Nors etiketo žinovai pažymi, kad lietuviai mėgsta rengtis laisvai, vis dėlto jie nemano, kad tektų griebtis kai kuriose užsienio šalyse taikomų priemonių ir įvesti aprangos kodus kavinėse ar parduotuvėse.

Specialistai taip pat pripažįsta, kad klaidų pasitaiko: net per oficialius susitikimus lietuvės moterys dažnai mėgsta demonstruoti per daug atviras iškirptes, pasirinkti trumpesnį nei reikalauja protokolas sijoną.

Pastaruoju metu užsienio šalyse itin dažnu reiškiniu tampa raginimas nebeįsileisti netinkamai apsirengusių žmonių į kavines, parduotuves ir kitas visuomenines įstaigas. Į „juodąjį“ aprangos sąrašą pateko pižamos, naktiniai marškiniai ir sportiniai kostiumai.

Lrt.lt domėjosi, kaip tokius raginimus bei situaciją Lietuvoje vertina aprangos kodo, etiketo ir protokolo žinovai. 

Atmetimas dėl aprangos kodo lietuviui – nelabai suvokiamas

Anot Vilniaus dizaino kolegijos Mados dizaino katedros vedėjos Editos Sabockytės-Skudienės, jeigu kuris nors prekybos centras ar kavinė sumanytų vieną dieną pradėti taikyti aprangos kodą, būtų būtini rinkodariniai sprendimai, kurie padėtų klientui susivokti, kodėl jam neatveriamos durys.

Pašnekovė pažymėjo nemananti, kad Lietuvos parduotuvėse ar kavinėse reikėtų taikyti griežtą aprangos kodą. Anot E. Sabockytės-Skudienės, šiandien Lietuvos visuomenė minėtoje srityje daug labiau išprususi negu prieš 5 ar 10 metų.

„Žmonėms tai rūpi, jie patys domisi, kokios tos etiketo taisyklės, protokolinė apranga. Tuo labiau, kad daugiau bendraujame, esame Europos Sąjungos nariai, tai nori nenori tenka dalyvauti įvairiausiuose susitikimuose, bendrauti su užsienio kompanijomis. Galų gale – partnerių paieška, mainų programos mokymosi įstaigose. Žmogus priverstas domėtis“, – sakė pašnekovė.

Kaip pastebi E. Sabockytė-Skudienė, dažniausiai nesusipratimų kyla dėl to, kad didelė dalis dar neišgali sau leisti dizainerio ar stilisto konsultacijų, o bando reikalingos informacijos ieškoti patys. 

Lietuviškai publikai trūksta pagarbos kitų atžvilgiu

Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, kostiumo dizaino specialistė Brigita Kupčikienė pastebi, kad pastaruosius dvejus metus Vakaruose itin populiarių etiketo mokyklų banga dar tik ateina į Lietuvą.

„Tokios mokyklos Vakaruose tiesiog dauginosi. Man atrodo, kad tas domėjimasis, kaip rengtis, kaip elgtis ir kaip bendrauti, pamažu kyla ir pas mus“, – sakė pašnekovė.

Kol kas, anot B. Kupčikienės, renginiuose dalyvaujanti Lietuvos publika „pernelyg atsipalaidavusi“. Kaip pažymėjo pašnekovė, jai trūksta elementarios pagarbos, atidumo kitų atžvilgiu.

„Iš tikrųjų negali sakyti, kad taip yra tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, jeigu jūs užsuktumėte į „Covent Garden“ (operos teatras Londone – lrt.lt), išvystumėte klaikiai apsirengusią publiką. Kadangi daugelis bilietus nusiperka tiesiog gatvėje, ateina taip, kaip stovi. Aišku, tai negalioja absoliučiai visai publikai – dalis žmonių ateina pasirengę vakarui.

Šiek tiek dėmesio detalėms, atitinkamo nusiteikimo vaizdą sušvelnintų, juk nieko nekainuoja atsinešti ir teatre persiauti kitus, švarius batelius. Turėtų būti parodoma pagarba aplinkai, į kurią ateinama. Tikrai nėra malonu matyti tą prigesusią, rūpesčių prislėgtą publiką“, – kalbėjo kostiumų dizainerė.

Gausu akį rėžiančių kontrastų

Kaip pastebi B. Kupčikienė, nepaisant visko, lietuviai yra pakankamai subtilūs žmonės, tačiau kažkodėl nori to bruožo atsikratyti.

„Kartais pasigriebiame negerų pavyzdžių, bet kartas nuo karto kažkoks vidinis estetikos supratimas per kažkokį laiką vėl juos atmeta“, – pastebėjo pašnekovė.

Anot Vilniaus dizaino kolegijos Mados dizaino katedros vedėjos E. Sabockytės-Skudienės, kalbant apie išvaizdą, lietuvaitėms sunku išlaikyti pusiausvyrą.

„Net per oficialius susitikimus mūsų moterys dažnai mėgsta demonstruoti per daug atviras iškirptes, pasirinkti trumpesnį nei reikalauja protokolas sijoną. Užsienyje lietuves atpažįsta iš pernelyg nušviesintų arba pernelyg nutamsintų plaukų. Tai tarsi jų skiriamasis ženklas. Mes padauginame sintetinių dalykų, kartais persūdome ten, kur nereikėtų“, – pasakojo Vilniaus dizaino kolegijos ekspertė.

„Pagal rūbą ir sutinka, ir palydi“

Poetas, rašytojas, vyriško stiliaus žinovas Giedrius Drukteinis pastebi, kad Lietuvoje dažniausiai negalioja posakis „sutinka pagal rūbą, palydi pagal išmintį“. Anot jo, Lietuvoje dažniau ir sutinkama, ir palydima pagal rūbą.

„Aš visada sakiau: svarbu turinys, o ne forma. Svarbiausia, koks žmogus yra tuose drabužiuose. Gali būti žmogus apsirengęs pačiais prabangiausiais, geriausiais ir specialiai jam pasiūtais drabužiais, tačiau kas iš to, jeigu savo viduje jis iš tikrųjų yra niekšas. Bet kaip susijuosęs pančiu savo viduje gali būti puikiausias poetas, jausmingiausias žmogus pasaulyje.

Iš principo aš esu prieš visus tuos formalumus, prieš tuos visus reikalavimus. Jeigu žmogus pats iš savęs spinduliuoja savojo aš suvokimą, savo jausmingumą, savo emocijas, savo išmintį, savo erudiciją, tai drabužis yra tik priedas prie viso to“, – dėstė pašnekovas.

G. Drukteinio nuomone, svarbiau yra ne tiek atitikti vienai ar kitai vietai būdingo aprangos kodo kriterijus, kiek savo išore netrikdyti aplinkinių. Pašnekovas, kaip pavyzdį, pateikė situaciją teatre.

„Aš į teatrą eidamas rišuosi kaklaraištį, bet dauguma žmonių yra apsirengę laisvalaikio drabužiais. Kuris dabar iš mūsų yra teisus? Mano nuomone, teisūs yra tie, kurie atėjo į teatrą pasimėgauti spektakliu, kuriems visiškai nerūpi, ar yra su kaklaraiščiu, ar be jo. Yra ir kitas žmonių tipas. Jie atėjo išreikšdami savo vidinį nusiteikimą: tarkime, su kostiumais, užsirišę kaklaraiščius, apsiavę lakuotus batus.

Ir ta, ir ta pusė yra teisi. Svarbiausia, kad tavo apranga netrikdytų aktorių scenoje, žmonių sėdinčių šalia tavęs, prieš tave, už tavęs. Svarbiausia, kaip žmogus jaučiasi vilkėdamas tą megztinį ar ryšėdamas tą kaklaraištį. Aš tikrai nemanau, kad kažkas mane badytų pirštais ir sakytų: „Žiūrėk, atėjo kaimietis, pasirišęs kaklaraištį“. Lygiai kaip ir aš niekada nebadau žmonių sakydamas: „Oi, žiūrėkite, kokie kaimiečiai – atėjo į teatrą grubaus nėrimo megztinius“, – vyriško stiliaus žinovas.

Į etiketą ragina žiūrėti su ironija

G. Drukteinis pastebi, kad etiketo atsiradimo pradžioje niekas į jį nežiūrėjo rimtai. Anot pašnekovo, etiketas buvo sukurtas dvariškių kaip žaidimas patiems dvariškiams. Taisyklės, kaip vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis turi elgis žmogus, eksperto teigimu, atsirado XVII a.

„XVIII a. etiketas vėl turėjo kažkokius niuansus, tarkime, kaip itin krikščioniškoje ir griežtoje visuomenėje elgtis vaikinui su mergina. Bet nuo to laiko praėjo 200–400 metų. Ta pati gražaus elgesio samprata yra pakitusi. Pasaulis pasidarė liberalesnis, moterys įgijo daugiau teisių, technologijos iš esmės pakeitė mūsų aprangą, nyko arkliai, žirgai, karietos, bet atsirado automobiliai.

Ta pati etiketo samprata egzistuoja, bet savo prigimtimi ji yra dirbtinių taisyklių rinkinys. Taisyklės yra nuobodžios, bet jos, be abejo, palengvina gyvenimą, tačiau nebūtinai turi jį reguliuoti. Iš esmės į etiketą reikia žiūrėti su ironija, kadangi dabar turtingiausi pasaulio žmonės dabar vaikšto be kaklaraiščių, o didžiausi pasaulio sukčiai, kaip tyčia, vaikšto su kaklaraiščiais“, – pažymėjo pašnekovas.