Tarp dailės ir krepšinio

Profesionali sportininkė, Lietuvos moterų krepšinio rinktinės narė krepšinį vadina ne tik savo pragyvenimo šaltiniu, bet ir darbu, kuris dažniausiai suteikia daug malonumo. Paveikslų tapymas – širdžiai mielas hobis, kuris kada nors galbūt išaugs į kažką didesnio, svarbesnio.

Į Vilniaus „Kibirkšties“ klubą ir savo gimtąjį miestą 24-erių metų krepšininkė grįžo po ketverių metų pertraukos. Prieš tai rungtyniavo Klaipėdos „Neptūno“ ekipoje, pusmetį – „Liepojos / LSSS“ komandoje.

Ar pavardė „Donskichytė“ jai nekelia smagių asociacijų su Migelio Servanteso Don Kichotu ir jo svajokliška natūra? Dalia tikina, kad atsimena šį kūrinį dar nuo mokyklos laikų, nors dvyliktoje klasėje dėl krepšinio jai teko praleisti maždaug 50 proc. pamokų.

„Nepaisant intensyvaus treniruočių grafiko, egzaminus išlaikiau gerai“, – užtikrina mergina ir sutinka, kad epitetai „svajotoja“, „fantazuotoja“ jai iš tiesų tinka.

Svarbu ne ūgis, o smūgis

Dalia gimė ir augo Užupyje. Vaikystėje lankė ne vieną būrelį – muzikos, plaukimo, mėgino užsiimti net gimnastika, tačiau po pirmos treniruotės tėtis labai išmintingai pareiškė, kad šitam sportui ji per daug stipri. „Tada jo repliką supratau tiesiogiai, tik gerokai vėliau suvokiau, kad gimnastikoje buvau visiškas medis“, – kvatojasi ji.

Mokyklos laikais Daliai norėjosi visur dalyvauti, tačiau aktyvi mokinė daug ko turėjo atsisakyti dėl krepšinio. „9-oje klasėje palydėjau draugę į tapybos būrelį. Užsimaniau piešti ir aš. Laimei, Užupio gimnazijoje buvo galima rinktis sustiprintas dailės pamokas. Tačiau vėl bėda – jos paprastai būdavo pačios paskutinės ir kirsdavosi su mano treniruotėmis, į kurias reikėdavo beveik valandą važiuoti autobusu iš Užupio iki Baltupių“, – dalijasi prisiminimais D. Donskichytė, į specializuotą mokyklą, skirtą sportininkams, eiti nenorėjusi.

169 cm ūgio sportininkė šypsosi, kad daug kam jos ūgis kelia klausimą, ar krepšiniui ne per žema. „Kažkodėl visi galvoja, kad jei esi krepšininkas (-ė), tai būtinai turi būti 2 m. Aš sakau, kad net ir šiame sporte svarbu ne ūgis, bet smūgis!“ – kaip kirviu nukerta ji.

Svarbus mikroklimatas

Krepšinį D. Donskichytė atrado per savo vyresnįjį brolį, kurio treniruotes kartais stebėdavo. Kai pati užsimanė pabandyti, tėtis 2000-ųjų gimimo dukrą nuvedė treniruotis su 1996 m. gimusiomis mergaitėmis.

„Žodžiu, visą savo moksleivių lygos karjerą aš žaidžiau su gerokai už save vyresnėmis sportininkėmis. Dalyvavau jaunimo, vėliau – moterų krepšinio lygoje. Paskui mane paėmė žaisti į „Kibirkštį“, taigi viskas ėjosi sklandžiai, niekam nieko neturėjau įrodinėti“, – šypsosi pašnekovė, šiandien sunkiai įsivaizduojanti savo gyvenimą be krepšinio.

Vis dėlto būna dienų, sako, ypač po nesėkmingų varžybų, kai norisi jį mesti ir užsiimti menais ar dar kažkokia kita veikla. „Kai nesiseka, užknisa, – jaunimo žargonu įvardija patiriamą jausmą ji. – Tačiau praeina diena, kita, ir vėl gerai.“

Kaip šiandien sekasi Vilniaus „Kibirkšties“ komandai? „Paaiškinsiu paprastai, – sako Dalia. – Kaip pas jus Kaune yra „Žalgiris“, taip Vilniuje – „Rytas“. Pas moteris – irgi panašiai: Kaunas turi „Aistes-LSMU“, o Vilnius – „Kibirkštį“. Gaila, kad šiandien vyrų krepšinis Lietuvoje yra kur kas populiaresnis nei moterų“, – apgailestauja ji.

Atakuojanti gynėja tikisi, kad sezono uždarymui – dar likę pusfinaliai ir finalas – „Kibirkšties“ sportininkės susiims ir iš trečios vietos pakils aukščiau. Teisinga komandos žaidėjų sudėtis čia labai svarbi. „Jei mikroklimatas nedraugiškas, jį ardo vidiniai konfliktai – gero rezultato nėra ko tikėtis“, – įsitikinusi Dalia.

Kada krepšininkės paprastai „išeina į pensiją“? Anot pašnekovės, iki 35-erių dar galima žaisti. Aišku, jei tik nekamuoja traumos. Pertrauką padaro ir motinystė. Atėjus laikui, sako, ji irgi norės šeimos, vaikų.

„Grįžti po traumų, kaip ir po motinystės atostogų, labai sunku. Ne visoms užtenka jėgų atsigauti ir žaisti taip, kaip ir anksčiau“, – tikina ji.

Žaisti krepšinį – ne juokai

Gynėjos poziciją užimančią Dalią komandos draugės vadina dirigente: būdama aikštelėje ji tarsi reguliuoja žaidimą.

Ar kada gyvenime teko gintis pačiai – nuo patyčių ar kažkieno fizinių veiksmų? Anot krepšininkės, jau nuo vaikystės ji buvo tokia, kurios nepastumsi.

„Ir šiandien esu tokia pati. Mėgstu sakyti žmonėms tiesą į akis. Net ir tuo atveju, jei ta tiesa kažkam labai nemaloni. Nemėgstu apkalbų už nugaros“, – aiškina D. Donskichytė, kurios tiesmukiškumu ne visi  džiaugiasi.

Profesionali sportininkė apgailestauja, kad daugelis klaidingai įsivaizduoja krepšininkės darbą. „Žmonės mano, kad žaisti krepšinį – juokų darbas, – šypsosi ji. – Jie man sako: tu žaidi savo malonumui ir dar gauni už tai pinigus. Tai nuostabu!“

Tokiems nesusipratėliams Dalia atšauna, kad šis sportas nėra vien tik nekaltas žaidimas. „Kasdien rizikuojame savo sveikata. Jei žaidžiant plyštų kryžminiai raiščiai, pasveikti truktų metus, praleistum visą sezoną, po kurio irgi dar neaišku, ar grįžtum į visavertį žaidimą“, – aiškina ji ir džiaugiasi, kad per savo sporto karjerą nepatyrė rimtesnių traumų.

Dauguma profesionaliai sportuojančių po mokyklos renkasi aukštuosius mokslus, susijusius su sportu, sportine medicina. Krepšininkė dvyliktoje klasėje svajojo apie Dailės akademiją.

„Jei būčiau ten įstojusi, krepšiniui būtų tekę pasakyti sudie“, – surimtėja ji ir sako, kad stojo bet kur, o paskui išvyko į Klaipėdą žaisti krepšinio už „Neptūno“ komandą.

Nepraleidžia nė vienos galimybės

Gulėti ant sofos ir žiūrėti televizorių ar leisti laiką socialiniuose tinkluose sportininkė nepratusi. „Jei pasitaiko laisvesnė diena ar minutė, būtinai turiu kažką veikti. Antraip imu save graužti“, – juokiasi iš savęs.

Veikli mergina nepraleidžia nė vieno iššūkio ar įdomesnio pasiūlymo. Štai pernai spalį dalyvavo Liubline (Lenkija) vykusiame pasaulio merginų (iki 23 metų) 3x3 krepšinio čempionate. Pasirodo, šio žaidimo specifika visiškai kitokia. Tąkart Lietuvos rinktinei, tarp kurios krepšininkių buvo ir Dalia, pavyko laimėti bronzos medalius.

„Pergalės įkvepia. Galbūt, pasibaigus šiam sezonui, dar žaisiu ir 3x3 varžybose“, – viliasi sportininkė.

Vasarą D. Donskichytė norėtų patekti ir į krepšinio stovyklą, kurioje spręsis būsimųjų olimpiečių likimas.

„Olimpiada pasitaiko ne kasmet. Svajoju pakliūti į Lietuvos moterų krepšinio rinktinę, kuri bandys laimę prasimušti į olimpiadą. Nors kita mano pusė cypte cypia, kaip trokšta poilsio ir nukrypimo į meninę pusę“, – prisipažįsta ji.

Tapo dažniausiai naktimis

Veikli mergina per pastaruosius kelerius metus yra išbandžiusi daugybę veiklų. Ji tapo paveikslus, daro tatuiruotes, yra baigusi kirpimo kursus (Dalios mama kirpėja – aut. past.). Naujausia krepšininkės užgaida – rišti kilimus – vis dar laukia savo eilės.

Gal tai mano stiprybė? Tapyti taip, kaip noriu, – be jokių štampų, kurių kartais turi dailės mokyklų absolventai.

Kalbėdama apie tapybą, Dalia vadina save naktine persona. Kadangi didžiąją dienos dalį užima krepšinio treniruotės, varžybos, tai, norint tapyti, tenka naktinėti. Savo darbuose ji naudoja pačias įvairiausias priemones – nuo kreidelių iki aliejinių dažų, bet labiausiai mėgsta akrilą.

Temos kūrybai ir atlikimas – be ribų. „Galbūt čia ir yra mano didžioji problema, kad neturiu kažkokio konkretaus braižo, pamėgtų temų? Kita vertus, gal tai mano stiprybė? Tapyti taip, kaip noriu, – be jokių štampų, kurių kartais turi dailės mokyklų absolventai“, – dalijasi savo nuomone ji.

Parodų krepšininkė kol kas nerengia, bet sykį, sako, yra dalyvavusi viename sostinės blusturgyje, kur visi norintys galėjo pristatyti savo kūrybą.

„Iškabinau darbus ir išėjau pasižvalgyti, o kai grįžau, mano skyrelis buvo lipte aplipęs žmonėmis. Jie žiūrėjo, teiravosi, kieno tai darbai, kur jų autorius. Tuo tarpu aš stovėjau visa išraudusi ir nežinojau, ką jiems sakyti: juk neturiu jokio meninio išsilavinimo“, – kuklinasi Dalia, norinti, bet nedrįstanti savęs vadinti menininke.

Akimirka: apie Dailės akademiją svajojusi krepšininkė tapydama neturi aiškaus braižo. Kokia nuotaka pagauna – tokia ir atsispindi ant drobės. D. Donskichytės asmeninio archyvo nuotr.

Sunku skirtis su savo darbais

Būna, kad sportininkė paima į rankas teptuką ir žino, kad nieko nebus. Tada padeda drobę į šalį. Viena tokia laukia Dalios įkvėpimo jau nuo 2019-ųjų. „Jei reikės, palauks ir ilgiau“, – juokiasi kūrėja ir sako, kad net šeši paveikslai šiandien puošia jos nuomojamo buto sienas sostinėje. Kiti darbai (bus koks 30) laikinai įkurdinti merginos tėvų namuose Užupyje.

Sudėtingiausias dalykas D. Donskichytei – įvertinti savo darbą, suteikti jam piniginę išraišką.

„Sunku man su tomis kainomis. Nesinori ir per brangiai prašyti, ir savęs nuvertinti. Neseniai pardaviau vieną savo paveikslą, o paskui labai dėl to gailėjausi, nes nuo 2020-ųjų jis visur keliavo su manimi – iš Vilniaus į Klaipėdą, paskui – vėl atgal. Kita vertus, suprantu, kad turiu išmokti atsisveikinti su savo darbais“, – aiškina Dalia, vis galvojanti, kaip vienas ar kitas paveikslas atrodytų jos būsimuose namuose, kuriuos kažkada turės.

Mergina vadina save perfekcioniste. Šiuo metu, sako, tapo džiungles. Gal žmogui, kuris jas užsakė, būtų jau gerai, bet, Dalios akimis žiūrint, dar ne. Todėl tapys tol, kol vidinė nuojauta pakuždės, kad paveikslas baigtas.

Kūrybos bandymais krepšininkė dalijasi savo instagramo paskyroje. Ten ji pasivadinusi labai keistu – Smirdažolės slapyvardžiu, kuris irgi turi savo istoriją.

Dažnai po darbais Dalia pati save komentuoja: „Gi sakau, netapyk!“ Kodėl? „Kai įkeliu kokį savo darbą į socialinius tinklus, man atrodo, kad jį tuoj išjuoks, nors man pačiai jis atrodo labai neblogas“, – atvirauja dažniau save nuvertinti, nei pagirti, linkusi tapytoja mėgėja.

Visai kas kita – krepšinis. Čia sportininkę visi pažįsta kaip drąsiausią žmogų, užtikrintai siekiantį savo tikslų. „Ten aš tikrai žinau savo vertę, bet vis tiek nemėgstu savęs iškelti aukščau kitų. Jei man sekasi, tai noriu, kad sektųsi tyliai“, – prisipažįsta D. Donskichytė.

Išmoko daryti tatuiruotes

Dar viena Dalios praktikuojama kūrybos veikla – tatuiruočių darymas. Kaip jos atsirado merginos gyvenime?

„Prieš kelerius metus žaidžiau Klaipėdos „Neptūno“ komandoje. Turėjau vaikiną, kuris pareiškė norą išmokti daryti tatuiruotes. Paskatinau jį, o pati išvažiavau visai vasarai žaisti krepšinio už Lietuvos moterų rinktinę. Grįžau – o jis nė nepabandęs… Užvirė kraujas. Jau kitą dieną pati nuėjau į vieną iš tatuiruočių studijų ir pasiprašiau, kad pamokytų“, – pasakoja krepšininkė, norėjusi įrodyti draugui ir sau, kad, labai norint, viskas įmanoma.

Tatuiruočių salono meistras davė smalsiai merginai mašinėlę ir dirbtinės odos gabalą. Išdėstęs šio meno pradžiamokslį liepė praktikuotis pačiai. Po poros dienų Dalia nusipirko savo priemones, įrangą ir pradėjo tatuiruočių meistrės karjerą.

Kai pradėjo dirbti su žmonėmis, streso buvo labai daug. Atsakomybė – milžiniška. „Kai tapai ant žmogaus kūno – ne ant drobės, negali būti klaidų. Šiandien aš vis dar mokausi, todėl žmones, kurie nori pas mane darytis tatuiruotes, iš karto perspėju, kas ir kaip. Priimu tik tuos, kurie sutinka, kad gali būti smulkių klaidų“, – savo darbo politiką aiškina mergina, apie kurios tatuiruotes garsas sklinda iš lūpų į lūpas.

Netikėta: dar vienas meniškos merginos hobis – daryti tatuiruotes draugams. Pasak pradedančios meistrės, šiuo metu ant bangos nedidelės ir smulkios tatuiruotės. D. Donskichytės asmeninio archyvo nuotr.

Piešinių Dalia nekuria pati. Jų pilnas internetas, sunku kažką naujo išgalvoti. „Dažniausiai jauni žmonės ateina su savo norais, o aš tatuiruodama tuos piešinius dar šiek tiek pakeičiu savaip. Kad ir man būtų gražu“, – šypteli mergina. Šiuo metu ant bangos minimalistinės tatuiruotės – maža širdelė arba daug smulkių piešinėlių.

Pati krepšininkė tatuiruočių ant savo kūno turi nemažai. Kelias pasidarė pati. Viena iš jos mėgstamiausių baigiasi žodžiu „belenka“. Dalios žodžiais tariant, tai reikštų: „Belenkaip geras.“ Toks, sako, turėtų būti jos gyvenimo kelias. Krepšininkė sau linki nieku gyvu nesustoti. Jokioje gyvenimo srityje – nei krepšinyje, nei kūryboje, nei asmeninio tobulėjimo.

„Nenoriu, kad ateitų tokia diena, kai gailėčiausi, kad kažko nepadariau“, – atvirauja ji ir dalijasi artėjančios vasaros planais. Sutarties kitam žaidimo sezonui dar neturi, todėl pasvajoja ir apie užsienį. – Matysim, kaip čia bus. Gaila būtų palikti ir Vilnių, kur gyvena mano šeima. Juk būtent čia gimsta mano menai, o jie man – kaip gryno oro gūsis.“