Kaip išsaugoti vaiko ryšį su abiem tėvais po skyrybų ar išsiskyrimo? Atsakymo į šį opų klausimą paieškos subūrė Lietuvos ir užsienio specialistus į Šeimos santykių instituto organizuotą konferenciją "Dialogas ir bendradarbiavimas skyrybų kontekste: vaiko norai ir interesai".

Skiriasi daugiau nei tuokiasi

Anot VDU Sociologijos katedros profesorės Aušros Maslauskaitės, skyrybos Lietuvoje – senas, bet menkai pažintas reiškinys. Jos pastebėjimu, Lietuvoje bendrasis ištuokų rodiklis (1 tūkst. gyv.) 1945–2014 m. periodu mažai kito, tikimybė santuokai iširti yra apie 40–45 proc. Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuva – įsitvirtinusi ištuokų lyderė.

Pasak Kauno miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotojos Sigitos Šimkienės, Kaune šis rodiklis siekia net 60 proc. Per metus šio skyriaus darbuotojams tenka dalyvauti 1 300 teismo posėdžiuose dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos po skyrybų nustatymo.

Ištuokos riziką, prof. A.Maslauskaitės teigimu, didina ankstyva santuoka, ilgai trunkantis poros gyvenimas nesusituokus, nėštumas iki santuokos. Dažniau skiriasi asmenys, patyrę tėvų skyrybas, neturintys vaikų arba turintys tik vieną vaiką.

Sociologė taip pat paminėjo, kaip po skyrybų dalijamasi tėviškomis pareigomis: tik du trečdaliai tėvų reguliariai skyrė lėšų vaikui išlaikyti; su vaiku kartą per savaitę ar dažniau bendrauja tik 16,7 proc. tėvų; bent kartą per mėnesį – 32,9; bent kartą per 3 mėnesius – 16,2; bent kartą per 6 mėnesius – 8,1; rečiau – 10,6; visai nebendravo – 15,2.

Pamiršti asmenines ambicijas

Šeimos santykių instituto vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė Vaiva Bingelienė pastebėjo, jog darbo praktika specialistus paakino ieškoti veiksmingų pagalbos būdų konfliktiškas skyrybas išgyvenančiai šeimai.

Siekiant išsaugoti vaiko teisę į ryšį su abiem tėvais po skyrybų, reikia padėti suaugusiesiems tinkamai atlikti savo, kaip tėvų, pareigą. Anot specialistės, tėvai, o ne teisėjai ar psichikos sveikatos specialistai turi nuspręsti, kaip rūpinsis vaiku po skyrybų ar išsiskyrimo. Abu tėvai svarbūs vaiko ateities gerovei, todėl svarbu paskatinti tėvus savo vaiko interesus iškelti aukščiau asmeninio pykčio ir skausmo.

Pastebėjusi, kad skyrybos skaudžių išgyvenimų sukelia tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, V.Bingelienė pabrėžė, jog labiausiai nukenčia ir yra žalojami vaikai, kurių tėvai iki ir (ar) po skyrybų konfliktuoja.

Jei į savo konfliktus tėvai ar kiti suaugusieji įvelia vaikus, žalojantis poveikis gali būti itin stiprus (pavyzdžiui, kai kurie vaikai visiškai atsisako matytis ir bendrauti su vienu iš tėvų).

Pagalba iš šalies

Specialistės nuomone, kilus pirmiesiems nesutarimams tarp tėvų dėl vaikų gyvenamosios vietos ir / ar bendravimo tvarkos būtina pradėti teikti pagalbą šeimai. Visi – teisėjai, advokatai, specialistai, giminės, draugai – kas tik susiduria su tėvais, kurie linkę veltis į ginčus dėl rūpinimosi vaikais po skyrybų, turėtų skatinti juos tartis taikiai. Tartis taikiai gali padėti ir šeimos mediacija – galimybė tėvams savanoriškai, be įpareigojančio teismo sprendimo, dalyvaujant ir padedant trečiai pusei, spręsti tarpusavio ginčus. Svarbu, kad abu tėvai joje dalyvautų ir jie abu, dalyvaujant nešališkam tarpininkui, ieškotų taikaus sprendimo, kaip abiem tinkamai pasirūpinti vaiku po skyrybų.

Doc. dr. Natalija Kaminskienė, Mykolo Romerio universiteto Mediacijos ir darnaus ginčų sprendimo laboratorijos vadovė, mediaciją taip pat vadino tinkamu būdu dialogui ir bendradarbiavimui sprendžiant šeimos ginčus. ir nors mediacija Lietuvoje taikoma jau daugiau kaip dešimtmetį, ji neveikia taip, kaip turėtų veikti. Specialistus guodžia tai, kad Teisingumo ministerijoje patvirtinta Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcija, parengti teisės aktų pakeitimų projektai (derinimo stadija), jau patvirtintos Valstybės užtikrinamo neteisminio taikinamojo tarpininkavimo taisyklės, tvarkos parašas, paslaugų teikėjų atrankos nuostatai.

N.Kaminskienė taip pat paminėjo esmines naujoves, kurios nuo 2017 m. laukia šeimos mediacijos srityje: civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas pakeis pavadinimą į Mediacijos įstatymą; mediacija, išskyrus teisėjų vykdomą teisminę mediaciją, taps profesine veikla; mediatoriumi galės būti Mediacijos įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantis trečiasis nešališkas fizinis asmuo, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą.

V.Bingelienės nuomone, tėvų įpareigojimas lankyti tėvystės gebėjimų stiprinimo programas gali pastiprinti jų motyvaciją dalytis tėviškomis pareigomis po skyrybų ar išsiskyrimo. Svarbu, kad teisėjai su kitų specialistų komanda, įvertinę esamus rizikos veiksnius vaiko ryšiui su kitu iš tėvų sutrikdyti, sudarytų tėvystės planą ir rekomenduotų privalomas priemones tėvams, nustatytų terminus ir trukmę joms įgyvendinti. Tuo metu tėvai dėl savo vaiko gerovės turėtų dėti visas pastangas, kad įvykdytų ir laikytųsi šių rekomendacijų.

Vaikų patirtys vienodos

Konferencijoje dalyvavusi viešnia iš Švedijos psichologė, šeimos psichoterapeutė Lena Hellblom Sjögren skatino diskutuoti, ar galime užkrauti vaikams atsakomybę pasirinkti, su kuriuo iš tėvų vaikui geriau likti po skyrybų? Kas nutiktų vaikui, jeigu jis netektų pusės savo tėvų, t.y. ryšio su vienu iš jų?

Pristatydama Vokietijoje taikomą pagalbos skyrybas išgyvenančiai šeimai modelį, ji pateikė Ursulos Kodjoe moksliniame–praktiniame darbe 20 metų kauptus duomenis apie norus vaikų, patyrusių konfliktiškas tėvų skyrybas. "Teisėjas turėtų įpareigoti tėvus suprasti vienas kitą"; "Tėvai privalo liautis kovoję vienas su kitu"; "Tėvai privalo susitarti dėl rūpinimosi vaikais"; "Tėvai turėtų maloniai bendrauti vienas su kitu"; "Tėvai ir po skyrybų turėtų išlikti draugiški vienas kitam"; "Tėvai turėtų pasistengti bent kiek "pamėgti" vienas kitą" – šiuos vaikų norus galime laikyti universaliais. Anot specialistų, teikiančių pagalbą konfliktiškas skyrybas išgyvenančioms šeimoms, šie norai sutampa su Lietuvos vaikų norais.

Tiek Lietuvos, tiek užsienio patirtis patvirtina, kad ir po skyrybų tėvų pareiga yra pasirūpinti savo vaikais, o specialistai iš įvairių institucijų turi suvienyti savo pastangas, kad padėtų tėvams šią pareigą atlikti tinkamai.