Nuo atsisveikinimo su rinktine iki vietos starto penkete. Ado Juškevičiaus gyvenimas pastarąsias pora savaičių yra toks banguotas, kad net palyginimas su amerikietiškais kalneliais to tiksliai neapibūdintų.

25 metų gynėjas jau buvo susitaikęs su tuo, kad antrą vasarą iš eilės nepavyks prasimušti į Lietuvos rinktinę. Paskutinę draugiškų rungtynių savaitę jis žaidė nedaug arba apskritai nebuvo registuojamas, o atsarginio įžaidėjo vieta buvo numatyta Juškevičiaus bendraamžiui Šarūnui Vasiliauskui.

Kai prieš paskutines draugiškas rungtynes su Kroatija Jonas Kazlauskas apie tai paskelbė oficialiai, Juškevičius jau buvo susitaikęs, kad grįš į Lietuvą ir prisijungs prie savo naujosios komandos, Vilniaus „Lietuvos ryto“.

Tačiau rungtynėms su Kroatija nė neįsibėgėjus, Lietuvos rinktinė patyrė skaudžią netektį – dėl peties traumos neteko kapitono ir pagrindinio įžaidėjo Manto Kalniečio.

Tai, kas Lietuvai ir Kalniečiui tapo tragedija, Juškevičiui buvo galimybė. Ir didžiausias karjeros iššūkis.

194 cm ūgio krepšininkas jau pirmose pasaulio čempionato rungtynėse su Meksikos rinktine pelnė 8 taškus ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus, o po to, kai į Pietų Korėjos krepšį įmetė 20 taškų, Juškevičius užėmė vietą starto penkete.

Apie iššūkius debiutuojant rinktinėje, bendraamžių trijulę ir pokalbį su Kazlausku – „BasketNews.lt“ pokalbyje su Juškevičiumi.

– Adai, šiemet debiutuoji rinktinėje, į kurią per čempionatus nukrypsta visų lietuvių akys. Ar pajutai išaugusį dėmesį iš nepažįstamų žmonių, ypatingai socialiniuose tinkluose? – „BasketNews.lt“ paklausė Juškevičiaus.

– Visa Lietuva seka krepšinio čempionatą ir tuo gyvena, tai natūralu, kad dėmesys žaidėjams išauga, ypatingai socialiniuose tinkluose. Bet tik socialiniuose tinkluose.

– Dėmesio daugiau rodo merginos?

– Gal kai buvau jaunesnis, būdavo daugiau (juokiasi). Dabar daugiau užklausas siunčia jaunesni fanai, jokių ypatingų žinučių nebūna.

– Kokį patį keisčiausią gandą ar žinią apie save skaitei pastaruoju metu?

– Komentarų neskaitau, nes ten kai gerai sužaidi, esi dievas, kai blogai – esi keiksmažodis. To neskaitau. Dabar čia neseniai skaičiau delfi, kad lietuviai šoks Haka šokį, o gimusias mergaites pavadins Ado vardu. Tas buvo keisčiausia.

– Patį anksčiau komandose vadindavo Adele. Iš kur tokia pravardė?

– Kaip kiekvienas turi pravardes, taip ir aš tokią turėjau. Ji buvo dar nuo A.Sabonio krepšinio mokyklos laikų. Jau ji lyg ir primiršta, bet mano „89-ųjų metų frakcijos“ draugai mane taip vis pavadina.

– „89-ųjų frakcija“ – Tu, Vasiliauskas ir Mindaugas Kuzminskas – artimiausi bičiuliai rinktinėje?

– Taip, mes trys žaidėjai, šioje komandoje turime tokią pravardę (juokiasi). Kas sugalvojo? Treneriai gal.

– Su kuriuo žaidėju gyveni viename kambaryje viešbutyje?

– Su Mindaugu Kuzminsku. Atvažiavę į rinktinę paprašėme, kad galėtume kartu gyventi ir visame pasiruošime cikle bei čempionate kartu gyvename.

– Ar kaip rinktinės naujokas gauni iš vyresnių žaidėjų užduočių?

– Kažkokių užduočių kaip naujokas negaunu, tiesiog prieš treniruotę kartais reikia padėti komandos personalui sunešti kamuolius ir kitus treniruotėms reikalingus dalykus.

– Pernai likai tryliktuoju rinktinės krepšininku, paskutiniu, kuriam užsivėrė komandos durys. Šiemet atrodė, kad situacija kartojasi ir jau buvo paskelbta, kad nežaisi rinktinėje. Kaip reagavai antrą kartą likęs taip arti rinktinės ir kokia buvo reakcija, kai viskas taip greitai pasikeitė?

– Jau kelias paskutines dienas prieš paskelbimą buvau kažkiek piktas, bet tuo pačiu ir susitaikęs, nes mačiau, kokia situacija, kaip žiūri treneris. Paskutinėmis savaitėmis per draugiškas rungtynes supratau, kad mažiau žaidžiu ir nemačiau savęs komandoje.

Bet viskas netikėtai apsisuko ir pakrypo man gerąja linkme. Po tos nelemtos Manto traumos su treneriu Kazlausku turėjome asmeninį pokalbį, po kurio treneris įpūtė naujų minčių ir viskas tapo gerai.

– Iš tavęs reikalaujama atlikti įžaidėjo pareigas, nors pats turbūt geriau jautiesi žaisdamas atakuojančio gynėjo pozicijoje, ar ne?

– Galiu padėti komandai tiek toje, tiek toje pozicijoje. Bet kadangi Lietuvos rinktinėje yra tokia situacija, tai persistumiu į įžaidėjo poziciją ir stengiuosi maksimaliai padėti šioje pozicijoje.

– Su savo bendraamžiu ir ilgamečiu draugu Šarūnu Vasiliausku šiemet buvote konkurentai dėl vietos rinktinėje. Ar ta konkurencija nemaišė bendravimui už aikštės ribų?

– Visi esame profesionaliai, supratome, kad tai neišvengiama krepšinio dalis. Už aikštelės ribų nekilo jokių problemų. Abiem viskas buvo suprantama ir normalu.

– Nuo penktųjų pasaulio čempionato rungtynių tapai starto penketo krepšininku. Koks jausmas pradėti dvikovas už savo šalį nuo pirmųjų mačo minučių?

– Tikrai geras jausmas, bet tuo pačiu tai didelė atsakomybė, nes iš tavęs daugiau reikalauja. Atsakomybė tampa didesnė, bet pats jauti didesnį stimulą, tai priverčia dar labiau stengtis ir eiti į priekį.

– Ketvirtfinalyje susitiksite su Turkijos rinktine. Kokia tai rinktinė, ką akcentuoja treneriai?

– Gera, disciplinuota komanda, turinti vieną aiškų lyderį, kuris suka visą žaidimą – Emirą Preldžičių. Mūsų pagrindinis uždavinys bus stabdyti jų derinį du prieš du su Preldžičiumi.

– Ar stebėjote turkų rungtynes su australais?

– Žiūrėjome paskutinį kėlinį, mačiau, kaip greitai viskas pasikeitė. Manau, kad tokiai rungtynių baigčiai įtakos turėjo ir specialus australų pralaimėjimas Angolai. Matyt, toks likimas, kad už tą savo ankstesnį poelgį jie buvo nubausti dviem fantastiškais turkų tritaškiais.