Vakar P.Jankūnas drauge su kitais žalgiriečiais stojo į principinę kovą su Vilniaus "Lietuvos ryto" ekipa. Joje buvo sprendžiamas Lietuvos krepšinio lygos (LKL) reguliariojo čempionato pirmosios vietos likimas.

Dar svarbesni mūšiai Lietuvos čempionų laukia Eurolygoje. Ateinantį trečiadienį Graikijoje jie pradės ketvirtfinalio akistatas su Pirėjo "Olympiakos". Nėra abejonių – iki trijų pergalių truksiančioje serijoje itin svarbus bus ir "Žalgirio" veterano indėlis.

Būdamas 33-ejų P.Jankūnas žaidžia vieną geriausių savo sezonų Eurolygoje. 205 cm ūgio sunkusis puolėjas yra naudingiausias "Žalgirio" krepšininkas (vidutiniškai po 14,3 naudingumo balo), atkovoja daugiausia kamuolių po krepšiais (vid. po 4,8) ir yra antras pagal pelnomus taškus (12,1), tik minimaliai nusileisdamas rezultatyviausiam žalgiriečiui Kevinui Pangosui (12,3).

Nieko nuostabaus, pokalbį su Pauliumi pradėjome nuo Eurolygos batalijų.

– Reguliariajame sezone užėmėte šeštą vietą, pasiekdami seniai neregėtą rodiklį – 18 pergalių. Aplenkėte, ne vieną ir ne du gerokai turtingesnius bei tituluotesnius klubus. Kaip vertinate tokį žalgiriečių žygį?

– Pergalių skaičius parodo, kad dirbame tinkama kryptimi. Šį sezoną buvo nemažai naujokų, teko vieniems prie kitų pritapti. Smagu, kad sulipdėme tvirtą kolektyvą. Sakyčiau, buvo dar keletas rungtynių, kurias galėjome laimėti, bet buvo ir tokių, kur pergalę išplėšėme paskutinėmis akimirkomis. Tad skaičiai – daugmaž objektyvūs.

– Pasakykite atvirai, prieš sezoną turbūt neprognozavote tokių rezultatų?

– Negaliu sakyti, kad tie laimėjimai mane nustebino. Jau pernykščiai rezultatai nuteikė optimistiškai, nors ir pritrūkome kelių pergalių iki "Top 8". Liko treneris, komandos branduolys, tad tikėjausi, kad žengsime dar į priekį.

– Paminėjote trenerį. Ar greta akivaizdaus jūsų ekipos žaidėjų tobulėjimo, galima kalbėti ir apie Šarūno Jasikevičiaus progresą?

– Be abejo. Rezultatai tai rodo. Šarūnas – dar jaunas treneris, bet jo krepšinio intelektas ir didžiulis žinių bagažas jam leidžia stoti į vieną gretą su geriausiais Europos treneriais. Šaras yra autoritetas ne tik vietiniams žaidėjams, bet ir legionieriams, todėl išreikalauja to, ko kitas specialistas gal ir nesugebėtų išspausti iš savo žaidėjo.

– Ar per rungtynių maratoną radote laiko susėsti bendros vakarienės ar kaip kitaip pažymėti patekimą į atkrintamąsias varžybas?

– Nebuvo kada nei susėsti, nei švęsti. Žaidžiame kas antrą trečią dieną, tad šventimai palauks.

– Kada su kolektyvu patikėjote, kad šis sezonas taps istorinis?

– Tikrai ne nuo pradžių. Kaip minėjau, atėjo naujokai, kuriems prireikė laiko priprasti prie Eurolygos krepšinio, įtempto grafiko, trenerio reikalavimų. Jiems nebuvo lengva. Reikėjo ir mums, vyresniesiems, prisiderinti prie naujų žmonių. Svarbiausia buvo sutarti rūbinėje, supažindinti su komandos vidaus taisyklėmis. O dėl žaidimo mums, aukštaūgiams, buvo šiek tiek paprasčiau. Esame priklausomi nuo mažiukų, o mūsų pagrindinis įžaidėjas Kevinas Pangosas jau žinojo mūsų sistemą, žaidžia įspūdingą sezoną, tad abu žinojome, ko vieniems iš kitų tikėtis. Po Naujųjų metų pamatėme, kad atsirado aiškus komandos žaidimo braižas, naujokai ėmė duoti apčiuopiamos naudos. Turbūt tada supratome, kad galime nužygiuoti toliau nei anksčiau.

– Ir jums asmeniškai pastarieji metai kitokie nei ankstesni. Pirmą kartą per penkiolika metų vasarą nutarėte skirti poilsiui, o ne Lietuvos rinktinei, tad sezoną pasitikote kupinas jėgų. Tačiau pradžia nesiklostė kaip sviestu patepta ir vėliau pasitaikė duobelių…

– Po vasaros be krepšinio prireikė daugiau laiko pajusti žaidimo ritmą. Žinoma, aš ir per atostogas rūpinuosi kūnu, rengiuosi fiziškai, bet tai nėra tas pats, kas nuolat rungtyniauti. Vėliau įsibėgėjus pristabdė trauma. Buvau išmuštas iš žaidimo ritmo, išbalansuotas. Tačiau su fizinio rengimo treneriais atsistojome ant kojų ir dabar jaučiuosi tikrai gerai.

Noriu, kad "Žalgiris" liktų pergalių kelyje – ir Lietuvoje, ir Eurolygoje.

– Ar pačiam teko atlikti ir kapitono funkcijas už aikštės ribų – išsivesti kolegas pavakarieniauti, pagloboti naujokus?

– Sezono pradžioje buvo kelios vakarienės ir vyriškoje kompanijoje, ir su šeimomis. Norėjome, kad naujokų artimieji susipažintų ir vėliau bendrautų visą sezoną. Kadangi visi žalgiriečiai – protingi, malonūs žmonės, tai didelių iššūkių man, kapitonui, nebuvo. Visi nori tobulėti, dirba bendrą darbą, gerbia kolegas, tad jokių auklėjimo priemonių nereikėjo.

– Ankstesniais metais bene linksmiausio žalgiriečio vardas priklausė Robertui Javtokui. Kuris žalgirietis krečia daugiausia pokštų šiemet?

– Kiekvienais metais "Žalgiryje" susirenka 12–14 asmenybių su savomis ambicijomis, charakteriais, kultūrų skirtumais, bet atmosfera rūbinėje visuomet būna gera. Yra tokių, kurie mėgsta pakalbėti, pasitaikydavo ir uždaresnių žmonių. Bet mes gerbiame ir priimame kiekvieną, tikrai nieko neverčiame bendrauti. Šį sezoną tarp linksmiausiųjų – Brandonas Daviesas, Aaronas White’as, Axelis Toupane’as. Ir Beno Udrihas, nors prisijungė vėliau, dažnai prisideda prie mūsų pokštų.

– Pakalbėkime apie artėjantį ketvirtfinalį. "Olympiakos" įveikėte ir namuose (74:68), ir išvykoje (86:85). Ar tai reiškia, kad Pirėjo komanda jums paranki varžovė?

– Mes nesame komanda, kuri gali rinktis varžovus. Esame laimingi, kad patekome į ketvirtfinalį, o ką gavome, tą. "Olympiakos" – vienas pačių tituluočiausių Eurolygos klubų. Jis labai patyręs, bet turėjo bėdų dėl traumų, todėl finišavo gal kiek vangiau, nei galėjo (pralaimėjo keturis iš penkių paskutinių mačų). Mes – gerokai jaunesni, neturime tokio lygo varžybų patirties. Bus be galo sunku. Daug kas priklausys nuo to, kaip tą konkrečią dieną įgyvendinsime žaidimo planą.

– "Olympiakos" vedliai nesikeičia vos ne visą dešimtmetį – gynėjas Vassilis Spanoulis ir puolėjas Georgias Printezis. Kas dar iškėlė Pirėjo klubą į trečią vietą reguliariajame sezone?

– "Olympiakos" turi daug lygiaverčių žaidėjų, kurie suteikia energijos, patempia komandą. Tai ir vidurio puolėjas Nikola Milutinovas, ir aukštaūgiai Kostas Papanikolaou bei Jamelas McLeanas. Vardyti galima ilgai, nes jų sudėtis tikrai galinga.

– Už poros savaičių švęsite jau 34-ąjį gimtadienį. Kas lemia, kad būdamas veteranas vis dar esate kertinis "Žalgirio" žaidėjas?

– Jokių paslapčių nėra. Yra kasdienė rutina, atsakingas požiūris į darbą, poilsį, mitybą. Būnant mano amžiaus jau tapo svarbu ne tik tai, ką valgau ir kada, bet ir su kuo (juokiasi – aut. past.). Jei būčiau taip prisižiūrėjęs jaunystėje, gal būčiau žaidęs dar geriau. Man labai padeda ir artimieji, žmona, tėvai. Ar reikia vaikus nuvežti į darželį, į būrelius, ar noriu padirbėti papildomai, visada sulaukiu pagalbos. Jų dėka esu susidėliojęs sau patogų grafiką, režimą, namuose jaučiuosi puikiai. Tai atsispindi ir aikštėje.

– Ar "Žalgirio" kapitono atžalos jau suka tėvo pėdomis?

– Mano vyresnėlis Matas lanko Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą. Adomas dar lanko darželį, turi miegoti pietų miego, tai dar nelabai gali lankyti treniruotes. Bet nuo kitų metų, matyt, irgi pasuks paskui brolį. Abu domisi krepšiniu, po mano rungtynių ateina į treniruočių salę, pamėto kamuolį.

– Jūsų 34-asis gimtadienis daugmaž sutaps su Eurolygos ketvirtfinalio pabaiga. Kokios dovanos sau palinkėtumėte?

– Pirmiausia palinkėčiau sveikatos. Kad pavyktų išlaikyti sportinės formos stabilumą. Ir, žinoma, noriu, kad "Žalgiris" liktų pergalių kelyje – ir Lietuvoje, ir Eurolygoje.