– Anot statistikos, mamos, norėdamos gauti bent trumpą atokvėpio valandėlę, jau mažyliams paduoda telefoną. Kad tik būtų ramu...

– Aš savo sūnui Ąžuolui daviau jį gana anksti. Laikui bėgant, kaip ir daugelis tėvų, susidūriau su vaiko priklausomybe nuo ekrano. Išbandžiau labai daug metodų, pykausi, bandžiau tartis gražiuoju, uždėjau užraktą, nustatinėjau limitus ir t.t. Viskas veltui – namuose dėl jo nuolat tvyrojo konfliktinė situacija. Vaikas kaip zombis prašėsi telefono dar ir dar, o jei uždrausdavau – prasidėdavo isterija. Turėjau surasti geriausią sprendimą.

– Gal todėl jūsų knygoje „Svajonių dienoraštis“ atsirado nusivylusios mamos svajonė apie tai, kaip būtų gerai, jei vieną dieną pasaulyje dingtų visi išmanieji telefonai?

– Ne (juokiasi)… Neturėjau tokios svajonės. Juk iš esmės patys telefonai nėra blogis. Jie tampa blogiu, kai tėvai, nebežinodami, kaip susitvarkyti su savo vaiku, atsakomybę permeta ant išmaniųjų įrenginių. Priklausomybė prasideda pakankamai anksti, deja, tėveliai susizgrimba tik tada, kai jų vaikas ima trankyti durimis, atsikalbinėti, keiktis, pulti į isteriją. Viskas dėl ko? Dėl telefono!

– Stebėdama savo sūnų, radote atsakymą, kodėl vieni vaikai yra linkę įsitraukti į ekranus, o kiti – ne. Gal galėtumėt pasidalyti savo atradimu, kur slypi to įsitraukimo priežastys?

– Priežasčių reikėtų pradėti ieškoti nuo savęs. Prisiminkime, kodėl pirmąsyk davėme vaikui į rankas vienokį ar kitokį ekraną – planšetę ar išmanųjį telefoną? Paskui paanalizuokime, kas vyko tuo metu, kai priėmėme tokį sprendimą? Remiuosi asmeniniu pavyzdžiu: sūnus buvo priklausomas nuo telefono, o jaunesnioji dukra Mėta – ne. Ėmusi ieškoti atsakymo, supratau, kad sūnus vaikystėje buvo labai panašus į mane: judrus, neramus. Pamenu, nuolat gaudavau raginimų patylėti, ramiai pasėdėti, nesikišti, kur nereikia. Kol Ąžuolas sėdėjo vežimėlyje, viskas buvo gerai. Kai išmoko vaikščioti ir ėmė siausti, pasidarė sunku jį suvaldyti. Kokios šių laikų mamos? Maksimalistės. Jos nori būti geros visur – darbe, namuose. Tad, aišku, dažnai pervargsta. Štai mes ir priartėjame prie pagrindinės priežasties, kodėl vaikui duodamas ekranas. Kai jau mama visiškai be jėgų ir nebežino, ką daryti, –  telefonas jai tampa savotišku išsigelbėjimu. Tik ar tikrai?

Nejučia išmokome sūnus ir dukras slopinti savo jausmus: užuot verkę ar kaip kitaip bandę išreikšti savo blogą nuotaiką, jie gauna… ekraną.

– Sakote, kad šis iš pažiūros nekaltas momentas tampa visų tolesnių bėdų, susijusių su priklausomybe ekranui, šaltiniu?

– Būtent. Vos tik mama paduoda metinukui į rankas telefoną, jo pasąmonėje užsifiksuoja du dalykai. Kokie? Pirmas, kad mano tėvai laimingi tik tada, kai esu įlindęs į ekraną. Antras, kad nuobodulys yra blogai. Tas supratimas taip giliai įsirėžia vaikui į pasąmonę, kad kitaip jis nė nebeįsivaizduoja kontakto su tėvais. Nejučia mes išmokome sūnus ir dukras slopinti savo jausmus: užuot verkę ar kaip kitaip bandę išreikšti savo blogą nuotaiką, jie gauna… ekraną. Mat mamai norisi pailsėti po dienos darbų prie serialo ar paplepėti su drauge. Arba šiuolaikinės mamos yra užsidėjusios tobulos mamos karūną, kuriai nukritus jaučiasi nelaimingos ir nesėkmingos.

K. Busilaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Mėginate pasakyti, kad, duodamos telefonus, mamos pačios, to nė nenujausdamos, slopina savo vaikų jausmus? Galbūt užtektų mažylį tik priglausti prie krūtinės?

– Būtent. Deja, tai mes suprantame gerokai per vėlai, kai vaiko pasąmonėje jau būna užsifiksavusi mintis: mano tėvai laimingi, kai aš telefone! Štai tada šeimoje prasideda pykčiai, draudimai, griežtų priemonių taikymas ir pan. Vaikas nebesupranta, ko iš jo norima. Jo viduje – visiškas susipriešinimas. Jis lyg ir daro taip, kaip yra išmokytas, bet kažkodėl gauna už tai velnių (juokiasi).

– Natūralu, kad vaikas ima reikšti nepasitenkinimą, kariauti…

– Taip buvo ir man, kol supratau, kad lindėdamas planšetės ar telefono ekrane sūnus nerealizuoja savęs – savo judrumo, smalsumo. Kalbant apie vaiko savirealizaciją, reikėtų pridėti, kad dažnai tėvai ir patys su savo išankstinėmis nuostatomis pakiša koją. Jie sako: blogai tas, negerai anas. Jie nori, kad vaikas baigtų lankyti tai, ką pradėjo (kalbu apie būrelius). Nesvarbu, kad nuo futbolo treniruočių jam seniai bloga. Šiuo atveju tėvai irgi slopina savo vaiko jausmus. Jis nebenori žaisti futbolo, bet vis tiek turi tai daryti. Arba sūnus nori kažką lankyti, bet tėvai iš anksto už jį nusprendžia, kad šokiai ar krepšinis jam netiks… Kai su Ąžuolu ėmiau apie tai kalbėti, suvokiau, kad turiu duoti jam pačiam pasirinkti – ieškoti, domėtis, galų gale, leisti išbandyti begales būrelių. Juolab šiais laikais, kai pirmas susitikimas dažniausiai yra nemokamas. Pradėti ir per sukąstus dantis tęsti veiklą iki galo – tai senosios kartos mokykla. Šių dienų jaunas žmogus yra laisvas rinktis ir niekam nieko neprivalo.

– Grįžkime prie mūsų temos apie telefonus. Yra vaikų, kurie išmanųjį telefoną turi jau darželyje. Natūralu, kad po kelerių metų jis atsiduria ir mokyklinėje kuprinėje. Tik ar tai būtina?

– Mano galva, mokykloje telefono reikia tik tiek, kiek jis naudojamas pagal tiesioginę – susisiekimo – paskirtį. Tai yra daiktas, leidžiantis prireikus paskambinti tėvams ar parašyti jiems žinutę. Internetas čia nebūtinas. Žinoma, vaikai yra skirtingi. Todėl tie, kurie priklausomi nuo ekranų, interneto, daro blogą įtaką kitiems, nes kolektyvinė sąmonė veikia ir juos.

– Mokyklų koridoriai pilni vaikų, sulindusių į telefonus: negi juos reikėtų atimti?

– Prievarta niekada neatnešė nieko gero. Jei pulsime telefonus atiminėti, geriau nebus. Vaikai gudrūs ir lankstūs: ras būdų pabūti virtualioje erdvėje. Sakyčiau, turime priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra. Nauja karta nepavaldi senoms taisyklėms, senam mąstymui ir auklėjimui. Jei imsime šiuos kūrybingus vaikus kontroliuoti, jie užsisklęs, ims maištauti, lįsti į dar didesnes priklausomybes.

– Dažnai girdime iš vyresnių pedagogų, netgi iš savo tėvų, senelių lūpų, kokia dabar sunki vaikų karta… Negi tikrai?

– Negeras tai požiūris. Karta kaip karta. Tačiau, jei su tokia žinute eisime į klasę ar į darželio grupę, natūralu, kad sulauksime pasipriešinimo. Kai tėvai ima skųstis savo vaikais, siūlau atlikti eksperimentą ir visą savaitę bendrauti su jais tik gražiuoju – nenaudojant nė lašelio kritikos. Galima tik kuo daugiau girti. Ryte atsikeli – pagiri už gražiai paklotą lovą. Vakare guliesi – vėl už kažką pamalonini geru žodžiu. Kas nuo to pasikeičia? Viskas. Ne viena mama man pasidžiaugė, kad vaikas po tokios savaitės pasidarė lipšnus, ėmė dažniau apsikabinti, nustojo atsikalbinėti, pagerėjo bendravimas su tėvais, mokytojais. Tai mano kartos vaikai buvo įsprausti į tam tikrus rėmus, padaryti bestuburiai, negalintys turėti savo nuomonės. Šiuolaikiniai vaikai priešinasi. Kai tėvai tuo skundžiasi, mane ima juokas. Sakau jiems: džiaukitės, kad jūsų vaikas toks stiprus ir neleidžia savęs įtraukti į visą tą senienų sūkurį, kad jis nenori būti kitų sukurtu produktu.

– Tad, jei vaikas ruošiasi neštis į mokyklą mobilųjį, turėtume leisti?

– Kuo tik šiuolaikinė karta nėra kaltinama: hiperaktyvumu, nepatogumu, zirzimu ir kt. Mano sūnui labai patinka anglų kalbos mokytoja, nes ji juokiasi, visada laiminga, dažnai mokinius giria. Mokinių ir mokytojų draugystė galėtų vykti be trikdžių, jei tik didžioji dalis pedagogų pakeistų savo požiūrį į vaikus, priimtų juos tokius, kokie yra. Vaikai išsyk tai pajustų. Tuomet keistųsi tarpusavio santykiai ir netgi telefonai nebeatrodytų tokie baisūs. Galbūt jie lauktų pamokų pabaigos tvarkingai sudėti dėžutėje?

– Yra šeimų, kuriose iki tam tikro amžiaus vaikui neperkamas telefonas, o pažaisti su juo galima tik namuose ir tik ribotą laiką. Ar taip elgdamiesi šiais technologijų laikais tėveliai neperlenkia lazdos?

– Visi žinome posakį, kad lazda turi du galus. Pirkti vaikui telefoną ar ne – kiekvienos šeimos pasirinkimas. Klausimas čia būtų kitas: į ką, priėmus tokį sprendimą, yra sutelktas tėvų dėmesys? Jei pastangos dedamos, kad kažko nebūtų, automatiškai vaiko dėmesys kryps į negatyvų dalyką ir jis vis tiek gaus tą emocinį šleifą, skelbiantį, kad telefonas yra blogai. Kuo labiau mes tai akcentuosime, tuo vaikui bus smalsiau ir norėsis tai išbandyti. Ne sykį teko matyti, kai telefonų negaunantys vaikai lipte limpa prie jų kaip bitės prie medaus draugų susibūrimuose ar šventėse.