Turbūt mažai, kas ginčytųsi, kad trenerio darbas – labiau vyriškas užsiėmimas. Ypač kai treniruoti reikia pačius vyrus ar bent jau jaunuolius. Iš tiesų Lietuvoje nėra daug moterų, treniruojančių aukšto meistriškumo sportininkus. Tačiau tos, kurios pasirinko darbą su vyrais ir jaunuoliais, nėra gležnos lyg šiltnamių gėlės moterys. Visos jos – stipraus charakterio asmenybės, sugebančios ir aprėkti, ir paguosti. Tačiau viena savybė jas labiausiai skiria nuo kolegų vyrų – gėlės iš auklėtinių rankų švenčių proga, nuoširdus "ačiū" ar nors dėkingas žvilgsnis trenerėms dažnai yra pats geriausias jų darbo įvertinimas.

Griežta ir teisinga

Teisingas griežtumas. Tokiais dviem žodžiais Lietuvos nusipelniusi trenerė Vilija Korsakovienė išsakė savo moto, kuris padeda jai treniruoti itin vyriško sporto atstovus – kiokušin karatė meistrus.

Išugdžiusi Europos vicečempionę Sandrą Stanevičiūtę, Europos jaunių čempionę Indrę Stankevičiūtę, vėliau Kauno "Fortitudo" klubo įkūrėja ir vadovė į aukštumas atvedė ir vyrą – Orestą Procą. Tačiau kol jis tapo Europos jaunių čempionu ir suaugusiųjų vicečempionu, dviejų bronzos medalių laimėtoju, V.Korsakovienei teko įveikti sunkų kelią ne tik treniruojant, bet ir auklėjant jį.

Dabar trenerė gali pasidžiaugti savo darbo vaisiais. Orestas iki šiol prisimena maždaug 10 metų senumo įvykį, kai po klubo pergalės Kauno čempionate trenerė už nusižengimą neleido jam eiti kartu su visais laimėjimo švęsti baseine, kur vykdavo linksmos tarpusavio varžybos. Kai jis, komandos lyderis, kiūtino namo nuleista galva, joje įvyko dideli pokyčiai. Orestas daugiau nesuteikė trenerei progos griežtai jo bausti.

"Visada stengiuosi būti ne tik griežta, bet ir teisinga. Tik taip galima pelnyti jaunų sportininkų pagarbą", – sakė V.Korsakovienė.

O.Procas niekada neužmiršta trenerės pasveikinti per Motinos dieną. Jis ne kartą sakė, kad trenerė jam yra antroji mama.

"Mano vyras juokauja, kad esame daugiavaikiai – turime savo du vaikus ir dar visą klubą, – šypsojosi V.Korsakovienė. – Bet santykiai su aukšto meistriškumo sportininkais, su kuriais tenka dirbti individualiai, keliauti po Europą, yra pakankamai šilti ir artimi."

Moka įtikinti naujokus

Kaip moteriai pavyksta įtikinti jaunuolius, kad ir ji, ne tik tvirto sudėjimo vyrai, gali išmokyti karatė veiksmų? Juodojo diržo meistrė V.Korsakovienė tiesiog stoja į kovą su jais, leisdama smūgiuoti į pilvo raumenis – vadinamąjį presą.

"Geriausias įrodymas būna, kai nuo smūgio į mano tvirtą presą arogantiški vyrukai griūva atbuli, – juokėsi griežtumu garsėjanti trenerė. Ir tuoj pat rimtai pridūrė: – Kitaip aš jų neįtikinčiau."

Prieš tai Vilija kartu su jais dar atlieka fizinio pasirengimo pratimus, po kurių jaunuoliai beveik krenta iš nuovargio, o trenerė ir toliau atrodo lyg niekur nieko.

Tačiau ji pripažino, kad jai į klubą pritraukti jaunuolius yra dvigubai sunkiau nei kolegoms vyrams. Bet tik išbandžiusieji jos treniruotes žino, kad "Fortitudo" trenerė yra iš tų moterų, kurios gali ir iškeikti, ir kaip reikiant papurtyti, o kai reikia – atstoti motiną.

V.Korsakovienė visada stengiasi pradėti treniruotę nuo gerų emocijų, nors tada, kai bendroms grupėms penktadieniais treniruotę veda pati Vilija, sportininkai tą dieną juokais vadina kruvinuoju penktadieniu – trenerės reikalavimai labai dideli.

Galvoja apie atsisveikinimą

20 metų trenere dirbanti ir nemažai Lietuvos rinktinės narių išugdžiusi V.Korsakovienė vis dažniau susimąsto, kad kiokušin karatė sportui jau atidavė pakankamai daug ir galbūt norėtų keisti gyvenimo būdą. Kodėl?

Susimąsčiusi moteris neskubėjo atsakyti. "Man, moteriai, šitame sporte ką nors įrodyti yra nepalyginti sunkiau nei vyrams. Turbūt visose varžybose įvyksta kažkas, kas pereina man per širdį. Supratau, kad man kartais galima kabinti tokius makaronus ant ausų, kokių vyrams niekada nekabins. Bet gink Dieve nesijaučiu auka. Daug metų "kaifavau" treniruodama. Galbūt todėl, kad man tai buvo ne darbas, o galimybė daryti tai, kas patinka."

Kaip ir visiems sportininkams, pats tikriausias adrenalinas jai – pergalės. "Viskas atsiperka tik tą sekundę, kai auklėtinis tampa čempionu. Ne minutę, bet tik tą sekundę. Po to viskas baigiasi ir vėl prasideda iš naujo. Bet pajusti tą sekundę labai gera, dėl jos – ir visas vargas, juodas darbas kiekvieną dieną", – dalijosi išgyvenimais kaunietė.

Viską lemia žinios

Kažin ar auklėtiniai žino, kad Margarita Pakalnytė-Ruzgienė prieš 40 metų yra buvusi Europos jaunių krepšinio čempione, kad SSRS rinktinėje žaidė kartu su legendine Latvijos krepšininke Uljana Semionova.

Už įskiepytą meilę krepšiniui ir žmogui M.Ruzgienė dėkinga savo trenerei šviesios atminties Genovaitei Sviderskaitei.

Devintajame dešimtmetyje M.Ruzgienė, kaip mokslinės grupės narė, keletą metų važinėjo su "Žalgirio" krepšininkais į SSRS čempionato varžybas ir rengdavo treneriams ataskaitas apie greitą puolimą, kitų komandų taktikas, techniką. Sukaupė vertingos patirties, kurią dabar gali pritaikyti kasdieniame darbe.

Iš pradžių dirbusi moterų krepšinio trenere, beveik prieš du dešimtmečius ji pradėjo treniruoti vyrus – Kauno politechnikos instituto, dabar – technologijos universiteto (KTU) studentų komandą. Šiandien M.Ruzgienės auklėtiniai stos ketvirtą kartą ginti Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) antrosios grupės čempionų titulo.

"Pradžia buvo sunkoka. Man daugiausia nerimo kėlė vyriška psichologija: ar jie priims moterį trenerę? Bet viskas greitai stojo į savo vietas. Padėjo mano profesionalumas, kuris man leido jaustis pakankamai užtikrintai. Turėjau žinių, kurias sugebėjau perteikti, o tai leido ir iki šiol leidžia valdyti vyrų komandą."

Susitinka visos kartos

Išoriškai Margarita – rami, tyli, dažnai besišypsanti moteris. Tačiau jos žaidėjai žino, kad trenerė turi ir kitą "aš", kuri moka ir mėgsta stipresnį žodį pasakyti.

"Suprantu, kad KTU studentams krepšinis yra ne svarbiausias užsiėmimas. Tačiau reikalauju iš jų kaip iš normalių krepšininkų", – M.Ruzgienė paprastai paaiškino, dėl ko kartais tenka griežtesnį žodį pasitelkti į pagalbą. Pati žaidusi aukšto lygio krepšinį, ji iki šiol dirba turėdama tikslą laimėti.

Jai paglosto širdį, kai auklėtiniai nepamiršta pasveikinti svarbiausių švenčių proga. Praėjusiais metais jos gimtadienio dieną vyko LSKL finalo rungtynės. Išvykstant į varžybas vaikinai įteikė trenerei glėbį rožių ir pasakė: "Dovaną – pergalę – mes jums įteiksime vakare." Žaidėjai įvykdė pažadą ir Margaritai tai buvo pati maloniausia dovana.

Nuo 1991 m. M.Ruzgienė jau išleido daug žaidėjų kartų. Tačiau ryšys nenutrūksta, nes visi auklėtiniai turi susitikimo vietą – kasmet liepos 6 d. 6 val. po pietų Kapitoniškėse.

M.Ruzgienė turėjo ambicijų kopti aukštyn karjeros laiptais, tačiau dabar vargu, ar ryšis ką nors keisti. Jos treniruojama pagrindinė KTU studentų komanda yra žaidusi Lietuvos krepšinio B lygoje (dabartinėje Regionų lygoje) ir tapusi prizininke. Ji pati subūrė ir antrąją KTU komandą, kuri galėtų rengti žaidėjus pirmajai. Bet atsitiko taip, kad visur nebesuspėjo.

Komplimentai nepakenktų

Darbas su studentais krepšininkais M.Ruzgienei teikia didelį malonumą. Tokį, kad ji gali užgniaužti ir skaudulius dėl išviliojamų žaidėjų, pamiršti nuovargį bei įtampą, taip pat – ir neretai atsainų kolegų vyrų požiūrį.

"Vyrai kolegos nelabai moka ir nelabai stengiasi parodyti pagarbą. Bet, mano manymu, tai visiškai natūralu, taip buvo ir bus. Ir taip yra ne tik sporte, o visose gyvenimo srityse", – nesureikšmino vyrų požiūrio į moteris treneres M.Ruzgienė.

Jai neakivaizdžiai pritarė V.Korsakovienė: "Kolegos vyrai net nebando pripažinti. Širdyje jie viską supranta, pagalvoja, bet pasakyti garsiai negali. Nebent prie progos, o ne tada, kai tuos žodžius išgirsti būtų maloniau. Man niekada nereikėjo liaupsių, juo labiau – pataikavimo. Tačiau nuoširdų pagyrimą turbūt visiems malonu išgirsti. Iš dviejų žinomų Europos kiokušin specialistų gerų žodžių esu sulaukusi – po 15 metų darbo."

Neleidžia savim abejoti

"Dirbam ir galvojam, ką dirbam", – sostinės Karoliniškių gimnazijos krepšinio salėje nuaidėjo prikimęs moters balsas. Maždaug trisdešimt 11–12 m. vaikinukų, atliekančių tempimo pratimus, iškart pabandė nutaisyti susimąsčiusią veido išraišką.

Per likusią treniruotės valandą visi be diskusijų vykdė aiškius ir konkrečius moters nurodymus. Bet ir to neužteko. "Jonai, juk sakiau dirbti kojomis, ar tu neklausei? Dešimt atsispaudimų", – dar sykį nuskambėjo tas pats balsas, ir išstypęs vaikinukas iškart atsidūrė ant grindų.

Prikimęs moteriškas balsas priklauso Onai Dindaitei-Mukienei. Lietuvos krepšinio teisėjų asociacijos narei, Vilniaus "Sakalų" klubo administratorei ir Vilniaus krepšinio mokyklos trenerei. Šiemet sukaks 30 metų, kai ši moteris treniruoja vaikus. Įdomiausia, kad 29-eri iš šių metų paskirti vaikinams.

"Mano toks charakteris, kad negalėčiau dirbti su mergaitėmis. Iš berniukų gal paprasčiau išreikalauti. Jie noriai dirba, juos galima priversti treniruotėse atiduoti visą save. Su mergaitėmis gerokai sudėtingiau. Pabandžiau pirmais metais po instituto baigimo, o paskui visą laiką draugauju su berniukais ir jaunuoliais", – šyptelėjo garsi krepšinio trenerė.

Jaunus vaikinus ji muštruoja galbūt net griežčiau nei treneriai vyrai. Ir sako niekada – net pirmausiais trenerės karjeros metais – nepajutusi, kad kas nors į ją žiūrėtų kreivai dėl to, kad ji – moteris, treniruojanti vyrus. Savimi suabejoti neleido pati O.Dindaitė. "Taip, esu griežta ir reikli trenerė, – nurodė savo svarbiausią kredo. – Bet ne vien tik baruosi. Visko čia būna: ir apsiverkia vaikai, ir skaudžiai susitrenkia. Per tiek karjeros metų jau išmokau, kada reikia pasakyti griežtą žodį, o kada paglostyti."

Tačiau O.Dindaitės tvarka griežta. "Visi jie žino: nusikeikti (bet tik per varžybas) ir auskarus nešioti gali nešioti tik trenerė. Už taisyklių pažeidimus – atsispaudimai, atsilenkimai arba ratai stadione. Patikėkit, tai yra tokia veiksminga bausmė, kad daugelį net mokytis geriau priverčia", – juokėsi pašnekovė, šiemet vėl treniruojanti trijų amžiaus grupių vaikinus.

Nepaisant reiklumo ir griežtumo, O.Dindaitė greitai pelno ne tik vaikinų pagarbą. Per gimtadienį, Kalėdas kai kurie vaikinai nepamiršta trenerei įteikti gėlių, šokolado. Ne išimtis turėtų būti ir Tarptautinė moterų diena. "Tokiomis akimirkomis būna labai smagu, pajunti pilnatvę. Apskritai man labai pasisekė, kad mano hobis sutampa su darbu. Krepšinis – visas mano gyvenimas", – savo sėkmės istoriją apibendrino O.Dindaitė.