"Lietuva yra krepšinio šalis, todėl mūsų rinktinės visada turi kovoti tik dėl medalių", – rinktinės trenerių pamėgta frazė jau tapo kliše. Tačiau ką daryti, kai medaliai lieka miražas, o kautis vis dar reikia?
"Juk verta kovot"
Kad Lietuva – krepšinio šalis, buvo galima įsitikinti praėjusiais metais, kai rinktinės viena po kitos vežė įvairių čempionatų apdovanojimus. Šiemet – viskas kitaip.
Šalies moterų rinktinės žaidėjos galėjo tik džiūgauti, kad pakeitus Europos čempionato sistemą nereikėjo varžytis dėl bereikšmių 9–12 vietų. Lietuvėms užteko ir to, ką jos patyrė iki tol, – visas psichologines jėgas atimančių penkių pralaimėjimų serijos.
Kitų šalies rinktinių treneriams teko dažniau susidurti su terminu "motyvacija". Plačiąja prasme tai – visus organizmo veiksmus skatinanti jėga. Žiūrint iš Lietuvos krepšinio, futbolo ir rankinio rinktinių pozicijų – siekis grumtis iki galo, nors atlygis (rezultatas) jau neatitinka lūkesčių.
Kai svajonėse buvo medaliai, Europos čempionato finalinis etapas ar tolimoji Pietų Afrika, o galvoje liko skambėti tik nemirtingųjų "Trijų milijonų" žodžiai: "Nesikankink dėl medalio, juk verta kovot ligi galo dėl savo garbės."
Tokios situacijos ir atskiria pelus nuo grūdų. Tvirtą charakterį nuo drebančių kelių. Todėl ir ne pagal galimybes pasaulio ir Europos čempionatuose pasirodžiusių šalies jaunių ir jaunimo krepšinio, rankinio ar futbolo rinktinių žaidėjai gali vaikščioti aukštai iškėlę galvas.
"Nugalėtojais ir gimstama, ir tampama. Svarbiausia, kad jaunystėje tas nugalėtojo mentalitetas būtų nuolat pamažu ugdomas. Tada ir išorinių motyvacijos svertų, trenerių įkvepiančių kalbų reikia mažiau. Žaidėjas į priekį eina vedamas vidinės motyvacijos, savo ambicijų. Tokio žmogaus vienas kitas pralaimėjimas nesugniuždys, o tik dar labiau sustiprins", – pabrėžė ilgus metus su jaunaisiais krepšininkais dirbantis treneris Rimvydas Samulėnas.
"Galingi iš naujo"
"Mes per vieną naktį dideli užaugom, ir mes galingi iš naujo", – dainuoja Marijus Mikutavičius.
R.Samulėnui ir jo treniruojamai 20-mečių rinktinei naktis iš liepos 24-osios į 25-ąją Graikijos Rodo salos viešbutyje buvo gerokai ilgesnė už Čingizo Aitmatovo aprašytą "Ilgą kaip šimtmečiai dieną".
Viena Europos čempionato favoričių laikoma Lietuvos rinktinė fatališkose ketvirtfinalio rungtynėse nusileido Italijai, ir visos svajonės apie medalius dužo į šipulius. Jau kitą popietę reikėjo žaisti, regis, nieko nelemiančias rungtynes dėl 5–8 vietų.
Iš kur semtis motyvacijos? 20-mečių rinktinė rado rezervų. Iš pradžių nugalėjo juodkalniečius, paskui – turkus, ir užėmė 5 vietą. "Labai didžiuojuosi šiais vyrais, kad jie nepalūžo. Surengėme komandos susirinkimą ir nutarėme, kad penkta vieta vis dėlto geriau už aštuntą.
Tada pasakiau: "Jei eisime keliais, mums ir Dievas padės." Žaisdami su turkais atsilikome 18 taškų, bet laimėjome. Manau, kad žaidėjai yra verti pagarbos ir už tai, kad laimėjo 7 rungtynes iš 9-ių, bet labiausiai – už tai, kad nepalūžo ir kovėsi iki galo. Jiems visiems tai išeis į naudą darant tolesnę karjerą", – neabejojo R.Samulėnas.
Patyręs treneris žino, kad pamokos ne visada būna malonios. Tą gerai žino ir jo kolega Vitoldas Masalskis. Buvusio Kauno "Žalgirio" žaidėjo treniruojamą jaunių (iki 19 metų) rinktinę ištiko panašus likimas pasaulio čempionate. Naujojoje Zelandijoje rinktinė pralaimėjo svarbiausią dvikovą prancūzams ir prieš mačą su JAV turėjo tik menkų vilčių žaisti ketvirtfinalyje.
"Šita komanda galėjau didžiuotis vien dėl to, kad ji nepalūžo. Žaidėjai psichologiškai neatlaikė įtampos per rungtynes su prancūzais. Tačiau ir po to žaidėjai nepasidavė, sužaidė geriausias turnyro rungtynes su būsima čempione JAV rinktine, kuriai pralaimėjo tik per paskutines dvi minutes.
Kovojant dėl 9 vietos komanda norėjo reabilituotis ir įrodyti, kad moka žaisti net ir išvykus Donatui Motiejūnui. Todėl šiame etape varžovus lyg traukiniu pervažiavome. Aišku, turėjau padėti komandai tinkamai nusiteikti likusioms kovoms, tačiau didžioji dalis žaidėjų suprato – jie atstovauja Lietuvai ir privalo kovoti. Man dėl to buvo malonu", – savo auklėtinius gyrė ir V.Masalskis.
"Mes šiandien laimėsim"
"Ir aš tūkstantį kartų sakiau savo draugui: "Mes geri, mes galingi, mes šiandien laimėsim", – dar viena "Trijų milijonų" citata, tinkanti ir R.Samulėno, ir V.Masalskio rinktinėms.
Dvidešimtmečiai anksčiau laiko buvo tituluojami naujaisiais Europos čempionais.
R.Samulėnas pastebėjo, kad tokie lūkesčiai krepšininkų galvose virsta įsipareigojimais, kurie gali "perkaitinti" motyvaciją. "Tokiais atvejais viskas susideda iš mažų detalių. Kad ir kaip mėgini atsiriboti, tie lūkesčiai vis primena apie save. Be to, mūsų rinktinė turėjo ir kitą psichologinį kabliuką.
Visada likdavome ketvirti, todėl galbūt nejučiomis sau sakėme, kad dabar – jau laikas. O išėjo taip, kaip išėjo... Jei dabar reikėtų žaisti su italais, juos nugalėtume kad ir dešimt kartų", – įsitikinęs jaunimo rinktinės strategas.
Ypač būna sunku susikaupti kovai dėl žemesnių pozicijų lyderiams. "Treneris – asmenybė, kuri visada eis iki galo. Žaidėjams, ypač tiems, kurie yra vadinami lyderiais ir atvyksta siekti aukščiausiųjų tikslų, visos kitos vietos yra mažiau svarbios. Nors, mano įsitikinimu, atstovaujant Lietuvai taip neturėtų būti. Ginant savo šalies garbę nėra nesvarbių rungtynių", – samprotavo 19-mečių rinktinės strategas V.Masalskis.
R.Samulėnas bandė teisinti garą nuleidusius kai kuriuos savo auklėtinius: "Sužaisti 9 rungtynes per 11 dienų yra neįtikimai didelis krūvis. Išsenka ir fizinės, ir psichologinės baterijos, o naujų impulsų – kovos dėl medalių – nebelieka. Suprantu žaidėjus. Jie eina į aikštę galvodami: "Ai, kaip nors sužaisiu." Tačiau jėgos apleidžia."
"Negu visai netikėt"
"Bet geriau negyvent, negu visai netikėt. Nenuleidžiam galvos, net jeigu mums nesiseka devynis kartus iš eilės. Juk mes ne iš tų, kur pralaimi dar nenugalėti", – dainuoja M.Mikutavičius.
Kam geriau, jei ne Lietuvos futbolininkams suprasti šiuos žodžius? Po nepriklausomybės atgavimo šalies rinktinė aštuonis kartus nesėkmingai bandė prasibrauti į didžiuosius futbolo forumus. Nesėkmingai baigsis ir devintasis bandymas.
Puikiai atranką į pasaulio čempionatą pradėjusi futbolo rinktinė pastaruosius tris mačus pralaimėjo 0:1 ir atsisveikino su svajonėmis apie kelionę kitą vasarą į Pietų Afriką. Tačiau neatsisveikino su motyvacija.
"Mūsų rinktinėje motyvacijos niekada netrūko. Galbūt nesame futbolo gigantai, kad jaustume labai dideles su mumis siejamas viltis, bet pirmiausia tas viltis siejame su savimi. Į rinktinę visada važiuoju motyvuotas, nes žaidžiu už draugus, už gimines, už visą Lietuvą. Manau, kad visi mes susirenkame taip nusiteikę. Visi nemotyvuoti lieka namuose", – šyptelėjo Tomas Danilevičius.
Rinktinės kapitonas ir vienas dvasinių lyderių bandys uždegti komandą ir artėjančiai ciklo pabaigai. "Juk ir pergalių šiemet dar neiškovojome, be to, norisi užimti kuo aukštesnę vietą, kad būtume geresniame krepšelyje prieš Europos čempionato atranką. Be to, nesinori, kad ir entuziazmas atvėstų. Vis tiek visų pirma žaidžiame dėl sirgalių, dėl žmonių", – reziumavo rezultatyviausias visų laikų rinktinės žaidėjas.
Panašiu grafiku, kaip futbolininkai, pastaraisiais metais žaidžia ir Lietuvos rankininkai. Už Europos ir pasaulio čempionatų bortų vis liekanti rinktinė šiemet vėl turėjo rasti vidinių rezervų baigti eilinį atrankos ciklą.
Paskutinės rungtynės su Ukraina nebeturėjo jokios reikšmės, nes vilčių patekti į finalo turnyrą nebuvo galimybių, tačiau komanda kovojo dėl pergalės ir ją iškovojo. Noras pasistengti dėl žiūrovų taip pat buvo vienas rankininkų variklių.
"Sportininko charakteris vis tiek turi skatinti kovoti toliau. Turėjome ir kitų tikslų, kurie skatino stengtis – kad jauni žaidėjai kauptų patirtį, kad būtų įgyvendinti tolesni rinktinės planai. Galų gale kovėmės dėl rankinio raidos ir žiūrovų, kurie už mus sirgo. O kur dar sportininko ambicijos? Tad motyvų siekti pergalės visada yra", – kalbėjo vienas rankinio rinktinės trenerių Gintaras Savukynas, kuris, pats būdamas žaidėju, garsėjo nepalaužiama dvasia.
"Kraujas vėl atsigaus"
38-erių G.Savukynas džiaugėsi, kad keli jo kartos rankininkai dar žaidžia Lietuvos rinktinėje ir jaunimas gali mokytis iš jų tikro kovingumo: "Iš tiesų į rinktinę ateinantys jauni žaidėjai, matydami vyresniųjų pavyzdį, taip pat nestokoja ryžto ir ambicijų. Tik truputį gaila, kad Lietuvos čempionate tokių pavyzdžių jau nėra. O jie praverstų ateinančiai kartai."
Visa visuomenė, o kartu ir sportininkai, kaip pripažįstama, darosi vis jautresni. Treneriams patiems tenka tapti psichologijos virtuozais, nes vien riebesnio žodžio ar kietos rankos, kaip prieš keliasdešimt metų, nebeužtenka.
Tą pripažino ir V.Masalskis, kuriam kova už Lietuvą įaugusi į kraują nuo legendinių mūšių tarp Kauno "Žalgirio" ir Maskvos CSKA laikų.
"Žaisti už Lietuvą visada buvo didžiulė garbė. Aišku, dabar kitas laikas, bet aš įvairiais pavyzdžiais bandau padidinti žaidėjų motyvaciją. Treneriui neužtenka tik žinių turėti. Jis privalo būti ir psichologas, o dirbdamas su jaunimu – ir pedagogas. Ir niekada nepamiršti, kad trenerį geru treneriu padaro žaidėjai", – tikino legendinio "Žalgirio" gynėjas.
Sportininkai ir šią vasarą vėl demonstruoja, kad lieka vienu svarbiausių visuomenės motyvacijos bastionų.
Ekonominės krizės nustekentoje šalyje, kuriai tokios motyvacijos reikia kaip niekada. Ir kuri turėtų prisiminti antrojo šalies himno žodžius: "Viskas buvo seniai – tu per ilgai per ramiai gyvenai, bet mano gyvas kraujas vėl atsigaus, kaip atsigauna žolė po gero lietaus.../... Pabandom iš naujo, nors esam pasauly tik trys milijonai."
Ieva Girčytė, Lietuvos olimpinio sporto centro psichologė
Sunku būtų pasakyti, kam sunkiau – treneriui ar žaidėjams – nusiteikti nieko nelemiančioms kovoms. Kiekvienas jų turi savo užduotis ir kiekvienas sunkumus įveikia skirtingai. Tačiau sportininkas visada, net ir praradęs galimybę laimėti medalį, turi kovoti. Trenerio užduotis – sugebėti jį nuteikti ir konstruktyviai sudėlioti užduotį.
Manau, kiekvienam sportininkui praverstų prisiminti filme apie boksininką Rembo ištartą frazę: "Kova baigiasi tik tada, kai nuskamba gongas." Ir vėliau, atsigręžę atgal, labiau džiaugsimės užėmę penktąją vietą, nei, tarkime devintąją. Taip pat turėtų suveikti ir sportininko kovotojo charakteris nepasiduoti, o kovoti iš paskutiniųjų bet kuriose varžybose. Juk varžybos ir yra ta vieta, kur sportininkas gali parodyti savo charakterį. Ir reikia priimti iššūkį, kai tenka kautis ne tik medalių.
Vis dėlto tokioje situacijoje pasiduoti gali ir sportininkas, ir treneris, nes iš tiesų psichologiškai tai nėra lengva. Psichologai mano, kad išankstinis nusiteikimas kovoti vien dėl medalio nėra gerai. Juk iš tiesų sportininkas gali kontroliuoti tik savo veiksmus, bet ne priešininko, o rezultatas gali priklausyti ir nuo to.
Tas per ankstyvas medalio kabinimas neretai trukdo kovoti, apsunkina užduotį. Pirmiausia reikia iškelti teisingus tikslus – minimalius ir maksimalius. Tikslai turi būti sukoncentruoti į tai, ką aš galiu padaryti, kas nuo manęs priklauso. Bet nuolatinis akcentavimas, kad mes turime kovoti tik dėl medalių, manau, apsunkina tikslo siekimą, nes užkrauna atletui papildomą psichologinę naštą.
Suprantama, krepšininkai Lietuvoje yra stebimi akyliau nei kiti sportininkai. Tačiau tikiu, kad jie, būdami profesionalai, savyje ir bendraudami tarpusavyje turi labai aiškias užduotis, o tą posakį "turime kovoti dėl medalių" priima kaip papildomą užsidegimą kovoti.
Naujausi komentarai