Šįkart pokalbio priežastis – vienas didžiausių Ievos sportinės karjeros išbandymų Pietų Afrikoje. Ji dalijasi patirtimi, kaip per 11 valandų ir 24 minutes įveikė vieną sudėtingiausių plaukimo maršrutų pasaulyje – 33 km atviro vandens.
– Smagu girdėti, kad esate sveika ir gyva – nesužalota ryklių, nesudilginta medūzų, o prie šono jaukiai glaustosi naujas šeimos narys – dvylikos savaičių šunytė Mila.
– Šiandien mums visiems trims: man, vyrui ir Milai – pažintinė diena. Mokomės svarbiausių dalykų, tarp jų ir tualeto reikalų. Mila – neįprasto derinio šuo: Pomeranijos špico ir Sibiro haskio mišrūnė. Apie ją svajojau seniai, tačiau svajonę vis tekdavo atidėti – turėjau neužbaigtų reikalų. Vienas iš jų – šis plaukimas. Dabar, kai tai jau įveikta, o galva neapkrauta mintimis apie kitus startus, bandysiu visą dėmesį skirti Milai.
Tikiu, kad ateityje galėsime abi drauge treniruotis. Galbūt bėgioti – nors didelių atstumų ji tikrai neįveiks, bet ir 10 km būtų smagus nuotykis. Nyderlanduose įprasta matyti žmogų, minantį dviratį ir šunį, bėgantį šalia, tačiau iki to Milai dar teks palūkėti. Be to, kas žino, gal jai labiau patiks plaukti?
– Ar jau atsigavote po didžiojo plaukimo? Juk iki tol daugiausia buvote nuplaukusi 14 km.
– Dar skauda vieną petį, saulėje nudegusį kaklą, hidraulinio kostiumo paliktas žymes... Tačiau rimtesnių traumų nepatyriau ir tuo labai džiaugiuosi. Galiu pasakyti atvirai – šįkart savimi labai didžiuojuosi.
Kaip jaučiausi išlipusi į krantą? Po plaukimo labai norėjau miego, nes parą prieš tai beveik nemiegojau. Kitas dienas po finišo daug vaikščiojau, po truputį mankštinausi, nuėjau į kelias pilateso treniruotes. Su amžiumi kūnas sustingsta, todėl nepakanka vien tik apšilti prieš varžybas – po tokios distancijos reikia ir „nušilti“ (juokiasi). Su drauge nuvykome į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjau plaukimą, ten maudėmės.
– Ar galėtumėte mintimis dar kartą sugrįžti į tas įsimintinas valandas ir plaukimo kilometrus? Kokios emocijos šiandien kyla?
– Plaukimą pradėjau 2.45 val. nakties. Pirmąsias tris valandas teko plaukti visiškoje tamsoje – taip buvo siekiama išnaudoti palankiausias oro sąlygas po pietų ir apskritai turėti didžiausią šansą pasiekti finišą. Maniau, kad plauksiu apie keturiolika valandų.
Plaukti tamsoje buvo be galo sunku. Jaučiausi dezorientuota, svaigo galva, pykino. Maždaug po pusantros valandos pradėjau vemti ir akimirką pagalvojau, kad viskas – mano pasirodymas baigtas. Tačiau komanda laive ragino plaukti toliau bent iki saulėtekio – tikino, kad tada savijauta pagerės. Taip ir nutiko: pamažu judėjau į priekį – gal ne kaip undinė, o labiau kaip varlė (juokiasi).
Su saulėtekiu atėjo ir nuostabūs vaizdai, ir geresnė nuotaika. Vanduo buvo gana ramus. Aplink matėme Kinijos, Rusijos ir Irano karinius laivus, vykdančius pratybas. Jų manevrai šiek tiek mane gąsdino, tačiau palaikymo komanda ragino nekreipti dėmesio.
Likus maždaug pusantros valandos iki finišo, sustiprėjo vėjas ir nerimas vėl sugrįžo. Tačiau būtent tada pasirodė trys pingvinai – tarsi specialiai atplaukę manęs padrąsinti. Juk šį plaukimą ir surinktas lėšas skyriau būtent jiems – nykstančiai Pietų Afrikos pingvinų rūšiai išsaugoti.
– Ar plaukėte visiškai viena, neskaitant šalia motorinėje valtyje buvusios palaikymo komandos?
– Taip, plaukiau visiškai viena. Masiniai plaukimai dažniausiai organizuojami iš Robeno salos, esančios netoli Keiptauno krantų. Ši sala garsi tuo, kad Nelsonas Mandela praleido ten aštuoniolika iš savo 27 nelaisvės metų. Įprastas masinio plaukimo atstumas siekia apie 7,5 km. Mano pasirinktas nuotolis tokiam formatui buvo tiesiog per didelis.
– Maratonai, triatlonai, ultratriatlonai – kiek žinau, bėgimas buvo jūsų stiprioji pusė. Kodėl nusprendėte pasukti į plaukimą, juolab kad anksčiau šią sporto šaką ne itin mėgote?
– Praėjusių metų pavasarį gydytojai pasakė, kad kurį laiką – metus ar net dvejus – negalėsiu nei bėgioti, nei minti dviračio. Tą akimirką atrodė, kad išprotėsiu. Tuo pat metu vyko ir nemažai asmeninių gyvenimo permainų. Būdavo, kai pasidarydavo sunku, išeidavau pabėgioti – ir palengvėdavo. Mąsčiau, kaip reikės nusiraminti dabar.
Apie šį plaukimą pirmą kartą išgirdau prieš dvejus metus, būdama Pietų Afrikoje, Robeno saloje. Ten visą mėnesį savanoriavau, dirbau su pingvinais. Būtent tada ir sužinojau apie False Bay įlanką ir 33 km plaukimą – apie jį papasakojo viena savanorė, kuri pati kadaise buvo jį įveikusi. Kai tapo aišku, kad dėl kelio kurį laiką negalėsiu bėgioti, nusprendžiau vėl sugrįžti prie plaukimo, o savo iššūkį skirti Afrikos pingvinams išsaugoti.
– Tačiau į šią avantiūrą stačia galva nenėrėte?
– Tikrai ne. Iš pradžių nuskridau į Graikiją, kur turėjau vadinamąsias plaukimo atostogas. Mus nuplukdydavo į gražias vietas – prie uolų, rifų – ir ten plaukdavome po 5 km ryte ir vakare. Po tokių intensyvių treniruočių jaučiausi puikiai: nieko neskaudėjo, kūnas reagavo gerai. Tai mane padrąsino imtis kitų žygių.
Nyderlanduose yra toks plaukimas, kai kas valandą reikia įveikti po vieną mylią – ir taip dvylika valandų iš eilės. Nuplaukus mylią, lieka šiek tiek laiko užkąsti, o tada vėl šoki į vandenį ir tęsi.
Kai ir šis išbandymas buvo sėkmingai įveiktas, parašiau komandai dėl False Bay plaukimo. Pasiteiravau, ar dar yra vietų 2026 m. Gavusi teigiamą atsakymą, pradėjau rimtai ruoštis. Amsterdame treniravausi baseine, o grįžusi atostogų į Lietuvą plaukiojau ežeruose, taip pat Moksleivių rūmų baseine, kuriame žmonių būdavo gerokai mažiau nei Nyderlanduose.
Pastaruoju metu pasaulio naujienos ne itin pozityvios, todėl norėtųsi bent truputį prisidėti prie šviesesnių emocijų kasdienybėje.
Iki lemiamo starto dar teko atlikti keletą kontrolinių plaukimų ir pereiti medicininę apžiūrą. Kas keletą mėnesių skridau treniruotis į Londoną, kur manęs laukė plaukimo treneris. Artėjant 2025 m. pabaigai apie savo didįjį iššūkį pagaliau išdrįsau pasakyti ir darbe.
– Koks momentas plaukiant 33 km Jums buvo psichologiškai sunkiausias?
– Sakyčiau, jų buvo net keli. Pirmas – naktis. Niekada nebuvau plaukusi tamsoje, todėl labai bijojau. Kas pusvalandį mane maitindavo. Nuo druskingo vandens labai perštėjo gerklę. Plaukiau neprisirišusi, kelis metrus nuo valties, nes arčiau plaukti neleido aitrus dyzelino kvapas.
Antras momentas – kai mane supykino ir pradėjau vemti. Tada pasakiau palaikymo komandai, kad baigiu plaukti ir lipu į valtį. Tačiau jie paprieštaravo: tvirtino, kad mano ritmas geras ir nėra reikalo nutraukti plaukimo. Liepė ištverti iki aušros, nes tada viskas pasikeis. Ir iš tiesų – saulei patekėjus viskas atrodė kitaip, bet tuomet mane ėmė kandžioti blue bottles – gyviai, labai panašūs į medūzas, su geliančiais čiuptuvais.
Trečias momentas – likus maždaug 4 km iki kranto pakilo bangos. Jos mane stūmė atgal į jūrą. Tačiau tuo kritiniu momentu netoliese pasirodė trys pingvinai. Iš pradžių galvojau, kad tai miražas, bet paskui įsitikinau savo akimis. Komanda žinojo, kad rinkau pinigus jiems išsaugoti, tad ragino mane nepasiduoti ir užbaigti plaukimą vien dėl jų.
– Minėjote, kad savo plaukimą skyrėte Afrikos pingvinams, kurie dėl klimato kaitos, maisto trūkumo ir perimviečių praradimo sparčiai nyksta…
– Viena svarbiausių šių pingvinų perėjimo kolonijų yra Bouldes Beach, šalia kurios ir prasidejo mano plaukimas. Čia veikia jų gelbėjimo ir reabilitacijos stotys, kuriose darbuojasi daug savanorių. Jie rūpinasi čia atvežtais išsekusiais ar sužalotais paukščiais, taip pat likusiais be tėvų pingvinukais, kurie pasveikę vėl paleidžiami į laisvę. Sakoma, kad be aktyvių apsaugos priemonių Afrikos pingvinai laukinėje gamtoje gali išnykti jau maždaug iki 2035 m. Todėl nusprendžiau savo plaukimą ir surinktas lėšas skirti būtent jiems. Vėliau turėjau galimybę nuvykti į vieną iš trijų tokių gelbėjimo stočių ir pamatyti, kaip viskas atrodo iš vidaus – nuo operacinių, inkubatorių iki pingvinukų darželių.
– Kaip po plaukimo pasikeitė požiūris į savo galimybių ribas ir apie kokius iššūkius galvojate toliau?
– Labai norėčiau grįžti prie bėgimo, jei tik bus įmanoma. Tikiuosi, kad nereikės laukti metų. Planuoju įgyvendinti savo seną svajonę – įveikti maratonus visuose septyniuose pasaulio žemynuose. Dar liko Antarktida, Pietų Amerika ir Australija. Įdomiausia, aišku, būtų bėgti Antarktidoje (šypsosi).
Taip pat norėčiau sugrįžti ir dalyvauti didesniuose ultramaratonuose, tačiau pirmiausia reikia sugydyti kelį. Mane vilioja dar vienas triatlonas: ten reikia įveikti atstumą nuo Londono Marmuro arkos iki Paryžiaus Triumfo arkos. Bėgama iš Londono iki Doverio, tada plaukiama per Lamanšą, o paskui dviračiu minama į Paryžių. Aišku, kad ši svajonė taptų tikrove, reikėtų dar ilgai ir sistemingai treniruotis.
– Jums – 40 metų. Kaip manote, iki kokio amžiaus galėsite sau kelti ir įveikti tokius iššūkius?
– Manau, kad viskas įmanoma ir vyresniame amžiuje, tik teks rinktis kitokius atstumus ir labiau patausoti savo kūną. Labai tikiuosi, kad būdama 70 metų vis dar galėsiu aktyviai sportuoti ir plaukti – jei ne 33 km, tai bent 20 km.
Planuoju įgyvendinti savo seną svajonę – įveikti maratonus visuose septyniuose pasaulio žemynuose. Dar liko Antarktida, Pietų Amerika ir Australija.
– Kodėl Jums svarbu rinktis tokius ekstremalius iššūkius? Kodėl neužtenka tiesiog aktyviai sportuoti?
– Hmm… Galbūt norėjau ir vis dar noriu įrodyti, kad moterys gali tiek pat, kiek ir vyrai. Mano šeimoje tokio požiūrio, kad moteris turi sėdėti namuose ir auginti vaikus, nebuvo. Tačiau ši nuostata pasaulyje vis dar egzistuoja. Noriu viešai parodyti, kad mes, moterys, esame labai stiprios ir, jei tik susidaro tinkamos sąlygos, galime labai daug.
Man pačiai įdomu, kiek dar galiu. Kadaise ir maratonas atrodė neįmanoma misija, bet treniruojiesi – ir ribos po truputėlį stumiasi į priekį. Kartais bandai ir gauni per nosį, o kartais viskas pavyksta. Jei gali savo veiksmais įkvėpti kitus – bėgioti, plaukti ar rinkti labdarą, tai dar labiau motyvuoja.
Štai viena kolegė, įkvėpta mano pavyzdžio, pradėjo bėgioti maratonus; draugės brolis, atėjęs manęs paremti pirmajame „Geležinio žmogaus“ triatlone, dabar jau pats dalyvauja triatlonuose. Per šį plaukimą daug žmonių mane palaikė, pasidalijo patirtimi, todėl norisi grąžinti skolą ir būti įkvėpimu kitiems.
– Kas Jus palaiko labiausiai, kai dalyvaujate ultravaržybose?
– Mama su visu savo raganynu. Vis žadu jai, kad tai bus paskutinis kartas, bet ji nebetiki. Palaiko ir vyras, kuris tai paremia, tai neparemia (juokiasi). Turiu ir kolegų, ypač vieną, kuri, kai ką nors tokio reikšmingo padarau, visada kepa pyragą, vaišina juo mane ir kitus bendradarbius. Kai grįžau į darbą po šio plaukimo, visi valgėme jos keptą šokoladinį pyragą, papuoštą pingvinų figūrėlėmis. Šiais metais apskritai buvo labai daug žmonių, kurie domėjosi mano plaukimu. Jaučiau begalinę jų paramą ir nuoširdų susidomėjimą.
– Panaršius po Jūsų socialinius tinklus matyti, kad juose – vos keletas įrašų ir nuotraukų iš varžybų, plaukimų, kitų sportinių veiklų. Ar nemanote, kad galėtumėte tapti puikia nuomonės formuotoja sporto srityje? Galbūt toks kelias Jūsų nedomina?
– Nežinau (šypsosi). Greičiausiai ne. Man kur kas svarbiau, kad žmonės patys įsitrauktų į tas veiklas, kurias praktikuoju aš, ir kad nuoširdžiai tuo domėtųsi. Pastaruoju metu pasaulio naujienos nėra itin pozityvios, todėl norėtųsi bent truputį prisidėti prie šviesesnių emocijų kasdienybėje. Tai man daug svarbiau nei koks nors nuomonės formavimas.
– Įdomu, kas dedasi Jūsų galvoje, kai tenka plaukti valandų valandas?
– Pietų Afrikoje plaukiau net 11 valandų ir 24 minutes. Draugas, kuris taip pat plaukia ilgas distancijas, patarė koncentruotis ne į visą laiką, o į artimiausias 30 minučių. Kas pusvalandį gaudavau maisto ir kartu palaikydavau ryšį su mane lydėjusia komanda valtyje. Likus 5 minutėms iki maitinimo mane įspėdavo, todėl žinojau, ko laukti. Pavalgiusi stengdavausi mintis nukreipti į konkretų veiksmą – pavyzdžiui, stebėdavau, kad klubai dirbtų taisyklingai, kitąsyk – kad ranka, panyranti į vandenį, leistųsi maždaug 15° kampu. Toks laiko skaidymas pusvalandžiais labai padėjo psichologiškai.
– Tai virtų bulvių su druska plaukdama nevalgėte? Skaičiau, kad bėgdama 90 km Pietų Afrikoje maitinotės būtent taip.
– Bėgant toks maistas suteikia daug energijos. Tačiau plaukiant jūroje sūrumo ir taip buvo daug, todėl papildomai druskos ar elektrolitų nereikėjo. Labiau norėjosi ko nors saldaus. Turėjau įsidėjusi specialaus saldaus gelio, greipfrutų – jie padėdavo pašalinti sūrumą iš burnos, dar – konservuotų persikų, šokoladukų. Pastaruosius komanda naudojo kaip siurprizą – buvau jų prisipirkusi įvairių ir niekada nežinodavau, koks atiteks po pusvalandžio. Laukdavau tos staigmenos lyg mažas vaikas. Valgydavau plūduriuodama ant nugaros. Komanda tik paduodavo maisto, o aš prie valties liestis negalėjau, nes tai jau būtų laikoma pagalba.
– Sakoma, sportas – sveikata, tačiau ką toks intensyvus sportas iš Jūsų atėmė?
– Gal... ryšį su brangiais žmonėmis. Visus tuos socialinius susibūrimus, šeimos šventes: draugų, kolegų vestuves, krikštynas, gimtadienius. Juk nuolat arba ruošiesi varžyboms, arba jose dalyvauji. Natūraliai nutinka taip, kad artimiausiais žmonėmis tampa tie, su kuriais kartu treniruojiesi.
– Ar matote ribą, kada galėtumėte pasakyti „gana“?
– Dažniausiai tai pasako pats kūnas – tarsi suleisdamas skausmo injekciją. Tuomet atsipeikėji ir pradedi galvoti: dėl ko tai darai? Juk iš to neuždirbi pinigų – sportuoji savo malonumui. Tad kam žaloti sveikatą? Todėl turiu išmokti rasti pusiausvyrą tarp „noriu dar“ ir „gana“.
Naujausi komentarai