"Gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra. Yra etapas, kai esi sportininkas, vėliau – treneris. Viskam savo metas. Dabar mano gyvenime – ramesnis etapas. Kai pažiūriu atgal, matau, kad nuveikta gana daug, pasiekta taip pat nemažai", – mūsų dienraščiui atviravo V.Novickis.

Tituluočiausio visų laikų Lietuvos rankininko kolekcijoje – ne tik 1987 m. su granitiečiais laimėta IHF) taurė ir keli SSRS čempionato medaliai. Skambiausias pergales jis pasiekė su SSRS rinktine: 1988-aisiais Seule iškovojo olimpinį auksą, 1980-aisiais Maskvoje – sidabrą, 1982-aisiais tapo pasaulio čempionu, 1978-aisiais – vicečempionu, 1985-aisiais laimėjo Pasaulio taurę. O kur dar rekordinė serija – net septyniolika Lietuvos čempionato aukso medalių jau dirbant "Granito" treneriu.

64 metų kaunietis neseniai davė išsamų interviu svetainei handballfast.com. Pateikiame jos fragmentus.

– Gimėte Kalesninkų kaime, kur gyvena daugiau lenkų tautybės žmonių. Jaučiatės labiau lenkas ar lietuvis?

– Tas kaimas – lenkiška pusė. Ten gyveno lenkai, bet kalbantys su  baltarusišku akcentu. Baigiau lenkišką mokyklą, vienuolika klasių. Tėvas ir motina buvo lenkai. Ir mano pase iki šiol parašyta – lenkas. Bet pasas lietuviškas. Kai viešėjau Lenkijoje, mane pavadino rusu. Kai žaidžiau SSRS rinktinėje, mane vadino lenku arba lietuviu. Vis dėlto, pagal genus aš – lenkas. Bet pagal gyvenimą – lietuvis. Čia gimiau. Jau 45 metus gyvenu Kaune. Tad laikau save lietuviu.

Nors V.Novickis šį sezoną užleido "Granito-Kario" ekipos vairą, iki šiol gyvena rankiniu.

– Teko girdėti, kad jaunystėje iš kaimo į treniruotes eidavote net po dvi valandas pėsčiomis, o po to tiek pat atgal…

– Mes gyvenome 12 km nuo Eišiškių, kur buvo sporto mokykla. Treniruotės prasidėdavo vakarais 18–19 val., o paskutinis autobusas maršrutu Lyda–Kaunas važiuodavo 22 val. iš Baltarusijos. Jis sustodavo Eišiškėse, bet dažnai iš viso nevažiuodavo. Tokiu atveju tekdavo po dviejų valandų treniruočių dar tiek pat laiko pėdinti namo. Per savaitę kokius du tris kartus. Bet, žinote, buvome jauni, susiburdavome į penkių šešių žmonių kompaniją ir linksmai traukdavome namolio.

– Kaune baigėte veterinarijos studijas. Kaip šią specialybę kada nors panaudojote praktikoje?

– 1974 m. baigiau mokyklą. Pradėjo kviesti Kauno treneriai. Kad priviliotų, kalbėdavo: tu vaikinas iš kaimo, baigsi Veterinarijos akademiją, gausi mašiną, būsi kolūkio pirmininko pavaduotoju. Perspektyva! Negalvojau, kad bus kokių apdovanojimų sporte. Akademijoje dirbo geras treneris. Paskaičiavau, kad sąlygos neblogos. Dar kasdien duodavo rublio vertės taloną, už kurį pavalgydavau. Tais metais mane pakvietė žaisti Kauno "Granitas", žaidęs antrojoje SSRS lygoje. 1977 m. vedžiau. Sykį žmona paskaičiavo, kad, ruošdamasis su SSRS jaunimo rinktine, namie praleidau tik 50 dienų iš 365 per metus. Mokslams laiko visiškai nebuvo, tad akademiją baigiau tik po dešimties metų.

– Jaunoji karta nematė jūsų žaidžiant. Vidurio gynėjo pozicijai buvote neaukštas – 186 cm, bet gindavotės pavyzdingai...

– Buvau tipinis įžaidėjas, tik gal mažiau atakavau. Net stebėdavausi, kad pelnau vieną įvartį, o varžovai mane dengia asmeniškai. Turbūt dėl to, kad daug įvarčių pelnydavome po mano perdavimų. Aš laikiausi savotiškos filosofijos, kurios esmė – nutraukti varžovų kombinacijas, perimti kamuolį. Šiek tiek pastumdavau didesnį žaidėją ore ir jis pargriūdavo, kartais prilaikydavau. Visokių gudrybių mokėjau.

– Savo laiku jus labai viliojo CSKA. Kodėl nenorėjote į Maskvą?

– Todėl, kad tuo metu "Granitas" žaidė labai gerai. Mes užimdavome antrą trečią vietas SSRS čempionate, dalyvavome Europos taurės varžybose. Mane jau kviesdavo į rinktinę. Aš kaip tik norėjau nugalėti CSKA, užimti prizinę vietą – tai buvo prestižas. Be to, Lietuvoje man sukūrė geras sąlygas, gavau butą, mašiną. Tačiau vėliau mane pradėjo tiesiog prievarta gaudyti. Atvykdavome, pavyzdžiui, mes iš Ispanijos ar Vokietijos, o uniformuoti milicininkai jau laukdavo oro uoste. Norėdavo mane paimti (kaip šauktinį priversti atstovauti CSKA – aut. past.). Bet treneris Anatolijus Jevtušenka sakydavo: čia neutrali zona, turite iš jos išeiti. Jie išeidavo, o aš mašina pervažiuodavau į Šeremetjevo 1-ąjį oro uostą. Iš ten skrido lėktuvai į Baltijos šalis. Taip kelissyk pabėgau. Vėliau jie buvo atvykę ir į Lietuvą, bet staigiai atsiguliau į ligoninę. Esą trauma, negaliu pajudėti. Jie pažiūrėjo ir išvažiavo.

– Ar tiesa, kad Maskvos olimpinėse žaidynėse žaidėte rimtai traumuotas?

– Treniruočių stovykloje stipriai pasukau koją, paaiškėjo, kad lūžo kaulas. Iki olimpiados liko trys savaitės. Reikėjo dvi savaites būti sugipsuotam, o paskui laukė reabilitacija. Bet jau po savaitės nuėmiau gipsą, subintavau koją. Skaudėjo, negalėjau kentėti, bet pradėjau žaisti. Per apšilimą prieš rungtynes dėl patekimo į finalą su jugoslavais gavau alkūne į nosį, bet įmečiau penkis įvarčius ir laimėjome. Padarė nuotrauką – nosis lūžusi. Finale apmaudžiai pralaimėjome vokiečiams. Sėdėjome susikrimtę ant grindų, o vokiečių kapitonas dar įkalbėjo savo komandą tyčia pražygiuoti pro mus maršo žingsniu. Tada pagalvojau, kad aš jį dar pagausiu. 1984 m. žaidėme kontrolines rungtynes, nes į Los Andželą nevažiavome (SSRS boikotavo JAV vykusią olimpiadą – aut.past.). Vokiečių kapitonas bėgo į greitą puolimą. O aš jį taip pagavau, kad jis prigulė. Niekas nematė, kas nutiko, bet jis liko su sulaužyta nosimi. Tai buvo grąža už tą maršą.

– Atsigriebėte 1988-aisiais Seule. Ar po auksinės olimpiados stipriai šventėte?

– Grįžome su krepšininkais. Jie baigė turnyrą trimis keturiomis dienomis anksčiau ir jau buvo pašventę. Iš Korėjo skridome labai linksmai. Nežinau, kur buvo stiuardesės, bet maistą lėktuve mums patiekė krepšininkai.

– Prieš tai "Granito" triumfu pasibaigusiame IHF turnyre taip pat žaidėte traumuotas.

– Skaudėjo meniską, bet gultis operuotis nesiryžau. Dar ir petį pakreipiau. Negalėjau visa jėga mesti į vartus. Pusfinalyje laukė akistata su Čempionų lygos laimėtoju Gumersbacho VfL klubu. Vokiečiai mūsų psichologiškai bijojo, nes pirmajame mače Lietuvoje jie pralaimėjo dešimties įvarčių skirtumu. Jie griebėsi niekšybių. Prieš rungtynes buvo pietūs. Viena iš virėjų neištvėrė ir prasitarė kažkam iš mūsų komandos vadovų, kad nevalgytume pietų. Atsarginiai pavalgė ir visiems sutriko virškinimas, mes susilaikėme. Pralaimėjome devyniais įvarčiais, bet iškopėme į finalą, kur įveikėme Madrido "Atletico".