Įspūdingos pergalės plaukimo takelyje ir nepriekaištinga sveikata – tarsi Siamo dvyniai, be kurių sunku įsivaizduoti aukščiausių sportinių laimėjimų ir pasaulinio pripažinimo skonį… Kokia Rūtos Meilutytės (16) sveikata dabar, o kokia ji buvo ankstyvojoje vaikystėje? Kaip baseino virtuozė sunegalavusi atgauna jėgas, kuo gydosi? Apie tai kalbėjomės su garsiosios lietuvaitės močiute kauniete Aldona Meilutiene.

„Aš ir pati kartais stebiuosi, iš kur mūsų Rūtelė tokia drūta, iš kokių ankstesnės kartos giminaičių paveldėjo tiek daug stiprybės ir tokią gerą sveikatą,“ - atsakymo į šį klausimą ilgai ieško ir A.Meilutienė.

Galiausiai prisipažįsta esanti taip pat „ne iš silpnųjų“... Sportas, fizinė veikla, aktyvus dalyvavimas sveikuolių judėjime, maudynės ledinėje Baltijoje – viskas poniai Aldonai pažįstama, viskas jos išbandyta!

Aštuntą dešimtį bebaigianti, bet puikiai atrodanti moteris užsimena į pajūrį vasarą net nevažiuojanti – per šiltas vanduo tokiu metu, neįdomu! O štai vėlyvą rudenį ar, dar geriau, žiemą, kai jūrą įmanoma pasiekti tik basomis kojomis palikus brydę ledo aptrauktame paplūdimyje – va čia tai maudynės…

Po mamytės žūties Rūtelę nuo ketverių metukų auginusi močiutė prisimena, kad mažiausia anūkėlė begaline ištverme pasižymėjo dar būdama ikimokyklinukė. Ji augo su vyresniais broliais. Jie vaikystėje pasižymėjo ypatingu aktyvumu, išdaigų krėtimu – ir mažoji Rūtelė stengėsi neatsilikti... Broliai išbėgę į kiemą karstydavosi po medžius – ir Rūta iš paskos; broliai šokinėdavo per tvoras, užuot mokyklos stadioną ar šalia esantį vaikų darželį pasiekę atsidarydami vartelius – kur tau Rūta elgsis kitaip! Pamačiusi, kaip broliukai ant kieme pastatyto skersinio išrango visokiausias figūras – ir pagrandukė Rūta ėmė juos pamėgdžioti, o netrukus sumąstė net įmantresnių pratimų, nei vyresnėliai... O kai kieme buvo pastatytas krepšinio stovas, ilgiau už brolius prie jo sukiojosi vėlgi mažoji sesytė...  Visi trys Meilučių vaikai buvo labai judrūs, tad tėčiui ir močiutei prireikė nemažai jėgų ir kantrybės juos, išdykėlius, suvaldyti ir sudrausminti...

Rūtai patiko ne tik plaukimas

Rūta, anot močiutės, į sportą buvo linkusi nuo mažų dienų. Ir sekėsi jai viskas – pradedant lengvąja atletika ir baigiant krepšiniu! Kokiose tik varžybose Rūtelė dalyvavo – ar „drąsiukų“, ar lengvosios atletikos, ar krepšinio, ar kvadrato žaidimo – visada grįždavo su medaliais. Regis, mergaitė buvo sutverta sportui.

„Kai Sabonio krepšinio centre buvo renkama mergaičių komanda, nuvedėme ir Rūtelę, - prisiminimais dalijasi močiutė. – Trenerė ja buvo labai patenkinta, gyrė, kad puikiai valdo kamuolį, turi puikią reakciją. Ir mėto taikliai! Trumpai tariant, ji buvo lyderė. O Rūtelei krepšinis pasirodė šiek tiek nuobodokas. Ji vis užsimindavo – ką man ten veikt su mažėm... Tad galiausiai pasirinko plaukimo treniruotes. Ir šis jai tiko! Niekada nereikėjo priminti, kad jau laikas į treniruotę.“

Tačiau net ir treniruotėse atidavusi visas jėgas Rūtelė rasdavo stiprybės padėti močiutei namų ruošoje, tvarkant aplinką. „Vieną žiemą buvo labai daug sniego, laukiu Rūtelės grįžtančios iš mokyklos ir pradedu nerimauti, kur ji užsibuvo, kad nepareina, - juokiasi močiutė. – Išeinu į kiemą – ogi mūsų Rūtelė, numetusi į šalį kuprinę, kiemo takelius atkasinėja!“ Rūtelė močiutei net neraginama visada pritempdavo į gryčią malkų, siūlydavosi į pagalbą atliekant bet kurį namų ūkio darbą. „Labai sutardavom su ja,“ - didžiuojasi močiutė.

Jau tada Meilučiai stebėjosi Rūtelės fizine ištverme ir paslapčia ėmė kuždėtis, kad iš jos gali išaugti puiki sportininkė. Tačiau kad ji dar nesulaukusi pilnametystės į pergalių skrynelę susižers šitiek daug aukščiausių apdovanojimų, niekas iš gražios ir garbingos Meilučių giminės nė sapne nesapnavo…

Su ligomis draugauti nelinkusi...

Močiutė patvirtina, kad Rūtelė, maža būdama, sirgdavo labai retai, o jei sukarščiuodavo, pakakdavo išgerti karštos aviečių arbatos ir peršalimo simptomai stebėtinai greitai praeidavo. Tokiame stipriame organizme, kaip juokiasi močiutė, ligoms nėra ką veikti. Ir priduria, kad svarbiausia kiekvienam mūsų – tinkamai, priklausomai nuo to, koks lauke oras, apsirengti ir apsiauti. Jei esą vaikysiesi madų ir grožio, vargu, ar pavyks ligas staigiai nugalėti...

Tiesa, ir Rūtelei nepavyko išsisukti nuo „vaikiškų“ ligų. Ji dar nėjo į mokyklą, kaip, greičiausiai iš darželio, parsinešė vėjaraupių užkratą. „Kad žinotumėt, kaip ji tada atrodė – visą kūną ištepliojom briliantine žaluma, - kvatoja močiutė. – Net nufotografavome ją tokią – visą žalią - prisiminimui...“ Laimė, sunki liga Rūtelei nepaliko jokių pėdsakų.

„O daugiau nepamenu, kad Rūtelė būtų kokia rimtesne liga sirgusi,“ – močiutė džiaugiasi, kad jos anūkėlė iki šiol nežino, ką reiškia ligoninė.

Dabar, kai Rūtelė – pasaulinio garso plaukikė, jos sveikata rūpinasi visa medikų komanda. Tiek ten, Plimute, kur ji mokosi ir treniruojasi, tiek čia, Lietuvoje, kai sugrįžta trumpo atokvėpio ir kartu aplankyti močiutę. Rūtelė Kauno klinikose turi savo gydytojus, pas kuriuos pasitikrina sveikatą, susitvarko dantukus. Bet net ir atostogaudama Kaune mergaitė žino, kad palaikyti sportinę formą – būtina. Ji net per atostogas „neiškrenta“ iš nustatyto griežto režimo - keliasi ankstų rytą ir skuba į plaukimo treniruotes...

Rūtos gabumai – ir mene!

O gal be potraukio sportui ir konkrečiai plaukimui garsioji lietuvaitė turi ir kitokių pomėgių bei gabumų?

„Ji labai gražiai piešia, - dar vienu anūkėlės talentų pasigiria močiutė. – Darželio auklėtoja nuolat pabrėždavo, kad Rūtelės piešiniai – ypatingi, išskirtiniai. Gyrė ją už tokį talentą.“

Mergaitės potraukis menui pasireiškė ir lankant keramikos būrelį. „Labai dailių dirbinėlių iš molio Rūtelė yra pridariusi, daug jų išdovanojo, namuose likę tik maža dalis, - pasakoja močiutė, pritardama, kad jos anūkėlė – universalių gabumų. 

Rūta – Lietuvos patriotė

Aldona Meilutienė didžiuojasi, kad jos anūkėlė – tikra Lietuvos patriotė. Rūtelė esą ne tėčiui ar kitiems giminaičiams patarus, o pati apsisprendė niekada neatsisakyti Lietuvos pilietybės.

„Žinokit, mes net nekalbėjom apie tai, nelietėm tos temos, - patikina A.Meilutienė. – Pati Rūtelė taip savo viduje nusistatė! Ir labai dėl to džiaugiamės. Matyt, mergaitei įstrigo ankstesnės mūsų kalbos apie protėvius – Rūtelės prosenelis caro laikais rūpinosi žemiečių saugumu, buvo knygnešys – gal prosenelio patriotizmas, meilė Tėvynei į Rūtelės širdelę ir sugulė?“

Močiutė sakė esanti garantuota, kad jos mylima anūkėlė Lietuvos pilietybės niekada neatsisakys. Ir labai džiaugiasi, kad taip apsisprendė pati Rūta – be jokių patarimų iš šalies...