– Laukia rungtynės su Slovėnija. Prieš tai sakėte, kad kaip ir nieko nelemiančios jos, o dabar kaip atrodo, po tų dviejų dienų?

– Nieko nelemiančios, jei kalbam apie kovą dėl medalių. O šiaip lemia taškus, lemia FIBA reitingą. Su komanda šnekėjom, kad turim pabaigt reikalą iki galo, negalim rinktis, kada žaist, kada nežaist. Ir turim gerbt visų pirma savo komandą, turim gerbt spalvas, už kurias žaidžiam ir padaryt darbą iki galo. Čia bendra prasme buvo smagu, kokią savaitę turbūt Lietuva gyveno tokiu geru pergalių laukimu ir buvo smagu turėt tą jausmą. Tai taip kad to turim neužmiršti ir toliau tęsti savo darbą.

– Yra toks principo reikalas laimėt prieš slovėnus, kai pernai ir užpernai nepavyko?

– Yra. Tokia komanda su daug rokenrolų, su aukštaūgiais, metančiais tritaškius. Bet, be abejo, revanšuotis norim.

– Kaip galvojat, ar daug žais? Dončičius ar žais apskritai?

– Nežinau, mes tikimės, kiek ir vakar spaudoj buvo, kad jie žais, nes prisirenka daug žiūrovų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O kaip jūs patys – ar taupysit žaidėjus kažkiek ar žaisit pilnu pajėgumu?

– Mes žaisim dėl pergalės, žaisim pilnu pajėgumu.

– O vakar stebėjote Slovėnijos rungtynes gyvai – kaip jums kaip treneriui atrodė Luko Dončičiaus emocijos, galbūt šiek tiek galvos pametimas lemiamose rungtynėse?

– Stebėjau ne gyvai. Visas štabas stebėjo gyvai, o aš žiūrėjau iš namų. Na, žinot, kai laimi, tai gerai, kai pralaimi, tada per daug nueina į emocijas. Šiaip komanda labai daug dėmesio kreipė ir teisėjavimui, ir manau, kad tai jiems nemažai pamaišė.

– Emocijos dėl rungtynių su Serbija liko tos pačios ir peržiūrėjus TV įrašą?

– Tos pačios. Blogos rungtynės, tiek puolime, tiek gynyboj, pradedant energija, baigiant fiziškumu ir sprendimais tiek žaidėjų, tiek trenerių. Taip kad blogos rungtynės ir gaila, kad po tokių rungtynių neturim šansų pasitaisyt.

– Jūsų galvoje yra tos mintys „kas būtų, jeigu būtų“?

– Yra. Vis tiek kažkoks tikėjimas augo. Buvo Juodkalnija, Graikija, Amerikos rinktinė. Na, tai tie lūkesčiai augo. Nors niekas nekabino tų medalių, bet vienu metu pradėjo sakyt, kad mes jau favoritai prieš Serbiją, taip kad tokios dvejopos nuomonės buvo. Bet, be abejo, mūsų tas pasitikėjimas augo ir labai gaila, kad tų ketvirtfinalio rungtynių, kaip ir visos jaunimo rinktinės, deja, ir vyrų rinktinė nesužaidė. Jau turbūt ir psichologinės problemos. Reikės Lietuvos krepšiniui daugiau psichologų, daugiau kietesnių charakterių, kad praeit šitą etapą.

– Mindaugas Kuzminskas ką tik išskyrė, kad JAV mato kaip pagrindinį favoritą laimėti titulą. Kokia jūsų nuomonė?

– Labai permaininga, labai jauna rinktinė, taip kad nesiryžčiau spėt. Dabar visos keturios komandos labai gerai atrodo, ir Kanada, ir vokiečiai, ir tie patys serbai. Nesiryžčiau lažintis iš didelės pinigų sumos.

– Ar turit tvirtą nuomonę dėl naudingiausio žaidėjo, kuriam būtų galima įteikti prizą?

– Na, man kol kas imponuoja Kanados Shai Gilgeous-Alexander.

– Kalbant apie psichologinę pusę sakėt, kad savaitė buvo įspūdinga: pakylimas emocinis, tada tauta susivienijo ir tada tas staigus nuosmukius. Kaip komanda priėmė tokį psichologinį smūgį, kaip jums atrodo?

– Vakar buvo blogai, šiandien jau geriau. Viena kita šypsena atsirado. Na, žinot, į žemę nesulysi, turi tai išgyvent. Mūsų toks darbas yra išgyvent tuos up-and-down’us. Galų gale, krepšinis visada yra pergalė-pralaimėjimas.

– Galbūt po čempionato prasidedantis sezonas psichologine prasme kaip tik išeis į naudą?

– Pernai tai išėjo į naudą. Grįžom, staigiai kibom į darbus, pasikeitė rutina, pasikeitė mintys.

– Sakėt nesitaupysit, o dėl Eimanto Bendžiaus kokia situacija?

– Eimantas Bendžius nežais ir greičiausiai jam čempionatas jau baigėsi. Tai žaisim 11 žaidėjų.

– Gal galit specifikuot, kas ten per trauma?

– Čia gal labiau mūsų daktarai pasakys. Bet mes nusprendėm, kad jis nežais.

– O slovėnų žaidimas skiriasi nuo praėjusių metų, kai Muričiaus nebeliko, Čenčero nebeliko?

– Kalbėjau ir su jų treneriu, kuris yra geras mano kolega. Kažkiek jie prarado fiziškumo, kažkiek prarado universalumo. Man atrodo, kad jie yra silpnesnė komanda negu pernai.

LNK žurnalistai taip pat kalbino Mindaugą Kuzminską.

– Tai Mindaugai, kaip surasite motyvacijos šioms rungtynėms ir kas gali paskatinti kovoti dėl pergalės?

– Visiems aišku, kad nelaimėsim jau nei medalių, nei kvalifikuosimės į Olimpines žaidynes, bet, pasikartosiu, matėt kiek daug fanų atvažiavę, kiek jūsų atvažiavę, galų gale. Žmonės aukoja atostogas, didelius pinigus, atvažiuoja palaikyt mūsų. Tai vien dėl jų, vien dėl tų geresnių emocijų Lietuvoje privalom kovoti. Man asmeniškai atrodo yra didelis skirtumas, ar grįžti su trim pralaimėjimais paeiliui ir nuleista gaila, ar išlikti garbingiems iki galo ir laimėti tas dvi likusias rungtynes ir grįžt namo šiek tiek geresnėm nuotaikom.

– Yra dar ir tie FIBA taškai, kurie gali lemti vėliau grupes olimpinėj atrankoj. Tai reali paskata ar labiau butaforija?

– Nežinau, nes matėme, kad dažnai, kai tos grupės yra, kartais tu gali iš žemesnės vietos gaut teoriškai geresnę grupę. Nesikoncentruojam mes per daug į tuos taškus. Bet sakau, dabar turim pakovot dėl sirgalių.

– Kokį įspūdį vakar paliko Slovėnijos rinktinė, Luko Dončičiaus emocijos?

– Aš manau, jis pats viską teisingai pasakė, kad truputį per daug buvo emociškas. Vakar, manau, teisėjai apskritai taip gana griežtai baudė abi komandas, kas nėra iki galo įprasta tokio svarbumo rungtynėse. Įdomu, kaip teisėjai reaguos šiandien. Na, Slovėnijos komanda yra ta, kuri ieško būdų, kuri meta. Žiūrim mes labiausiai dabar save.

– Kaip atrodo tas vakaras po pralaimėjimo arba kita diena? Kaip komanda reagavo, ką kalbėjot?

– Liūdna, be veidų visi vaikščiojo. Dar dabar… Aš manau, kad tokie pralaimėjimai nepasimiršta per vieną dvi dienas. Kai viskas dėliojosi ir žaidėm gerai. Čempionatuose labai svarbu, kad susidėliotų tos vadinamos kortos. Ir viskas mums labai gerai sukrito. Tai patys nusistovėjom.

– Kalbėjot tarpusavy, kažkoks buvo susėdimas, kad pasikalbėt, padrąsint vienas kitą?

– Vakar buvo. Vakar treneriai nusprendė neit į salę, kas buvo geras sprendimas, truputėlį pailsėt nuo to krepšinio. Turėjome bendrą vakarienę kartu, išvažiavome, šiek tiek prasiblaškėme ir tiek.

– O tai, kad beveik iš karto grįžus prasideda sezonai yra pliusas, padeda pasimiršti, ar kaip tik sunku iškart įeit į naujo sezono ritmą?

– Na, iš psichologinės pusės turbūt gerai, kad eini, žaidi, kitas etapas. Visi žinome, ad kai būna tokie momentai, geriau būt užimtam.  Kita vertus, fizinis nuovargis nėra mažas. Vis tiek žaidžiam praktiškai kas antrą dieną, treniruojamės ir panašiai. Žiūrint į kitus metus dar neaišku, kas žais, kas nežais. Iškart po sezono, jei patenki į Olimpiadą, iškart Olimpiada, po to iškart vėl sezonas. Tai tas krūvis yra didelis, bet patys pasirinkom tą profesiją.

– Matėm, kad apsilankei vakar garsiojoje Atagigo aikštelėje, koks įspūdis?

– Labai įdomu. Ir atvyko, kaip suprantu to miestelio meras su vicemeru. Turėjom apsaugą. Visur apėjom, parodė, užlipom ant stogo, matėm, kaip vietiniai gyvena. Labai labai įdomu, labai įspūdinga vieta. Smagu, kad nesėdėjau viešbuty, buvo toks šansas truputį prasivėdinti galvą. Jeigu neapsilankėt, apsilankykit.

– Iš likusių keturių komandų, kas turi didžiausią šansą laimėti titulą?

– jeigu taip reikėtų rinktis, manyčiau, kad Amerika. Be abejo, italai žaidė tikrai prastai, bet, po mūsų rungtynių, matosi, kad jie įjungė truputį kitą bėgį. Padarėme sau meškos paslaugą, amerikiečiams – gerą darbą.

– Matydami, kaip italai atrodė, vis tiek turbūt pagalvojot, kaip galėjo ir jums susiklostyt, ar ne? Kiek buvo tų apmąstymų, koks galėjo būt jums kelias?

– Daug, normalu. Aš net neabejoju, kad italai, būtų buvęs daug parankesnis mūsų priešininkas. Bet negali rinktis tų varžovų. Garbė, sąžiningumas turi būt visada pirmoj vietoj. Garbė, visų pirma, vilkėt tuos marškinėlius ir garbė neatidavinėt rungtynių. Aš suprantu tuos žmones, kurie sako, kad gal reikėjo „sufiksint“ tas rungtynes, bet apie ką mes kalbam – pralaimėt Amerikai?