vyrukai iš Lietuvos, bet labai norintys laimėti ir labai sunkiai dirbantys. Vis tik tikiu, kad mes pajutome kraujo kvapą.