Legendinio krepšininko Arvydo Sabonio sūnus netrykšta noru maudytis tėvo šlovės spinduliuose. Tautvydas Sabonis įprato kartoti: nebūsiu toks kaip jis.

Nuo pat pirmojo prisilietimo prie kamuolio jį lydėjo nepagrįstas spaudimas: tėvo pramintos pėdos vedė į aukštumas, kurias pasiekia tik vienetai.

Nekenčia lyginimų

"Sabai, sėkmės, laikykis!" – dienraščio žurnalistui pakvietus Tautvydą Sabonį pokalbio, krepšininką drąsina komandos draugai.

11-as numeris ir Sabonio pavardė ant žalių krepšinio marškinėlių – Lietuvos jaunių (iki 18 metų) rinktinei išbėgus į aikštę, atrodo, tarsi vienas lietuvių antrosios religijos stabų būtų atgijęs naujam gyvenimui.

Garsiausio pasaulyje visų laikų šalies krepšininko Arvydo Sabonio atžalą jo bendraamžiai šaukia taip pat, kaip prieš keliolika metų Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis ir kitos krepšinio žvaigždės kreipdavosi į 220 cm ūgio Lietuvos rinktinės lyderį.

Paties T.Sabonio legendinė pravardė ypatingai nedžiugina. Aštuoniolikmetis 202 cm ūgio žaidėjas neslepia, kad klausimai apie įžymųjį tėvą jam nėra malonūs.

"Aš nesirinkau tėvo, man jį davė aukštesnės jėgos. Tiems, kurie laukia, kada būsiu toks krepšininkas, kaip tėvas, galiu pasakyti: to nebus niekada. Tai tiesiog neįmanoma", – paaiškino T.Sabonis.

Patarimai kartais erzina

Malagoje, kur jau daugelį metų gyvena Sabonių šeima, Lietuvos krepšinio milžinas žinomas ne prasčiau nei savo tėvynėje. Todėl Ispanijoje krepšinio pradžiamokslį krimtusiam T.Saboniui dažnai skaudus lyginimas su tėvu seniai tapo kasdienybe.

"Esu prie to pripratęs", – tarstelėjo Malagos "Unicaja" klubo jaunimo komandos auklėtinis.

Sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje rungtyniaujantis krepšininkas įprato ir kartkartėmis išklausyti tėvo krepšinio paskaitėlių – A.Sabonis nevengia apsilankyti sūnaus rungtynėse, po kurių išsako savo patarimus.

"Būna truputį keista, nes po varžybų namuose tėvas aiškina, ką blogai darau, kaip reikėjo geriau žaisti. Kartais man tai nelabai patinka, bet, žinoma, man pačiam garbė, kad mano žaidimą stebi tėvas", – pasakojo T.Sabonis.

A.Sabonis kelis kartus stebėjo atžalos pasirodymą ir Vilniuje vykstančiame Europos jaunių čempionate. "Jis sakė, kad žaidėme gerai, tik viską reikėtų daryti greičiau", – prisiminė Tautvydas.

Kitoks amplua

A.Sabonis – ne vienintelė krepšinio garsenybė, kuriai pirmenybės Vilniuje kelia ypatingą susidomėjimą. Kroatas Tony Kukočas, rusas Vasilijus Karasiovas – šių buvusių krepšininkų atžalos taip pat galynėjasi su vienmečiais iš visos Europos.

Vis dėlto tik auksine ranka žemyną praeityje pavergusio Ferdinando Gentile sūnus Alessandro yra neabejotinas Italijos komandos lyderis, pelnantis po 23 taškus per rungtynes.

T.Sabonis jaunių rinktinėje taip pat atlieka kitokias pareigas nei kadaise jo tėvas. Mažiau nei 4 tšk. per mačą pelnantis žaidėjas yra komandos juodadarbis.

"Tokia mano pozicija – darau tai, ką liepia treneris. Aš nenoriu pasirodyti, tiesiog žaidžiu taip, kaip reikia komandai. Nemetu dažnai į krepšį, daugiau dirbu gynyboje, padedu rinkti taškus komandos draugams", – sakė T.Sabonis.

Ar Lietuvos rinktinės "legionierių" tenkina toks vaidmuo? "Žinoma, juk svarbiausia yra tai, kad mes laimime. Ši komanda nėra mano, ji – visos Lietuvos", – pabrėžė jaunasis krepšininkas.

Svajonės – kaip visų

Kol kas visos jaunių rinktinės žaidėjų mintys – apie tikslą, kurį krepšininkai išsikėlė vos susirinkę į pirmąją treniruočių stovyklą prieš čempionatą, – aukso medalius.

Apie tai galvoja ir T.Sabonis, neslepiantis, kad jam laimėti pirmenybes Lietuvoje, kurioje Valjadolide gimęs žaidėjas praleidžia mažiau laiko nei komandos draugai, būtų ypač malonu.

Pilnametystės gegužę sulaukęs puolėjas teigė apie kitą klubinį sezoną susimąstysiantis čempionatui pasibaigus. Pasak T.Sabonio, realiausia, kad kitą sezoną jis atstovaus "Unicaja" dublerių komandai, rungtyniaujančiai antrajame pagal pajėgumą Ispanijos krepšinio divizione.

Legendinio krepšininko sūnus tvirtino, kad jo siekiai krepšinio aikštėje tokie patys, kaip ir daugelio profesionalią karjerą pradedančių žaidėjų: "Noriu pademonstruoti treneriams, kad galiu žaisti krepšinį, noriu patekti į gerą komandą, kur gaučiau gerą atlyginimą ir būčiau viskuo patenkintas. Ar svajoju prasimušti į "Unicaja" pagrindinę komandą? Be abejo, žaisti ten būtų nuostabu – juk ši ekipa rungtyniauja Eurolygoje. Turbūt kiekvienam žaidėjui tai būtų puikus karjeros tęsinys."