Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė vėlų trečiadienio vakarą rungtynėmis su prancūzais pradės kovas antrajame Europos čempionato etape.

Sudėtingoje B grupėje išgyvenę lietuviai Lublianoje dėl patekimo į ketvirtfinalį taip pat kovos su belgais ir ukrainiečiais.

Krepšinio pasaulyje nėra daug žmonių, kurie palaikytų artimus ryšius su vyriausiuoju rinktinės treneriu Jonu Kazlausku. Ilgametis jo asistentas Algirdas Brazys yra būtent tokia asmenybė. Kalbėdamas apie stringantį rinktinės žaidimą Senojo žemyno pirmenybėse 1999-ųjų Eurolygos čempionas - nuoširdus ir atviras.

A. Brazys nevengia atviros kritikos dažnai liaupsinamam vidurio puolėjui Jonui Valančiūnui bei teigia, kad trenerių štabas turi labiau padėti vyriausiam rinktinės treneriui.

Savikritika ir rotacijos problemos

- Kokį įspūdį palieka pirmoji pirmenybių savaitė?, - paklausėme A. Brazio.

- Šis čempionatas yra labai keistas. Šiai dienai yra svarbiausia, kad pralaimėdami bosniams patekome į tolimesnį etapą. Šis čempionatas pagal komandų žaidimo lygį nėra itin aukštas. Mes taip pat išgyvename kartų kaitą. Žinojome, kad patekę į Balkanų šalių pogrupį negalime tikėtis nė vienų lengvų rungtynių. Vilties suteikia tai, kad žaidėjai supranta, kad nedemonstruoja gero krepšinio, savo pasirodymą vertina kritiškai ir nori tai ištaisyti. Komanda yra pajėgi pradėti žaisti aukštesniu lygiu. Tuomet sudėtingas grupės etapas butų primirštas.

Pagrindinė mūsų problema – įžaidėjo trūkumas. Su visa pagarba Mantui Kalniečiui, jis nėra tikras pirmosios pozicijos žaidėjas. Be to, šiame čempionate jam tenka didžiulis krūvis, o tinkamo pakaitalo mes neturime. Įžaidėjas yra komandos galva ir smegenys, todėl nuo to dažnai kiti krepšininkai taip pat neranda vietos aikštelėje. Nejaučiame užtikrintumo. Turime daug krepšininkų priekinėje linijoje. Eksperimentuodami vis bandome atrasti tobulą aukštaūgių liniją, tačiau tai turi ir pliusų, ir minusų. Tokia rotacija gali pasitarnauti čempionato pabaigoje, kita vertus, nuolat eksperimentuodami galime rimtai prisižaisti. Jonui Kazlauskui itin sunku surasti aukso vidurių.

Žiniasklaida be reikalo aukština J. Valančiūną ir Donatą Motiejūną. Sutinku, kad jie ateityje bus komandos ramsčiai, tačiau šiandien to nėra, o jų aukštinimas nėra pelnytas. Trenerių štabas supranta, kad žaidimas nėra geras. Bet juk mes nesame blogi. Patys žaidėjai turi pamastyti, ką konkrečiai daro blogai, ko jiems trūksta. Nesvarbu, Linas Kleiza sužaidžia stabiliau ar ne. Jis gali būti nepastebimas, bet iššauti pačiu reikalingiausiu metu. Tai Linas pademonstravo mačo su bosniais pabaigoje, kai daugumai komandos draugų ėmė drebėti rankos.  L. Kleiza nėra optimalioje formoje, tačiau neabejoju, kad jis dar padarys daugelį gerų dalykų.

Menkas asistentų indėlis

- J. Kazlauskas po rungtynių su bosniais pripažino, kad komandai reikia padaryti labai rimtas išvadas. Kiek anksčiau strategas užsiminė, kad rinktinėje apskritai yra daug taisytinų dalykų. Ką treneris turėjo galvoje?

- Praėjusį sezoną itin žavėjausi Kauno „Žalgirio“ strategu Joanu Plaza. Jis sugebėdavo visus savo asistentus pajungti bendram tikslui. Rungtynių metu visi jie turėdavo darbo. Lietuvos rinktinėje yra trenerių, kurie sėdi susidėję koją ant kojos. J. Kazlauskas yra puikus treneris, tačiau visi mes klystame. Jonui trūksta pagalbos, patarimų, padrąsinimų. Šiuo metu karo lauke jis yra paliktas vienas.

- Ilgą laiką buvote J. Kazlausko asistentu. Ar Jonas įsiklauso į padėjėjų patarimus? Ir ar iš ties šis treneris remiasi tik geležine logika ir neleidžia kurti?

- Rungtynėse su bosniais patarimu bandė padėti Darius Maskoliūnas. Tai buvo vienintelis kartas, kurį pastebėjau per draugiškas ir čempionato rungtynes. Normaliose pasaulio komandose asistentai pasako savo nuomonę, o vyriausiasis treneris priima galutinį sprendimą. D. Maskoliūnas buvo nutildytas, tai galėjo būti įkaitusių emocijų pasekmė. Panašų atvejį prieš pora metų matėme Kęstučio Kemzūros ir Roberto Kuncaičio duete. Tačiau visko pasitaiko, jie išliko gerais draugais ir kolegomis. Labai gerai pažįstu J. Kazlauską, jis tikrai moka įsiklausyti į teisingus patarimus. Visi treneriai turi surasti bendrą kalbą. Įdomu, kokia atmosfera yra komandos viduje. Visgi manau, kad Jonas suras būdų, kaip prikelti komandą.

Pyla J. Valančiūnui

- Pati žiniasklaida ir buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas (LKF) Vladas Garastas prieš čempionatą pareiškė, kad rinktinės priekinė linija bus geriausia šalies istorijoje. Tačiau žaidimas sako ką kita. Ko trūksta, kad priekinė linija žaistų darniai ir atliktų savo darbą?

- Šiuo metu žaidžiame per daug sudėtingai. Velniškai trūksta lengvų taškų. Sėkmingai apsigynę nesugebame atlikti greito pirmojo perdavimo, pajusti antrojo kvėpavimo. Visas rungtynes taškus gimdome labai sunkiai. Tai yra didžiulė bėda. Bandome žaisti pozicinį krepšinį. Pastebimas akcentas ties J. Valančiūnu. Jam trūksta meistriškumo, kad lengvai apžaistų savo oponentą. Visi bijo pasakyti garsiai, nes laikome jį savo šviesuliu, bet pridėjęs  10-15 kilogramų jis prarado judrumą ir lankstumą. Jis nebespėja gynyboje.

Aišku, pasinaudojamas savo ūgiu, stotu ir ilgomis rankomis sugeba blokuoti metimus, tačiau nespėja išlįsti iš po užtvarų ir grįžti prie savo dengiamojo žaidėjo.  Dėl to gynyboje atsiranda daug skylių. Puolime jis taip pat žaidžia statiškai. Šia dienai jis nėra lyderis nei pagal dvasią, nei pagal žaidimą. Nėra judesio, nėra pigių taškų, nėra malonumo. Taip, tai yra darbas, kurį privalai padaryti gerai, tačiau jeigu prie to jausi malonumą, viskas bus žymiai geriau.

Labai gerbiu brolius Darjušą ir Kšištofą Lavrinovičus. Būdami solidaus krepšininko amžiuje jie aukoja savo vasarą. Jie, esant tokiam varžybų intensyvumo maratonui nėra pajėgūs ištempti visų rungtynių. Tačiau broliai puikiai sutvarko gynybą, įneša ramybės. Atsiranda lengvesnis žaidimas. Jaučiamas jų meistriškumas, savita krepšinio mokykla. Taip pat jų žaidimą ženkliai pagerino ir J. Plaza.

Ambicijos jau paslėptos

- Visi matome, kad šiųmetinei rinktinei kažko trūksta, žaidžiamas sunkus krepšinis.  Vieni tai apibūdina kaip vienybės stoką, kiti – jaudulį, treti – nesusikalbėjimą, baimę suklysti. Kaip manote jūs?

- Asmeninių ambicijų buvo prieš čempionatą. Ne paslaptis sudėtingi Donato Motiejūno ir Jono Mačiulio charakteriai. Neabejoju, kad jie savo ambicijas jau pastūmė į šalį. Kai rungtynėse su makedonais Donatas sužaidė sėkmingą atkarpą, jo akyse buvo matomas džiaugsmas, kad sugebėjo duoti komandai naudos. J. Mačiulis yra tikras karys, jam tikra ne vis vien, kaip rinktinei klostosi čempionatas.  Žaidimas kol kas nesiklijuoja, tačiau tikiu, kad pats blogumas buvo mačas su bosniais. Dabar visko nelems vienos rungtynės. Dabar vėl turime tris rungtynes. Prancūzų, belgų ir ukrainiečių braižas mums gali būti priimtinesnis. Viliuosi, kad sugebėsime pajusti žaidimą. Krepšininkams reikia išaiškinti, kad reikia pradėti judėti ir mąstyti kitaip.

- Kalbant apskirtai apie visą čempionatą, kas grupės varžybose jus maloniai nustebino ir ko tikėtis ateityje?

- Šiais metais nebaugina net ispanai. Prieš čempionatą imponavo graikai, tačiau paaiškėjo, kad ir jie yra pažeidžiami. Taip pat dar anksčiau atkreipiau dėmesį į Suomijos ir Gruzijos rinktines. Gruzinams pritrūko ilgesnio atsarginių žaidėjų suolelio, o suomiai pademonstravo solidžią gynybą, įdomų krepšinį ir pelnytai pateko į kitą etapą. Dabar reikia gerai sužaisti trejas rungtynes. Nereikia skaičiuoti, su kuo palankiau susitikti ketvirtfinalyje. Tokiu atveju į jį net nepateksime. Manau, kad J. Kazlauskas sugebės ištempti komandą iš šios sudėtingos padėties.