Dauguma mūsų nesusimąstydami sakome, kad mylime naminius gyvūnus.. Rusų kalboje augintinius net vadina „domašnij liubimec„, kas reiškia „namų numylėtinis“. Taigi yra nerašyta prielaida, kad katę, šunį, graužiką ar paukštį mes besąlygiškai mylime.

Jau vien jo buvimas padaro jį numylėtiniu. Ir jam susirgus mes nerimaujame lyg tai būtų šeimos nario liga. O jam mirus verkiame ir atsisveikiname su juo kaip su žmogumi.

Tapdamas šeimos nariu, naminis gyvūnas įgyja teisę į tris fundamentalius dalykus: teritoriją, maistą ir meilę. Visi šie dalykai gali būti deficitiniai, t.y. teritorijos gali trūkti (gyvenimas mažame bute); maistui reikia skirti šeimos biudžeto pinigus; meilei reikia skirti dėmesį. Kadangi ir vieta, ir pinigai, ir laikas yra bendri visiems, o naminis gyvūnas niekad netampa pilnai savarankiškas, jis ima konkuruoti su kitais šeimos nariais.

Iš to galima daryti logišką išvadą, kad naminiams gyvūnams skiriama meilė gali atsiliepti kitiems meilės santykiams. Kartais tai priveda prie savotiško meilės trikampio, kuriame gyvūnas atstoja sutuoktiniui kitą pusę ir santuokoje prasideda pavyduliavimas.

Įsivaizduokite, kad šeima augina šunį. Kai vyras grįžta namo, jis atranda šunį gulintį jo fotelyje. Norom nenorom šuo užleidžia šią vietą vyrui.

Tačiau atėjus vakarui šuo atsigula tarp jo ir žmonos! Žinoma, teoriškai jį galima išvaryti į kitą kambarį. Suprantama, kad draugai pastebės, jog reikėjo „iš anksto jį išdresiruoti, kad žinotų savo vietą„. Tačiau toks „savo vietos nurodymas“ būdingas tik labai apibrėžtam kiekiui gyvūnų šeimininkų, kurie yra pakankamai apdairūs, atkaklūs ir dominuoja.

T.y. iš anksto gyvūno vieta pasirūpina tie šeimininkai, kurie gerai supranta, kas yra hierarchija, budriai stebėdami, kad hierarchijoje niekas jų neišstumtų iš užimamos vietos. Jie vos įsigiję šunį ar katę sąmoningai dresuoja juos ir nurodo jiems, kur turi būti jų vieta. Tą patį jie daro ir su žmonėmis.

Emocingiems ir jautriems šeimininkams gaila savo augintinių. Jie ne tik kad nedominuoja ir nedresuoja jų, bet tampa naminių gyvūnų mamomis, slaugėmis ir draugėmis. O galų gale - tarnais.

Šunį reikia periodiškai vedžioti pasivaikščioti. Jeigu jis stiprus, smalsus ir energingas, pasivaikščiojimas atrodo šitaip: šuo tempia už pavadėlio savo šeimininką, o tas iš visų jėgų bando jį pristabdyti ir nukreipti šaligatviu. Tačiau net ir sėkmingu atveju šeimininkui reikia nuolat sustoti, nes sustoja šuo, ir nuolat jį prilaikyti šalia, nes šunį domina praeiviai.

Katei reikia dėmesio ir maisto bet kokia kaina. Katės nereikia vedžioti, tačiau anksti ryte ji pradeda prašyti maisto, ir jei šeimininkai nesureaguoja, žadina juos. Jei namuose atsiranda skanaus maisto, katė netverdama miaukia, trinasi į kojas, kartais net drasko ir kandžioja ir galų gale bando užlipti ant pietų stalo. Jei šeimininkai nereaguoja, katė gailiai kniaukia.

Tam tikromis mėnesio dienomis visur atsiranda jos kailio pūkų, o keliskart per metus ji ima šlapintis ne į tualetą, o į įvairias vietas namuose. Vakarais katė ateina į lovą ir murkia. Ji atsigula ten, kur nori, ir nenaudojant prievartos nurodyti jai kitą vietą sunku. Panašu, kad ji jaučiasi namų šeimininke, o žmones laiko savo tarnais.

Graužikas šiuo požiūriu kelia mažiausiai rūpesčių, nes apdairiai laikomas narvelyje, tačiau niekas netrukdo jam visą naktį triukšmauti, lakstyti po narvą arba net graužti jį, jei jo dantims narvas pasiduoda. Negaudamas maisto, graužikas įnirtingai rodo savo alkį, o paleistas iš narvo gali pasislėpti kuriame nors plyšyje ir nesiduoti pagaunamas.

Tačiau kam žmonės apkrauna save šiais papildomais rūpesčiais? Mes galime suprasti situaciją, kuomet šuo yra būtinas darbo įrankis, sargas ir pagalbininkas. Tokias funkcijas naminiai gyvūnai atlieka šeimose, kurios gyvena gamtoje.

Šiaurės tautos naudoja šunis kaip transporto priemones, medžiotojai - grobiui nuvaryti ir pagauti, o kates laiko pelėms gaudyti. Tačiau miesto gyventojai šiems reikalams gyvūnų dažniausiai nenaudoja. Jie sako: tiesiog su gyvūnėliu mums smagiau gyventi. Ir pasiima augintinį savo noru.

Paaiškinti tai žodžiais sunku, nes čia racionalūs paaiškinimai užleidžia vietą psichologiniams. Matyt, su augintiniu realizuojasi seniausias mūsų instinktas - tėviškas. Vienišam žmogui augintinis padeda jaustis taip, lyg jis turėtų vaikų. Šeimai su vaikais augintinis padeda užimti vaikus dviem užsiėmimais: žaidimais su augintiniu (tuomet vaikas jaučiasi lyg žaistų su kitu vaiku) ir rūpinimusi juo (tuomet vaikas mokosi atsakomybės už kitos būtybės gerovę).

Tačiau visi šie dalykai perveda mus į meilės sritį. Meilės trikampis priveda prie situacijos, kuomet ryšys su naminiu gyvūnu yra stipresnis, nei su kitu žmogumi. Vėl prisiminkime dažnesnę situaciją - žmona prisirišusi prie šuns, vyras pavyduliauja. Jis jaučiasi taip, tarsi šuo kėsintųsi į jo autoritetą šeimoje. Dauguma vyrų jautriai reaguoja į jų statuso pažeminimą. Todėl reikalinga spręsti šį meilės trikampį su visu rimtumu, tarsi tai būtų konkurencija su žmogumi. O tai reiškia: susivokti savo jausmuose.

Yra toks vyriškas anekdotas: „Įsivaizduokite, kad jūs uždarėte bagažinėje šunį ir žmoną, o po to bagažinę atidarėte. Kas labiau jus pamatęs apsidžiaugs: šuo ar žmona? Ir kokią iš čia galime padaryti išvadą apie gyvūno ir žmogaus meilę?" Galima pratęsti šį anekdotą ir patalpinti vietoje žmonos į bagažinę vyrą. Ar jis išleistas apsidžiaugtų tiek pat kiek ir šuo?

Pradėkime stebėti save blaiviai ir galbūt mes galėtumėme „numylėtiniu" imti laikyti savo sutuoktinį. Priimdami jį tokį, koks jis yra, nustodami bandyti jį pakeisti, mes sumokame jam didelį meilės avansą. Juk net didžiausi gyvūnų dresuotojai žino, jog svarbiausia santykiuose su jais - palaikyti gerą ryšį.

Ir netgi dresuojant delfinus žuvis jiems duoda ne tik už gerai atliktą triuką, bet ir tarp pasirodymų - tiesiog avansu. Ir delfinai moka atlyginti už tai savo dėmesiu ir meile žmogui - gal tuomet žodį „dresūra„ galima pakeisti žodžiu „santykiai“?