Didelių ir mažesnių stebuklų, tereikia tik juos pamatyti. Nors legendos byloja, kad magišką Kūčių naktį prabyla gyvūnai ar galima susapnuoti mylimąjį, kuris netikėtai įžengs į tavo gyvenimą ir pavers jį nesibaigiančia pasaka, magijos yra ir mažiau raganų užkalbėjimus primenančiuose dalykuose. Ir ne tik mažiesiems, kurie mamos keptais blynais pakvipusioje svetainėje iš laimės išsiplėtusiomis akimis vaduoja iš blizgančio popieriaus Kalėdų Senelio atneštas svajones.

Kartais per Kalėdas pildosi ir vyresniųjų svajonės. Viena jų – pagaliau nustoti bėgti besisukančiame darbo, buities bei atsakomybių rate ir bent trumpam nurimti. Įkvėpti cinamonu kvepiančios arbatos aromato, įsitaisyti ant sofos po šilta antklode ir negyventi rytojaus darbo užduotimis. Trumpam ne tik suprasti, bet ir iš tikrųjų pajusti, jog net jei dabar po antklode slepiesi nuo gyvenimo, kuris pastaruoju metu nelepino, anksčiau ar vėliau viskas bus gerai.

Nors nervingai tarp minios likimo draugų dairytis po eglute keliausiančių dovanų kai kuriems – tikras iššūkis, geriau pagalvojus, juk tai vienintelis metų laikas, kai iš tiesų stengiamės suprasti tau brangiausius žmones. Galvojame, kas galėtų jų veide įžiebti tikrą, nuoširdžią šypseną. Neretai tai būna net ir paprasta smulkmena, kurios tikroji esmė – draugystės tvirtumo ir sugebėjimo suprasti be žodžių įrodymas. Prisimenu, kaip prieš keletą metų draugė mylimajam Kalėdų proga padovanojo įdomesnio dizaino dantų šepetėlį. Nors tokia dovana tiems ar toms, kurie vienintele pagarbos verta dovana laiko keturženkles sumas kainuojantį naujausią telefoną, galėtų pasirodyti įžeidimu, išsvajotą dantų šepetuką gavęs vaikinas džiūgavo kaip vaikas. Nes kur kas svarbiau už blizgučius ar vardinės parduotuvės maišelį, kuriuo galėsi pasipuikuoti "Instagram", yra žinojimas, kad šalia tavęs žmogus, kuris žino, ko tau trūksta, net jei to jam garsiai ir nesakei.

O kokios laimingos per Kalėdas būna mamos ir močiutės! Juk pas jas, tarsi į saugų uostą, grįžta iš savų rūpesčių karuselės ištrūkę vaikai. Kai kurie net iš labai toli! Nors kartais skubėdami pro mamos namus pravažiuojame nė nestabtelėdami, gražiausiomis žiemos progomis randame laiko pasisvečiuoti, pasikalbėti ir iš tikrųjų išgirsti artimuosius. Net jei ir paburbame, kad šventės vien apsirijimas ir vargas prie viryklės, net jei susiginčijame, kiek svogūnų įpjaustyti į mišrainę ar guodžiamės, kad jau nebepamename, kada per Kalėdas snigo didžiuliais minkšto balto sniego kąsniais, o dabar jos kažkokios pilkos ir apsirengusios visai nešventišką apdarą, svarbiausia juk – buvimas kartu.

Argi šios akimirkos – ne stebuklai, kurie išprotėjusioje kasdienybėje jau spėjo tapti tokia retenybe, kad stebina mus net labiau negu magiški sapnai ar netikėtai prabilęs žvėrelis? Argi tie žiemos vakarai, kai, atrodo, net oras turi kone apčiuopiamą nekasdienį kvapą, ir kai didžioji dauguma mūsų turi su kuo jaukiai susėsti prie šventinio stalo, nėra tikrų tikriausia magija?

Nors laikai, kai mano svajones galima buvo įpakuoti į blizgantį dovanų popierių praėjo jau senokai, labai norėčiau, kad manoji šiemet išsipildytų. Juk noriu ne sau. Manoji svajonė – kad bent vieną valandą, stebuklingiausią metų naktį, nė vienas žmogus nesijaustų vienišas. Nes Kalėdos ir šventiškumu dvelkiančios dar kelios jas gaubiančios savaitės net didžiausius cinikus įtikina, kad tuomet, kai kitiems atiduodi šiek tiek šilumos, pats jos magiškai įgyji dešimteriopai daugiau. O argi tai ne visus fizikos dėsnius nugalintis stebuklo įrodymas?