Emocijų įtaka

Fizinis skausmas, kurį sau sukelia paauglys įpjaudamas odą arba sutrenkdamas kurią nors kūno dalį, tarsi palengvina psichologinę kančią. Jam gali atrodyti, kad skausmas padeda jaustis gyvam. Save žaloti gali įvairiai: pjaustyti rankas, neleisti užgyti žaizdoms, trankyti galvą, deginti pirštus. Gali būti, kad paauglys renkasi vieną ar keletą iš tų savęs žalojimo formų. Galbūt jam yra gėda ir jis slepia žalojimosi žymes nuo artimųjų ir bendraamžių – nešioja drabužius ilgomis rankovėmis net karštą dieną. O galbūt nori ir tikisi, kad aplinkiniai pamatys, kaip jam sunku, todėl neslepia žalojimosi žymių. Kad ir kaip būtų, svarbu, kad jaunas žmogus sau pripažintų, jog save žaloja, ir pagalvotų, ką tai reiškia jam.

Visi žmonės, susidūrę su sunkiomis gyvenimo situacijomis, patiria pačius įvairiausius jausmus. Sunkūs jausmai, tokie kaip liūdesys, įniršis, neapykanta, pyktis ant savęs paties, vienišumo, tuštumos jausmai kartkartėmis kyla visiems. Nuo vaikystės mes mokomės su jais tvarkytis: matome, kaip elgiasi tėvai, kai pyksta, liūdi, nerimauja, ir elgiamės panašiai. Mokomės nurimti, kai sulaukiame artimųjų raminimo ir palaikymo. Palengvėja, jei tėvai apsikabindavo vaikystėje ir vis dar apsikabina paauglystėje, kai mato, kad jų vaikui sunku. Jei nebuvo pavyzdžio ir reikiamu momentu niekas neapkabino, nepaguodė, sunku išmokti konstruktyviais būdais susitvarkyti su užliejančiais nemaloniais jausmais ir nerimu.

Svarbūs signalai

Žalojimasis rodo, kad nemalonius jausmus paauglys stengiasi įveikti sukeldamas sau fizinį skausmą. Toks elgesys su savo kūnu nereiškia, kad jis turi psichikos sutrikimą, o labiau tai, kad nežino būdų, kaip kitaip, pozityviai, susitvarkyti su jausmais.

Kai sau sukelia fizinį skausmą, sunkūs jausmai atsitraukia į antrą planą ir akimirkai tampa nebe tokie slegiantys. Atrodytų, kad žalojimasis paaugliui leidžia pasiekti daug tikslų: palengvina psichologinę kančią, gali tapti būdu save nubausti arba kontroliuoti savo gyvenimą. Tokios elgesio formos kaip intensyvus rūkymas, alkoholio vartojimas, ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, persivalgymas irgi yra priskiriamos prie destruktyvių būdų, padedančių išvengti buvimo su savo jausmais ir mintimis.

Ne visi suaugusieji moka tinkamai, savęs nežalodami, tvarkytis su savo jausmais, todėl dažnai jaučiasi bejėgiai, kai reikia  padėti paaugliams, pastariesiems save žalojant. Tėvai išsigąsta, galvoja, kas su jų vaiku negerai. Tai dar labiau sustiprina paauglio neramias mintis apie save. Suaugusieji gali daugiau padėti paaugliams, kai patys mažiau nerimauja, o stengiasi suprasti, ką jų vaikas išgyvena.

Žalojimasis yra signalas, rodantis, kad paauglys patiria sunkumų ir neranda tinkamų išeičių, tačiau gali būti ir ženklas, kad  galvoja apie savižudybę. Yra žinoma, kad dauguma paauglių, kurie save žalojo, suaugę nustojo tai daryti ir paauglystę prisimena kaip gana sunkų gyvenimo etapą.

Dažniau save žaloja trylikos metų ir vyresni paaugliai. Save žalojantis elgesys ypač būdingas tiems paaugliams, kurių prastesnė nuotaika, kurie nepakankamai save vertina ar anksčiau buvo seksualiai išnaudoti.

Gali būti, kad paauglys galvoja, jog jam beviltiškai nesiseka mokytis ir megzti santykius su bendraamžiais bei netiki geresne ateitimi. Taip galvojant kyla nerimas ir paauglys pradeda ieškoti, kaip nusiraminti, todėl naudoja destruktyvų būdą – žalojasi.

Svarbūs žingsniai

Kuo pasižymi paaugliai, kurie save žaloja?

Jie daugiau galvoja apie savo trūkumus nei apie stipriąsias savybes ir galimybes.

Jų požiūris į savo gyvenimą ir aplinką pesimistinis.

Susidūrę su sunkumais, greitai nustoja pasitikėti savo jėgomis.

Kaip nustoti žaloti save? Bendras principas – atrasti prasmingą veiklą, kurioje paauglys patirtų sėkmę. Tuomet keisis savęs suvokimas ir paauglys pradės galvoti apie save ne kad "esu niekas", o kad "esu kažkas", kuris daro vertingus darbus.

Savižudybės rizika. Vaikystėje vaikai dažnai išgyvena pyktį, liūdesį, fantazuoja: jei aš numirsiu, mano tėvai gailėsis, kaip elgėsi su manimi ir mane mylės labiau nei anksčiau, tačiau šios fantazijos neįgyvendina. Vėliau, paauglystėje, gali atsirasti rizika, kad pyktis ir neapykanta sau ir savo kūnui virs troškimu nusižudyti. Kūno pokyčiai ir aplinkos reikalavimai paaugliui gali sukelti neviltį. Šis jausmas ir savikritika turi žlugdantį poveikį. Savižudišką elgesį skatina pyktis, susijęs su praradimo, atstūmimo, bejėgiškumo jausmais. Savižudybė paaugliui gali atrodyti kaip vienintelė išeitis iš nežmoniškai slegiančios situacijos.

Pastebėjus paauglio prastą nuotaiką ir išgirdus nevilties kupinas mintis, reikia pasikalbėti su juo, stengtis išsiaiškinti, kas vyksta jo gyvenime. Jei tėvai ar kiti artimi vaikui suaugusieji mato tokius nerimą keliančius ženklus, pavyzdžiui, didelį vaiko užsidarymą savyje (nekalba, neatsako į klausimus, šalinasi), kalbėjimą, kad nėra prasmės gyventi, itin rizikingą elgesį, svarbu ieškoti psichologinės pagalbos. Svarbu paaugliui sakyti, kad jo aplinkoje yra pagalbos šaltinių, kurie gali sumažinti kančią ir parodyti išeitis iš sunkios situacijos.