64 metų V.Novickis, vadovaudamas Kauno „Granito“ ekipai, net septynioliką kartų tapo Lietuvos čempionu. Tokiu pasiekimu negali pasigirti nė vienas mūsų šalies treneris. Būdamas žaidėjas jis nuskynė dar ryškesnius apdovanojimus – olimpinį auksą bei sidabrą ir tokios pat vertės pasaulio pirmenybių medalius.

Apie savo šlovingą, bet nelepinusią praeitį, dabarties išgyvenimus, jis pasidalino su užsienio žiniasklaida. Mūsų spausdintoje pirmojoje pokalbio su handballfast.com svetainės žurnalistais dalyje V.Novickis papasakojo apie savo pirmuosius sportinės karjeros žingsnius, lenko tautybę ir nuotykius aikštėje bei už jos ribų.

Šįkart pateikiame antrosios interviu dalies fragmentus.

– Kur sovietų laikais maitino geriausiai?

– Kasmet vykdavome į turnyrą Tbilisyje. Ten kiekvienai komandai priskirdavo po rėmėją – fabriką, vyno arba konjako gamyklą. Ten mums paruošdavo pietus, vakarienę. Kad treneriai nematytų, vyną pildavo į tamsias stiklines, esą ten vanduo. Bet aš turėdavau saiką. Po didelių krūvių nelabai ir norėjosi.

– Kalbama, kad sykį kurioziškai patyrėte rankos traumą...

– Žaidėme dėl Vokietijos Supertaurės. Salės grindyse griūdamas užkabinau vinį, kuri perpjovė kairės rankos delną. Susiuvo aštuoniomis siūlėmis, ranka ištino. Kitame mače  dar pasisukau koją. Ji irgi stipriai ištino. Daktaras suleido net septynias injekcijas nuo skausmo ir tokios būklės sužaidžiau pusfinalį.

– Jūsų atstovaujamas Kauno „Granitas“ net septynis kartus laimėjo SSRS čempionato medalius. Kodėl tuo metu Lietuvoje rankinis buvo toks stiprus?

– Susirinko gerų žaidėjų karta: Romas Dumbliauskas, Jonas Kaučikas, Gediminas Mikulėnas, Raimondas Valuckas… Mes daug treniravomės. Iškopėme į aukščiausią lygą. Į pirmąjį čempionato turą atvykome tokie ilgaplaukiai, tarp jų ir aš. Vietiniai stebėjosi: kokie čia europiečiai? Vadovai pasakė, kad reikia mus apkirpti, bet mes priešinomės. Nors galiausiai vis tiek apskuto.

– Jūs tapote vienu pirmųjų SSRS žaidėjų, paragavusių legionieriaus duonos. Ar jus lengvai išleido į užsienį?

– Tada buvo įdomi politika. Vienas pirmųjų šį klausimą iškėlė krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Galiausiai jis išvyko. Bet tai padarė kaip laisvas sportininkas. O aš – kitaip. Tada SSRS įsteigė tokią organizaciją „Sovintersport“. Turėjau gauti tos agentūros leidimą, paskui - ir Lietuvoje. Partiniame skyriuje teko išklausyti instruktažą. Jie pasakojo, kaip reikia elgtis užsienyje, o kilus įtarimams – pranešti. Turėjau pakvietimus iš Ispanijos ir Vokietijos. Bet rinkausi labiau ne aš, o „Sovintersport“. Turbūt ispanų pasiūlymas buvo geresnis. Tuo metu aš negalėjau gauti daugiau nei toje šalyje dirbantis diplomatas. O šis uždirbdavo po pusantro tūkstančio dolerių per mėnesį. Toks buvo ir mano kontraktas. Klubo savininkas kartais kažkiek primokėdavo. Pavyzdžiui, laimėjus prieš „Barcelona“ gaudavau premiją.

– Kuo įdomūs buvo etapai Ispanijos „Malaga“ ir Vokietijos „Bad Schwartau“ ekipose?

– Mes buvome auklėjami kitaip. Nesupratau, kaip žaisti už kitą klubą. O dar – kaip bendrauti, kaip veikia demokratija. Pavyzdžiui, su juodaodžiais Ispanijoje priėjome iki muštynių. Aš buvau kovotojas, ir per treniruotes stengdavausi. O jie vaikščiodavo, nosį bkrapštydavo. Sakau: kodėl nelankstome? O jie: koks tavo reikalas? Maždaug, treneris pasakys, o mes su juo susitarsime. Ten buvo du broliai, vienas kitą gynė. Buvo sunku įrodyti savo teisybę. O Vokietijoje viskas buvo kitaip. Disciplina. Jei ispanams viskas - „manana“ (ispaniškai „rytoj“ - aut. past.) ir geriau išgerti vyno nei pabėgioti, tai Vokietijoje – treniruotės ir treniruotės. Mes iš antros lygos prasimušėme į aukščiausią. Aišku, po rungtynių kartu išgerdavome alaus. Buvo geri santykiai. Kai iškopėme į aukščiausią lygą, treneris man pasakė: važiuok atostogauti į Ispaniją, sugrįši, bus naujas kontraktas. Sugrįžtu, o vietoj manęs komandoje jau kitas žaidėjas iš Lenkijos...

– Kodėl užsienyje žaidėte neilgai – tik dvejus metus?

– Man jau buvo 34-eri. Dar pakvietė į Daniją, vykau į antros lygos klubo peržiūrą. Atskridome iš Kopenhagos į kažkokį kaimą mažu lėktuvėliu. Ten vyko 18 klubų turnyras nuo devynių ryto iki devynių vakaro. Sakau: ne, ne mano lygis. Pamenu, dar gulėjome su žmona ir galvojome: ar mums to reikia? Visų pinigų juk neuždirbsi. Nusprendėme: grįžtame į Lietuvą.

– Anksčiau prisiminėte kaip buvote pašalintas iš SSRS rinktinės. Ar dar buvo tokių situacijų, kad jus „nuteisdavo“?

– Antrasis atvejis įvyko, kai sėkmingai treniravau ir čempionišką „Granitą“, ir rinktinę. „Granite“ treneriams teko sunkiausias darbas, nes reikėjo rasti pinigų, mokėti žaidėjams atlyginimus. Kartą surengiau klube susirinkimą. Atėjo ir kolegos, kurie klube dirbo su vaikais. O man sako: tu vis dar treneris, gerai dirbti, bet netenki vadovo pareigų. Tai buvo kaip nuosprendis. Niekas su manimi nesitarė, susirinkdavo žmonės ir nuspręsdavo. Tačiau praėjo keli mėnesiai, jie pamatė, kad dirbti reikia daug, ir pasitraukė į šalį. Sako: dirbk toliau.

Trečias atvejis nutiko po 1998 metų Europos čempionato su rinktine ruošiantis atrankos rungtynėms. Vaikinams pasakiau, kad norint išlaikyti aukštą rinktinės lygį, teks dirbti taip pat sunkiai. O jie pareiškė, kad pažaidė užsienio klubuose ir patys žino, kaip reikia treniruotis. Neva, neteisingai dirbu, rusiška sistema netinkama. Naktį prieš varžybas jie pramogavo: baras, merginos. Kitą dieną žaidėme su lenkais – atsiliekame 15 įvarčių. Vėl susirinkimas. Rankininkai pareiškė federacijos prezidentui: arba treneris, arba mes. Aišku, pasirinko juos. Tada labai krimtausi. Bet nuo to laiko kažkaip nemačiau, kad rinktinė pasiektų kokį elitinį turnyrą.

– Kas atmintyje liko iš turnyrų, kuriose žaisdavote su Lietuvos rinktine?

– Buvome patenkinti, kad patekdavome. Kad įveiktume atranką į 1997 metų pasaulio čempionatą mums buvo būtina nugalėti Ukrainą. Paskutinėmis sekundėmis laimėjome. Tiesiai į Japoniją tada nepatekome, reikėjo dar atkrintamosiose varžybose įveikti Australiją, kuri nebuvo rankinio šalis. Komandų, kurios finišavo antros grupėse, už mūsų buvo ir vokiečiai. Tad Vokietijos rankinio federacija už tam tikrą atlygį pasiūlė užleisti jiems vietą. Lietuvoje tuo metu nebuvo pinigų. Tačiau mes išvažiavome į Australiją ir iškopėme į pasaulio čempionatą.

– Kauno „Granito“ nebetreniruojate dėl sveikatos?

– Taip. Yra problemų. Laiku išėjau į pensiją. Dabar dirbu sporto direktoriumi. Patarinėju jaunimui, dalinamės patirtimi. Vadovaujame klubui drauge su Algiu Mikučioniu.

– Ar jums siūlė dirbti treneriu kitose šalyse?

– Taip, taip. Dirbau Baltarusijoje, siūlė ir darbą Vokietijos trečiojoje lygoje, Lenkijoje – Olštyne. Bet buvau užsiėmęs „Granite“ ir neturėjau tokio tikslo. Žinau, kas yra gyvenimas kitoje šalyje. Būti antrarūšiu aš nenoriu.

– Jūsų sūnus Valdas pasuko jūsų pėdomis, bet vėliau susidomėjo programavimu. Kaip jam sekasi?

– Jis baigė informatikos mokslus Vokietijoje. Dabar sėkmingai dirba šioje srityje. Bet nepamiršta ir rankinio, žaidžia trečiojoje lygoje.

– Ar galite pasakyti, jog esate laimingas?

– Gyvenimu esu labai patenkintas. Tik kur gauti sveikatos? Jei ir jos turėčiau, iš viso būtų „super“. Bet šiaip auga anūkai, vaikai jau suaugo, su žmona esame kartu jau daugiau nei 40 metų, Vyriausybė suteikia tam tikrą aprūpinimą kaip olimpiniam čempionui (mokama mėnesinė renta- aut. past.). Atrodytų, gyvenk ir džiaukis.

– Ar dar vis kovojate su diabetu?

– Ne tik su tuo. Neturiu ir pusės inkstų. Hipertenzija. Yra ir dar viena liga. Manau, kad dauguma ligų - dėl nervų. O dirbant treneriu nervintis buvo dėl ko… Jau keletą metų netreniruoju. Jaučiu skirtumą, taip nebesinervinu. Stengiuosi gyventi savo malonumui, nesijaudinti. Ir tai teigimai atsiliepia būsenai.

Kažkaip įdomiai viskas susiklostė: esu vienintelis rankininkas visame Baltijos regione – olimpinis čempionas. O didesnio dėmesio negaunu. Pamiršo. Bet tai jau ne mano problemos.

Parengė Zigmas Jurevičius