Krepšininko debiutas elitinėje šalies lygoje įvyko gana anksti – 2007-aisiais, kuomet „Šiauliuose“ rungtyniavusiam G. Orelikui buvo vos 16 metų. Tuo metu saulės miesto ekipoje netrūko patyrusių žaidėjų – ekipai atstovavo Marius Prekevičius, Andrius Mažutis, Tadas Klimavičius, Vaidas Pauliukėnas, Arvydas Čepulis ir Aurimas Kieža. Vis tik net ir tokių žmonių apsuptyje jaunam sportininkui nebuvo baisu prabilti rūbinėje.

„Gal pradžioje buvo, bet aš nuo vaikystės greitai pritampu, nebuvo, kad kažko bijočiau. Aišku, tu žinodavai savo vietą, nes esi jaunas, bet didelių baimių nebūdavo“, – teigė žaidėjas.

2010-aisiais puolėjo karjera iš gimtųjų Šiaulių pasuko į Prienus, kur jo išskėstomis rankomis laukė Virginijus Šeškus. G. Orelikas iškart tapo vienu ekipos vedlių ir įsitvirtino tuometinėje „Rūdupio“ komandoje, kurioje 2013 metais nuskynė ir lygos MVP laurus. Buvęs V. Šeškaus auklėtinis iki šiol jaučiasi dėkingas treneriui.

„Jis man daug padėjo. Iš „Šiaulių“ išėjau devyniolikos, sezono viduryje pasiprašiau, kad mane paleistų, nes ten negaudavau žaidybinio laikau, o mačiau, kad galėjau žaisti. Virgis priėmė ir suteikė man daug galimybių pasirodyti, už tą aš jam esu tikrai dėkingas. Virgį tik geru žodžiu galiu minėti“, – tvirtino snaiperis.

Vėliau, 2014-2015 m. sezone, G. Orelikas ir vėl suvienijo jėgas su V. Šeškumi, tik šįkart jau Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoje. Tačiau įpusėjus sezonui klubo vyr. trenerio postą sukrėtė permainos, kurios, pasak krepšininko, nebuvo logiškos.

„Treneris Šeškus nesikeičia – ar ateis į Vilnių, ar bus Prienuose, ar Jonavoje, jis visąlaik yra toks, koks yra. Tai yra labai geras dalykas, kad žmogus nėra dviveidis. Nežinau, kodėl jam „Rytas“ nesuteikė šanso, sugalvojo atleisti, nors mes turėjome gerą sezoną, visi žaidėjai buvo patenkinti – ir Martynas (Gecevičius), ir Antanas (Kavaliauskas). Tie atleidinėjimai buvo dažni, matyt, taip turėjo būti“, – atsiduso krepšininkas.

Žaisdamas sostinėje G. Orelikas debiutavo Eurolygoje. Jam iki šiol įsiminė mačas vienoje garsiausių Europos arenų.

„Atsimenu, žaidėme prieš „Crvena Zvezda“ ir, man atrodo, buvo mano pirmas kartas senojoje „Pionir“ arenoje. Pilna salė buvo. Kai uždainuodavo, o gale sėdėjome su (Eimantu) Bendžiumi, šiurpuliukai ėjo. Tas atsiminimas buvo labai geras“, – žaidimą stipriausioje žemyno lygoje prisiminė G. Orelikas.