Visą šį sezoną be atlyginimo Vilniaus „Sakalų“ klube dirbęs Romualdas Petronis pykčio buvusiam darbdaviui nejaučia.

Praėjusią vasarą darbo pasiūlymą Rusijoje turėjęs strategas nusprendė grįžti į gimtinę, tačiau liko be pinigų, o baigiantis sezonui dėl viešai žiniasklaidai išsakytų nuoskaudų „buvo atleistas“.

Nepaisant to, R. Petronis tvirtina, kad jo santykiai su klubo savininku Vytautu Kiaušu yra geri. 48 metų strategas džiaugiasi turėjęs galimybę dirbti savo šalyje bei treniruoti perspektyvų jaunimą.

Atsakydamas į tinklalapio „BasketNews.lt“ lankytojų klausimus R. Petronis papasakojo, kaip tekdavo motyvuoti auklėtinius sunkiu metu, prisiminė, kaip prieš keliolika metų treniravo Virginijų Šeškų ir Gediminą Petrauską bei įvertino perspektyviausių „Sakalų“ komandos krepšininkų galimybes.

– LKL buvo paskelbusi sąrašą trenerių, kurie pretendavo tapti metų geriausiais, tačiau jūsų jame nebuvo, nors su „Sakalų“ klubu praleidote beveik visą sezoną. Vietoje jūsų į sąrašą buvo įtrauktas per paskutinius du mačus su komanda dirbęs Virginijus Sirvydis. Ką apie tai manote?
– Man sunku spręsti, bet į šiuos dalykus žiuriu paprastai. Dažniausiai tokie įvertinimai atitenka keturių stipriausių klubų treneriams, o apatinėje dalyje atsidūrusios komandos ir strategai į juos pretenduoti negali.

– Bet ar jūsų tai nežeidžia?
– Nežinau, kas teikė šias kandidatūras, bet nuoskaudų nejaučiu. Galiu pasakyti tik vieną, nors galbūt nuskambės nekukliai – aš ir Sirvydis šį sezoną ištraukėme klubą, kuris deja išgyvena ne pačius geriausius laikus.

– Klausimas apie atsistatydinimo istoriją. Kaip buvo iš tiesų? Jūs pats pasitraukėte iš „Sakalų“ ar buvote atleistas, kaip žiniasklaidoje tvirtino Vytautas Kiaušas?
– Tai buvo velykinės savaitės įvykiai. Po rungtynių su „Lietkabeliu“ išsakiau mintis apie padėtį klube, nors tai nebuvo kažkas naujo. Visi viską žinojo dar nuo sezono pradžios. Pasakiau žurnalistams, kad tikrai paliksiu komandą. Tą patį pakartojau ir Kiaušui – nuo „Palangos/Triobet“ buvome atitrūkę daugiau nei dviem pergalėmis ir buvo aišku, kad iškritimas iš LKL ekipai negresia. Pranešiau klubo prezidentui, kad išeinu ir paprašiau, jog perimtų mano gyvenamąją vietą. O po kelių valandų man paskambino žurnalistai ir pasakė, kad mane, neva atleido.

– Treneri, kodėl jam patogu užimti tokią poziciją? Galbūt pasikalbėjote vyriškai ir paklausėte, kodėl jis meluoja?
– Žinote, kas meluoja, o kas sako tiesą, atsirinks žmonės. Lietuvoje krepšinio sirgaliai apsiskaitę, apsišvietę ir puikiai supranta, kokia yra situacija. Esu jau viską išsakęs ir nelabai noriu kaitinti aistrų.

– Krepšinio gerbėjai klausia, kodėl apskritai sutikote grįžti į klubą, kuris jums buvo skolingas dar nuo 2009-ųjų.
– Tų laikų „Sakalai“ man liko skolingi, tačiau iki man grįžtant į Lietuvą po truputėlį, kartais ir labai nedaug ir nereguliariai, tie pinigai buvo grąžinami. Supraskite, visus žmonės, kurie yra dirbę užsienyje, traukia grįžti namo, daugiau pabendrauti su šeima, draugais ir artimaisiais.

– Kas jums buvo žadėta „Sakaluose“?
– Ne visų galimybės yra vienodos. Visuomet prioritetą visuomet teikiu projektui, darbui, komandai ir jos vizijai. Atėjęs į klubą gali užsiprašyti nerealių pinigų, tačiau ne visų galimybės vienodos. Jau buvau besiruošiąs grįžti į Rusiją, į kitą klubą, tačiau man paskambino (iš Lietuvos, – Red.), pakalbėjome ir dėl artimųjų bei draugų ilgesio nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Buvau girdėjęs kalbų, kad klubas išgyvena ne pačius geriausius laikus ir yra paskendęs skolose, tačiau apie tikrąją padėtį nebuvau informuotas. Mano apsisprendimą lėmė noras po ilgos pertraukos padirbėti Lietuvoje.

– Ar tiesa, kad algų negudavę žaidėjai badavo, o vienas jų net nualpo treniruotėje, nes buvo tris dienas nevalgęs?
– To tikrai nepastebėjau. Dalis krepšininkų buvo vilniečiai ir turėjo, kur gyventi. Komandos kapitonas Rolandas Matulis turi darbą Vilniuje. Kelis jaunus krepšininkus Paulių Dambrauską ir Edviną Šeškų mums buvo paskolinęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubas. O kitiems žinoma buvo nelengva. O badavimo atvejų ar nugriuvimų treniruotėje... Taip, krepšinis kontaktinis žaidimas ir susidūrus žaidėjai dažnai griūva ant parketo, tačiau kad alptų dėl alkio...

– Bet treneri, juk buvo tokia istorija, kai jūs pats iš savo kišenės davėte pinigų, neturėjusiam ką valgyti krepšininkui.
– Buvo tokia istorija LRT laidoje „Pergalės kaina“. Nesureikšminu tokių dalykų. Artėjo didžiosios metų šventės, mačiau, kad vaikinui sunku. Išsitraukiau iš kišenės ir šiek tiek sušelpiau.

– Vadinasi, jums labai skaudėjo širdį žiūrėti į tuos vyrus.
– Žinote, mano ir Sirvydžio sukomplektuota šio sezono komanda parodė charakterį per „negaliu“. Nupasakoti viską, kas buvo, yra labai sunku. Reikėtų padirbti tokioje situacijoje, kad ją suprastumėt.

– Ar jums gyvenime yra tekę patirti ką nors panašaus?
– Prisiminkime garsų Rusijos klubą Permės „Ural-Great“, kažkada žaidusį Europos taurių ir Eurolygos varžybose. Aš ir Rimas Kurtinaitis su Permės klubu buvome pasirašę trejų metų sutartį, tačiau išvykome jau po pusmečio, o klubas bankrutavo ir jo nebeliko. Kuri klubo griūtis skausmingesnė – sunku pasakyti. Tačiau didžiąją dalį Permėje uždirbtų pinigų mums su Kurtinaičiu vėliau grąžino, nors klubo nebebuvo jau pusmetį.

– Mūsų skaitytojai pateikia ir tokį klausimą: Jeigu sutiktumėte Kiaušą, paspaustumėte jam ranką ar duotumėt į veido sritį?
– Tikrai ne, nesame priešai. Mūsų niekas tokiais net nelaiko. Jaučiame vienas kitam abipusę pagarbą. Gegužės 2 d. grįžęs iš Kinijos sulaukiau Vytauto skambučio. Jis padėkojo man už darbą ir pasakė, kad atsiskaitys su manimi, jeigu klubas bus išgelbėtas. Žinoma, kiekvienas gali turėti savo nuomone, tačiau suprantu, jog Kiaušui tikrai nelengva. Jis krepšiniui atidavė daug metų, o dabar nemiega dieną naktį ir ieško investuotojų, kad išgelbėtų klubą. Didesnių ar mažesnių problemų turi beveik visi klubai. Kalbant apie LKL turbūt pusė klubų kvėpuoja labai sunkiai bei turi nerealizuotų minčių.

– Ką manote apie jaunuosius Šeškų ir Jokūbą Gintvainį?
– Šeškus talentingas ir perspektyvus vaikinas. Dirbdamas su juo neturėjau jokių problemų. Visgi manyčiau, kad jam būtų buvę naudingiau žaisti NKL. Mes nesame pietų šalis, todėl žaidėjai iš vaikų į vyrų krepšinį nepereina taip greitai, kaip Serbijoje ar Ispanijoje. Pernai Edvinas žaidė NKL „Akademijos“ komandoje, tačiau ji buvo sudaryta iš patyrusių krepšininkų ir jis rungtyniavo mažai. Manau, kad būtų buvę naudingiau rasti jam klubą NKL, kuriame Edvinas galėtų žaisti po 30 minučių. Jam tik pavasarį suėjo 18 metų. Visada norisi iš karto, daug ir greitai, tačiau taip nebūna. Net ispanų talentas Ricky Rubio vyrų krepšinyje ne iškart pateko į vyrų čempionatą. Šeškus šį sezoną labai patobulėjo, pavasarį ėmė daug geriau gintis. Ir nemanau, kad rungtyniavo labai mažai.

Jokūbas šiemet taip pat labai patobulėjo. Ypač tuomet, kai dvi operacijos buvo atliktos Pauliui Dambrauskui, o komandą paliko Tomas Černeckis. Tuomet jis buvo likęs vienintelis mūsų įžaidėjas ir turėjo atlaikyti didžiulį krūvį. „Žalgirio“ treneris Joanas Plaza yra labai gerai pasakęs. Jaunas žaidėjas gali tobulėti tik klysdamas. Todėl su kolega Sirvydžiu užmerkdavome akis į 5-6 klaidas ir leisdavome žaisti. Be to, Gintvainis aikštėje kūrėjas. Jis numato kelis ėjimus į priekį, jaučia situaciją. Jeigu jis pagerins metimą, ypač tritaškius, Lietuva gali sulaukti labai gero žaidėjo.

– Treneri, kaip žinia, atlyginimai „Sakaluose“ nebuvo mokami. Ar nebuvo noro viską mesti ir palikti komandą, kurioje tokia betvarkė? Iš kur sėmėtės motyvacijos dirbti?
– Buvo tokių minčių. Gruodžio viduryje norėjome boikotuoti rungtynes Klaipėdoje. Atvirai pasikalbėjome su asistentais ir krepšininkais – artėjo Naujieji metai, tačiau nebuvo jokio judesio, o gyventi reikėjo. Vieną dieną jau dėjausi daiktus ir norėjau palikti komandą. Tačiau įvyko bendras Vytauto ir komandos susirinkimas. Jis nebuvo tikrai lengvas. Be to, gruodį buvome pasiekę neblogą sportinę formą, pradėjome žaisti tikrai gerą krepšinį, kibiai gynėmės. Nugalėjome „Palangą/Triobet“, „Lietkabelį“, labai gerai sužaidėme su „Žalgiriu“. Buvo tikrai gaila viską mesti. Apsisprendžiau likti tik todėl, kad iki gruodžio vidurio nė vienas žaidėjas nepaliko komandos. O vėliau vienas po kito išėjo keli krepšininkai. Juk jeigu situacija būtų buvusi normali, jie tikrai nebūtų išėję.

– Kokie jūsų santykiai su Virginijumi Šeškumi? Ar gerai pažįstate šį trenerį?
– Kažkada dirbdamas Sabonio krepšinio mokykloje vieną sezoną treniravau Prienų komandą, kuri tuomet žaidė NKL. Tuomet buvo 2000-2001-ieji, o Virgis dar žaidė vienus paskutinių savo karjeros sezonų. Pasiūliau jam tapti žaidžiančiuoju treneriu, nes su Sabonio mokykla kartais turėdavau išvykti į turus užsienyje. Nėra ko slėpti – nuo tada prasidėjo mūsų draugystė, esame kolegos. Virgis į Prienus atvedė didįjį krepšinį – pasižiūrėkite, kaip gerai jie rungtyniavo praradę pagrindinį įžaidėją Žygimantą Janavičių ir neturėdami tikro vidurio puolėjo. Komanda žaidžia nestandartinį krepšinį. Tai didžiulis trenerio nuopelnas.

– Treniravote ne tik jį, bet ir jo sūnų. Ar tėvas nebandė jums patarti, kaip dirbti ir pasinaudojęs draugyste prašyti, kad jis aikštėje praleistų daugiau laiko?
– Ne, kategoriškai ne. Nesu ir niekada nebūsiu kišeninis treneris. Vadovaujuosi savo galva ir savo patirtimi. Saratove dirbau su Radionovu, Permėje man ir Kurtinaičiui teko dirbti su Belovu. Jie ypač sunkaus charakterio žmonės, tačiau man spaudimo niekas nepadarė. O jeigu pradėtų kištis į mano darbą – susirinkčiau daiktus ir eičiau kitur. Nėra nieko blogiau, kai tėvas treneris pradeda kištis į kitų specialistų darbą. Panašiai buvo ir su Gintare. Ji turėjo trenerius, kurie su ja dirbo ir ją augino, tačiau aš jiems netrukdžiau. Virgis taip pat – pasidomėdavo, kaip sekasi sūnui, tačiau tikrai nereikalavo, kad Edvinas žaistų daugiau. To reikalauti galėjo „Lietuvos ryto“ klubas, šį sezoną paskolinęs mums Dambrauską su Šeškumi. Jie tikrai galėjo reikalauti, kad Šeškus ir Dambrauskas aikštelėje praleistų atitinkamą skaičių minučių bei grasinti, kad kitu atveju šie krepšininkai bus paskolinti kitai komandai. Bet iš „Lietuvos ryto“ vadovų nesulaukiau nė vieno priekaišto.

– Kaip vertinate Dambrausko žaidimą šį sezoną?
– Tai labai talentintas, staigus ir greitas vaikinas. Jis puikiai ginasi. Buvau tikrai patenkintas jo darbu ir progresu šį sezoną. Be to, jis šiek tiek pagerino ir metimą. Tai buvo problema, kurią jis turėjo prieš sezoną.

Noriu jam palinkėti sveikatos. Visos negandos, užklupusios jį šį sezoną, vieną dieną turi baigtis. Įsivaizduokite: vaikinui prieš Naujuosius metus lužta nosis ir tenka daryti operaciją. Vasarį jis vos grįžta į aikštę – dar viena sunki trauma ir peties operacija. Sezonas baigtas. Paulius šį sezoną labai gerai sužaidė pusę sezono. Tačiau jis negali sustoti ir turi toliau dirbti.

– Kokį prisimenate savo buvusį auklėtinį Gediminą Petrauską?
– Gediminas užaugo Sabonio krepšinio mokykloje 1985 m. gimusių vaikinų grupėje kartu su Jonu Mačiuliu, Rolandu Alijevu, Pauliumi Morkeliūnu ir kitais. Galbūt kiek netikėta, kad bėgant metams tapome kolegomis, nors dar prieš keliolika metų treniravau jį Sabonio mokykloje. Gediminas buvo sumanus, kūrybingas turėjo gerą galvą, neblogą metimą. Jam trūko tik fizinių duomenų – greičio ir šuolio.

– „Sakalų“ komanda demonstravo tokį krepšinį, kuris tikrai nebuvo adekvatus finansinei situacijai. Specialistai pastebi, kad ekipa žaidė gerai, iškovojo kelias pergales, nesugriuvo ir išliko lygoje. Galų gale dar sezono viduryje 20-ies taškų skirtumu įveikėte „Lietkabelį“.
– Apie klubo rezultatus nespręsiu. Tegul juos vertina ekspertai, kurie komandos žaidimą stebėjo per kitą prizmę. Visada norisi pasirodyti geriau. Prasidėjus sezonui su Sirvydžiu buvome išsikėlę tikslą patekti į aštuntuką. Jeigu iki sezono pabaigos būtume išlaikę visus žaidėjus, būtume tikrai pakovoję dėl vietos atkrintamosiose varžybose. Pergalių galbūt ir nebuvo daug, tačiau momentais žaidėme neblogai. Mane ypač tenkino vaikinų gynyba. Kalbant ilgamečio komandos kapitono žodžiais, tokios gynybos nebuvo penkerius metus. Jeigu kuris nors kolega treniravęs „Sakalus“ šį sezoną būtų nuveikęs daugiau nei aš – nusiimčiau prieš jį kepurę.

Visas interviu su Romualdu Petroniu: