Nevaikiška vaikystė

„Kai gimiau, mano tėvai jau buvo išsiskyrę. Gal vaikystėje ir buvo kažkokių gražių dalykų, bet juos aptemdė nevaldoma mamos agresija. Ji mane lupdavo tol, kol neapsikentę kaimynai ateidavo manęs gelbėti. Mamos žiaurumui prasiveržti nereikėdavo ypatingos priežasties. Pamenu, man gal buvo kokie penkeri metukai, name, kuriame gyvenome, mirė kūdikis. Kaimynai nenorėdami palikti manęs vienos tuščiuose namuose, išsivežė kartu į laidotuves. Mama, neradusi manęs namuose, įsiuto. Kai grįžau, ji mano galvą į duris daužė tol, kol iš jų pažiro stiklas. Tąkart mane gelbėjo ne tik kaimynai, bet ir vyriškis, kurį į namus buvo parsivedusi mama“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Emilija.

„Man sunku ją vadinti mama, nes ji labai prisidėjo prie mano nelaimingo gyvenimo“, – prisipažino moteris.

Globos namų pamokos

Man sunku ją vadinti mama, nes ji labai prisidėjo prie mano nelaimingo gyvenimo.

Vengdama motinos agresijos, Emilija pradėjo bėgti iš namų, todėl atsidūrė vaikų globos namuose. „Į globos namus pakliuvau dešimties metų. Nepaisant mano skaudžios patirties tėvų namuose, pradžioje mamos trūko. Bet globos namuose greitai supratau, kad žmonių gali būti visokių, gerų taip pat. Į namus net atostogų grįžti nenorėdavau. Vaikų globos namai man tapo išsigelbėjimu nuo smurto“, – atviravo moteris.

Kai Emilijai suėjo aštuoniolika metų, globos namus ji turėjo palikti. Neturėdama kur eiti, buvo priversta grįžti į mamos namus. „Vieno užgėrimo metu ji mane išvarė iš namų. Tuo metu man buvo gal apie 20 metų. Konfliktas kilo po to, kai ji manęs paprašė lauke išdulkinti kilimą, o jis buvo labai didelis ir sunkus. Man nepavyko jo pakelti ir aš pasakiau, kad negaliu to padaryti viena. Ji įsiuto, puolė mane mušti, rėkdama, kad dingčiau iš jos namų. Vėlų rudenį mamos namus palikau taip kaip stovėjau – plona striukele ir vasariniais bateliais“, – pritilo moteris.

Emiliją savo vieno kambario bute priglaudė bendradarbė, bet pas ją pragyveno neilgai, nes prasidėjo trintis ir Emilijai teko išeiti. „Neturėjau nei pinigų, nei kur eiti. Buvau tokioje krizėje, kad galvojau net apie savižudybę. Neturėdama kitos išeities, paprašiau pagalbos pas savo tetą. Šiandien aš jai labai dėkinga, kad ji tada mane priglaudė – sušalusią ir nusivylusią“, – sakė Emilija.

Vingiuotas kelias į laimę

Pas tetą moteris pagyveno taip pat neilgai, sutiko vyriškį ir persikėlė gyventi pas jį. Netrukus pasijuto nėščia. Emilija apsidžiaugė būsimu vaikeliu, bet jos draugo ši žinia visai nedžiugino. „Pirmas jo klausimas buvo: ką darysi? Atsakiau, kad gimdysiu. Po šių mano žodžių mūsų santykiai pasikeitė, prasidėjo barniai. Kai dukrytei buvo 2,5 metų mes išsiskyrėme. Kadangi gyvenau jo namuose, išeiti su vaiku ant rankų, teko man“, – pasakojimą tęsė Emilija.

„Gimus dukrai, pranešiau savo tetai, o ji pasakė mano mamai. Pirmos dukrelės gimimas mane sutaikė su mama. Su mažyle vėl atsikrausčiau į mamos namus. Vyliausi, kad gal mama pasikeitė, bet gana greitai pamačiau, kad mano viltys buvo tuščios, nors fiziškai smurtauti ji nebedrįso, bet psichologinio smurto nevengė – santykiai su mama nesiklostė“, – pasakojo Emilija.

Buvo nelengva. Trys vaikai, nuolatinis nuovargis, bemiegės naktys ir kasdienybės rutina mane gniuždė. Gyvenau su vyriškiu, kurio nemylėjau.

Šiandien Emilija labiausiai gailisi todėl, kad pasidavė mamos spaudimui ir apsigyveno kartu su vyru, kuris atkakliai siekė judviejų bendro gyvenimo. Kad pasiektų savo tikslą, jis nuvyko pas mamą ir prašė įkalbėti Emiliją persikelti pas jį. Pasak moters, vyriškis buvo kiek vyresnis ir žadėjo sotų bei patogų gyvenimą.

„Mama labai spaudė persikelti į jo namus. Neatsilaikiau. Metus buvo gerai. Turėjau namus, darbą, mažylė lankė darželį. Netrukus pajutau, kad laukiuosi antro vaikelio. Vėliau į gyvenimą pasibeldė ir trečiasis. Buvo nelengva. Trys vaikai, nuolatinis nuovargis, bemiegės naktys ir kasdienybės rutina mane gniuždė. Gyvenau su vyriškiu, kurio nemylėjau. Jis pradėjo išgėrinėti. Pradžioje nekreipiau dėmesio, kol nepradėjo gerti nuolat. Kai paklausdavau kodėl geria, atsakydavo, kad jam reikia poilsio, taip jis atsipalaiduoja“, – pasakojo moteris.

„Kartu lankėmės net pas psichologą. Niekada nepamiršiu, kai psichologė jo paklausė ar įsivaizduoja su manim savo senatvę? Jis atsakė, kad ne. Tai išgirdusi, supratau, kad su juo nebegyvensiu. Bet manęs niekada nebuvo apleidusi viltis, kad kažkur gyvena žmogus, kuris būtų geras vyras ir tėvas mano vaikams“, – prisiminimais dalijosi Emilija.

Netikėta pagalba

„Jau buvau apsisprendusi palikti šį žmogų, kai vieną dieną pajutau, kad po širdimi nešioju dar vieną vaikelį. Atsiradus „netyčiukui“ pasimečiau. Nežinojau ką daryti toliau. Pirma mintis buvo pasidaryti abortą,“ – Emilija nuleido akis.

Ji pasakojo pradėjusi naršyti internete ir viename iš internetinių portalų rado straipsnį apie Krizinio nėštumo centrą (KNC). Suradusi centro adresą, parašė elektroninį laišką, kuriame papasakojo, kad laukiasi kūdikio, bet nori skirtis su jo tėvu, todėl galvoja apie abortą. „Manau, kad jie suprato kokia rimta situacija. Netrukus gavau atsakymą, kuriame prašė parašyti telefono numerį, kad galėtų man paskambinti. Po KNC savanorės skambučio, prasidėjo mūsų bendravimas. Mes kalbėdavomės dažnai ir ne po vieną valandą. Nuo centro savanorės neslėpdavau nieko, mūsų bendravimas buvo sąžiningas. Iš KNC gavau ne tik psichologinę pagalbą, įvairių patarimų, bet man pagelbėjo ir materialiai. Šiandien labiausiai džiaugiuosi, kad nepadariau klaidos ir nepasidariau aborto“, – Emilija sunkiai tvardė jaudulį.

Moteris pasakojo, kad bendravimas su KNC savanoriais buvo draugiškas ir neformalus, jautė jų nuoširdų rūpestį, sulaukdavusi ir tiesių klausimų apie tai, ar dar ateina mintys apie nėštumo nutraukimą. „Kai nėštumas persirito į antrą pusę, kartą savanorė manęs paklausė, gal jau žinau, kokia vaikelio lytis. Pasakiau, kad gydytoja neįžiūri, nes vaikelis slepiasi. Tai va, sako, vaikelis jaučia, kad nelaukiamas, todėl ir slepiasi. Man taip įstrigo šie jos žodžiai. Mažylis slėpėsi, jautėsi nelaukiamas. Tada supratau, kad vaikelis nekaltas ir joks žmogus nėra vertas, kad atsisakyčiau šitos gyvybės. Šiandien mano mažylis jau ūgtelėjęs, jis linksmas ir labai protingas. Man visada sugelia širdį, kad norėjau juo atsikratyti. Kad jūs žinotumėte, koks fainas mano berniukas“, – įtampą veide pakeitė laiminga šypsena.

Šiandien mano mažylis jau ūgtelėjęs, jis linksmas ir labai protingas. Man visada sugelia širdį, kad norėjau juo atsikratyti.

Pasak Emilijos, su KNC savanoriais ji bendrauja iki šiol, nors nuo krizinės situacijos prabėgo šešeri metai. „Aš vis dar sulaukiu pagalbos siūlymų. Savanoriai centre keičiasi, bet jų rūpestis nenutrūksta. Labai myliu šio centro darbuotojus ir savanorius, nes tik jų dėka išsaugojau vaikelį. Esu labai jiems dėkinga už nenutrūkstančią pagalbą ir meilę“, – šypsosi Emilija.

Kai žmogus žmogui – žmogus

Moters gyvenimas įgavo kitų spalvų, kai ji su visais savo vaikais, pirmą kartą gyvenime, išvyko atostogauti. Šių atostogų metu ji sutiko žmogų, kuris yra ne tik geras vyras, bet ir rūpestingas tėvas. Jie jau treji metai susituokę, gimė dar viena mergytė. „Man buvo labai sunku juo patikėti ir priimti, bet dabartinis mano vyras labai stengiasi, kad tikėčiau, jog žmonės gali būti geri ir nesavanaudžiai, švelnūs ir nevartojantys alkoholio. Kai pastojau šį kartą, net minčių nebuvo, kad vaikelis galėtų negimti. Mergytė gimė labai laukiama“, – pasakoja Emilija.

„Mano santykiai su mama visiškai nutrūko. Dabar mano gyvenimas šviesus. Nėra psichologinio smurto, užgauliojimų, aš džiaugiuosi savo šeima, vyru ir vaikais, o, ypač džiaugiuosi, kad tada nepadariau klaidos ir nenutraukiau nėštumo. Sudėtingas situacijas išgyvenančias moteris raginčiau nebijoti kreiptis pagalbos. Laiku suteikta pagalba gali pakeisti gyvenimą. Jeigu pasijutote nėščia ir nežinote ką daryti – pirmas žingsnis – kreiptis į Krizinio nėštumo centrą. Sulauksite ne tik psichologinės, bet ir materialinės paramos“, – patikino Emilija ir pridūrė, kad krizinėje situacijoje moteriai labiausiai reikia palaikymo, nes atsidūrusi beviltiškoje padėtyje, ji gali padaryti tokių klaidų, dėl kurių vėliau negalės sau atleisti visą likusį gyvenimą.

Anot KNC konsultantės Rūtos Trumpickienės, savanoriai deda visas pastangas, kad padėtų sunkiose situacijose atsidūrusioms moterims. „Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, jis žaloja ir pačią moterį. KNC nemokamai padeda moterims, kurios išgyvena neplanuotą, krizinį nėštumą, vaikelio netektį dėl persileidimo, nėštumo nutraukimą ar pogimdyvinę depresiją. Centro bendradarbiai ir savanoriai daro viską, kad padėtų moteriai. Įveikusios krizinę situaciją, moterys sugrįžta padėkoti. Moterys dėkoja už tai, kad toks centras apskritai egzistuoja, kad kritinėje, jų gyvenimo, situacijoje neliko vienos. Moterys išgyvena dėkingumą ir sau, kad išdrįso kreiptis pagalbos ir nepadarė to, dėl ko vėliau būtų reikėję gailėtis“, – sakė konsultantė.