Aurimas Didžbalis dėl įtarimų vartojus dopingą prarado ne vien 2012-ųjų Europos vicečempiono titulą ir teisę dalyvauti Londono olimpiadoje – truputį praretėjo ir bičiulių ratas. „Atsisijojo grūdai nuo pelų“, – teigė vienas perspektyviausių Lietuvos sunkiaatlečių.

Nemalonumai A.Didžbalį užgriuvo prieš pat Londono olimpines žaidynes. Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija (IWF) pranešė, kad mūsų šalies sportininko šlapimo mėginyje, paimtame Europos sunkiosios atletikos čempionate, buvo rasta medžiagų, kurios viršijo leistiną normą. Atletui laikinai uždrausta dalyvauti varžybose, o Lietuva prarado vietą XXX vasaros olimpiadoje.

Kokių medžiagų dopingo medžiotojai rado, kodėl joms taikomos leistinos ir neleistinos normos, jeigu tos medžiagos iš esmės yra draudžiamos – į šiuos klausimus A.Didžbalis tebeieško atsakymų.

Tai, kad Aurimo byloje – ne vien juodos ir baltos spalvų puslapiai, patvirtino buvusio Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento Artūro Poviliūno žodžiai.

„Iš Tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos prezidento gavau konfidencialų laišką, kuriame jis prašė nesmerkti A.Didžbalio, skausmingai nereaguoti ir nežlugdyti jauno atleto. Visą istoriją jis pavadino nelaimingu atsitiktinumu.“

– Aurimai, kokia jūsų versija apie vadinamąjį dopingo skandalą, kuriuo buvote apkaltintas? – paklausėme sunkiaatlečio.

– Iki šiol nesuprantu, kas galėjo atsitikti. To nesupranta ir treneris Bronislovas Vyšniauskas. Juk visa rinktinė ruošėsi vienodomis sąlygomis, pagal tuos pačius standartus, nebuvo nė vieno išskirtinio. Galbūt užkliuvau konkurentams, tačiau nenoriu veltis į sąmokslo teorijas. Mano sąžinė švari.

– Kaip reagavote į Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos pranešimą, kad jums uždrausta dalyvauti varžybose ir negalėsite vykti į Londono olimpiadą?

– Kelios dienos po tos siaubingos naujienos buvo labai sunkios. Buvo užplūdusios ir ypač niūrios mintys. Tačiau teisingai sakoma, kad laikas gydo žaizdas. Man – vos 21-i. Pagalvojau: kodėl turėčiau iškelti baltą vėliavą? Didžioji dauguma artimųjų mane palaikė – giminaičiai, treneriai, draugai. Buvo ir kitokių atvejų, tačiau tai tik atsijojo grūdus nuo pelų. Svarbiausia, kad manimi tiki treneris B.Vyšniauskas. Trokštu daug ką įrodyti, nutildyti kritikus. Artimiausiu metu turėtų paaiškėti, kuriam laikui mane diskvalifikuos. Kad ir kaip būtų, tikiuosi dalyvauti 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiadoje.

– Jeigu būtų galimybė atsukti laiką atgal, ar ką nors pakeistumėte?

– Norėčiau tik vieno: į sunkiosios atletikos sporto salę ateiti anksčiau. Visa kita daryčiau taip pat.

– Ką veikiate pastaruoju metu?

– Gyvenu Klaipėdoje, esu šio miesto universiteto 3-iojo kurso sporto pedagogikos studentas. Taip pat aktyviai sportuoju. Dienos režimas – įtemptas. Rytinė treniruotė – pusę septynių, po to – pusryčiai, paskaitos, vakarinė treniruotė, mankšta. Noriu pabrėžti, kad, padirbėjus tokiame sporto centre kaip šis, Lietuvos kariuomenėje tarnauti net nereikėtų. Gaila, kad čia nemoko, kaip surinkti ir išardyti automatą (šypsosi).

– Ar sunku derinti mokslus ir sportą?

– Nesitaikau į pirmūnus. Kol kas man svarbiausia – profesionalus sportas. Juolab kad baigęs šį universitetą galėčiau dirbti tik treneriu. Norėčiau ateityje studijuoti teisę, tuomet mano specializacija būtų platesnė.

– Kodėl pasirinkote sunkiąją atletiką?

– Kai man buvo penkiolika, dėdė atvedė į sporto klubą. Labai norėjau tapti kultūristu. Mane pastebėjo treneris Alvydas Kirkliauskas ir pasiūlė pamėginti sunkiąją atletiką. Sutikau iš mandagumo, tiesiog nesu linkęs žmonėms pasakyti griežto „ne“. Tačiau ši sporto šaka mane iškart sužavėjo. Žinoma, ne viskas iš karto pavykdavo, buvo geresnių ir prastesnių etapų. Sunkioji atletika neugdo agresijos, nes žmogus grumiasi su metalu, o įveikti jį reikia daug pastangų ir valios.

– Jūsų sporto šakoje traumos dažnesnės nei bet kurioje kitoje. Ar tai jūsų nebaugino?

– Visos sporto šakos daugiau ar mažiau grėsmingos sveikatai ir tiek pat naudingos. Smulkių traumų beveik neįmanoma išvengti. Joms dažniausiai įtakos turi skuboti apšilimai, neteisingai atlikti staigūs judesiai. Svarbu įsiklausyti į trenerio patarimus, pastabas. Man tėvai sakė, kad sunkumų kilnojimas gali sustabdyti augimą. Nesu milžinas, tačiau esu giliai įsitikinęs, kad sunkioji atletika ūgiui nekenkia.

– Ką paaukojote, kad taptumėte pasaulio jaunimo čempionu?

– Reikėjo nuspręsti, kas man svarbiausia. Pasirinkau sportą ir mokslą. Tai padėjo atsispirti pašaliniams dalykams, pagundoms. Be to, daug padėjo treneris B.Vyšniauskas ir jo sūnus, mano geras bičiulis Ramūnas. Jau įsitikinau, kad jų patarimai ne vien dėl sporto, bet ir kasdienio gyvenimo – neišlaužti iš piršto, bet paremti asmenine patirtimi.