Vydo Gedvilo vadovaujama Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1997-aisiais tapo Europos čempione. Nuo lietuvių triumfo Budapešte praėjo tik 23-eji metai, tačiau atrodo, kad tai buvo praeitoje eroje.

Dabartinė rinktinė ne tik nebepriklauso Senojo žemyno krepšinio elitui, bet ir apskritai nebepatenka į Europos pirmenybes. Nuo 2015-ųjų, kai lietuvės turnyre užėmė 8-ąją vietą, jos nebeįveikia atrankos barjerų.

Šiandien Manto Šerniaus auklėtinės akistata su Serbijos krepšininkėmis baigs formalumus atrankos turnyre Stambule, bet paskutinės lietuvių viltys E grupėje žlugo vasario 4-ąją, kai jos 55:67 (9:19, 20:14, 7:21, 19:13) nusileido turkių ekipai. Be to, traumą patyrė pagrindinė vidurio puolėja Gintarė Petronytė.

Šiokia tokia paguoda – 15-metės Justės Jocytės pasirodymas. Vilerbano ASVEL gynėja pelnė 8 taškus, atliko keturis rezultatyvius perdavimus, dukart atkovojo kamuolį ir surinko 7 naudingumo balus. Visi šie rodikliai – J.Jocytės karjeros Lietuvos moterų rinktinėje rekordai per oficialias rungtynes.

Lietuvės dar pasigalynės su grupės lyderėmis serbėmis, kurios laimėjo visus tris mačus ir jau anksčiau užsitikrino bilietą į Europos čempionato finalo turnyrą. Pirmą mačą mūsų šalies ekipa Serbijos rinktinei pernai lapkritį pralaimėjo 71:82.

– Treneri, Lietuvos moterų rinktinė jau trečią kartą iš eilės nepateko į Europos čempionato finalo turnyrą. Pasaulio čempionate pastarąjį sykį mūsiškės žaidė prieš 15 metų. Kas atsitiko mūsų moterų krepšiniui? – pradėjome pokalbį su V.Garastu.

Vladas Garastas

– Problemos gilios ir vieno atsakymo nėra. Žaidėjų turime lyg ir neblogų, bet jos išsibarsčiusios po daugybę klubų. Labai sudėtinga per kelias dienas iš jų sulipdyti kokybišką komandą. Nebent turėtume superžvaigždžių, kaip elitinės Europos rinktinės.

– Tačiau prieš dešimtmetį situacija buvo panaši, bet sugebėdavome patriukšmauti ir Europoje. Kodėl atsilikome?

– Esminis skirtumas, kad tada turėjome klubą moterų Eurolygoje. Vilniaus "Telekomo" ekipoje buvo suburtas mūsų rinktinės branduolys, merginos buvo puikiai susižaidusios, treniruotos, todėl rinktinės treneriams netekdavo sukti galvų, kaip per savaitę suformuoti naują kolektyvą. Mūsų specialistai klube matydavo, ko trūksta nacionalinės rinktinės kandidatėms, ir kryptingai jas tobulino. Be to, Eurolygoje mūsų krepšininkės susidurdavo su didžiule konkurencija, todėl ir jų meistriškumas nuolat augo.

Apie kokį krepšininkių ruošimą nacionalinei rinktinei galima kalbėti, kai nė vienas mūsų šalies klubas nedalyvauja Europos taurių varžybose?

– Manote, kad vienintelė išeitis – Lietuvos klubas Eurolygoje?

– Tai viena svarbių sąlygų, bet toli gražu ne vienintelė. Lietuvoje krepšininkėms labai trūksta aukšto lygio varžybų. Pažiūrėkime į mūsų šalies lygą: žaidžia šešios komandos, iš kurių tik dvi trys į kažką pretenduoja. Likusios – Vilniaus "Kibirkšties" dublerės, Klaipėdos studentės. Konkurencijos nėra. O kaip buvo anksčiau? Stiprius klubus turėjo Vilnius, Kaunas, Kauno rajonas, Marijampolė, Klaipėda. Dėl medalių vykdavo arši kova, klubai suburdavo pajėgias žaidėjas, kurių dauguma buvo tarp kandidačių į rinktinę. Apie kokį dabar žaidėjų ruošimą rinktinei galima kalbėti, kai nė viena mūsų šalies komanda nedalyvauja Europos taurių varžybose? Be to, šį sezoną dėl pandemijos nevyksta ir Baltijos lygos turnyras. Tad kur jaunimui augti, kaupti patirtį?

– Kandidatės į rinktinę tobulėja Lietuvos klubuose, bet ar vargingieji vieni pajėgūs išugdyti aukščiausio lygio krepšininkes?

– Be abejo, kad ne. Tam būtinas valstybės, savivaldybių indėlis. Privatus verslas nesiveržia remti moterų krepšinio, nes čia reklama ir susidomėjimas ne toks kaip vyrų krepšiniu. Todėl reikia tą verslą motyvuoti, sudominti. Federacija savo namų darbus daro, bet to nepakanka. Reikalinga valstybinio lygio moterų krepšinio programa, kuri padėtų atgaivinti mergaičių krepšinio centrus, užtikrintų finansavimą jaunimo ugdymo programoms. O lietuvės krepšiniui gabios. Tą jos įrodė dar 1938-aisiais Romoje, kai tapo Europos vicečempionėmis. Tą patį patvirtino ir 1997-aisiais Budapešte. Ir dabar talentų turime. Yra J.Jocytė, kitos gabios žaidėjos, bet joms reikalingi ir atitinkami treneriai. Šią savaitę mūsų Krepšinio federacijos vykdomasis komitetas tvirtino jaunių merginų rinktinės vairininką. Deja, rinkomės tik iš vieno kandidato ("Aisčių-LSMU" ekipos trenerio Roko Kondratavičiaus – aut. past.). Nesakau, kad jis netinkamas specialistas, bet norėtųsi matyti daugiau trenerių, kurie nebijotų užsikrauti šio darbo. Todėl turime juos skatinti ir finansiškai, ir visaip kitaip. Jei produktyviai dirbs jaunimo ugdymo programos, klubai turės iš ko rinktis perspektyvias žaidėjas ir auginti jas iki rinktinės lygio. Turime investuoti į ateitį, nes, priešingu atveju, moterų rinktinės Europos čempionato finalo turnyruose nematysime dar ilgai.

– Šią savaitę savo potencialius varžovus Tokijo olimpiadoje sužinojo ir vyrų rinktinė. Kaip vertinate C grupės burtus?

– Burtai normalūs, nors lengva nebus. Ispanų komanda – viena stipriausių pasaulyje, turinti net keturis klubus Eurolygoje. Argentinos ekipa taip pat mums nelabai paranki, kovinga, bet tikrai įveikiama. Su šeimininkais japonais turėtų būti lengviau. Todėl mūsiškiams iškelta užduotis patekti į stipriausių aštuntuką – reali. Tačiau dabar pirmiausia galvokime apie artimiausius startus. Iki Europos čempionato atrankos burbulo Vilniuje lieka vos kelios savaitės. Privalome įveikti danus ir užsitikrinti vietą finalo turnyre. Kito scenarijaus neįsivaizduoju. Vėliau vasarą mūsų vyrų lauks dar sudėtingesnė užduotis – laimėti ikiolimpinį atrankos turnyrą Kaune. Ir tik tada galėsime ruoštis olimpinėms žaidynėms.

E grupė

1. Serbija  3  0  +21

2. Turkija  2  2  +25

3. Lietuva  0  3  -46