Užsisklendimas – kasdienybė
Medicinos centro „Neuromeda“ gydytojas psichiatras Andrius Tamašauskas teigia, kad vienatvė tarp vyrų yra labai paplitusi. Pasak jo, tam įtakos turi pasikeitusios darbo, šeimos, ekonominės aplinkybės.
„Pavyzdžiui, seni draugai pakeičia darbus, išvyksta į kitą miestą, šalį, sukuria šeimas, pasikeičia interesai, pomėgiai, nelieka laiko susitikti, pasikalbėti“, – sako gydytojas.
Jis pastebi, kad užmegzti naujas draugystes būna gana sunku. Galbūt vyrai nesijaučia saugiai, todėl negali per daug atsiverti, papasakoti apie save ar tiesiog prisipažinti, kad jaučiasi vieniši.
Dažnai tokie vyrai būna linkę padėti kitiems, bet nepriima pagalbos iš kitų. A. Tamašauskas pabrėžia, kad toks elgesys rodo norą kontroliuoti, sukurti savo, kaip labai stipraus asmens, įvaizdį, kad niekas nepastebėtų jo silpnumo.
„Kartais priimti pagalbą reikia daug stiprybės“, – pastebi gydytojas.
Tylos siena šeimoje
Neretai šeimoje moteris norėtų pasikalbėti apie jausmus, tačiau vyras linkęs emociškai atsitraukti. Gydytojas aiškina: gali būti tokių situacijų, kad vyras pasijaučia nesaugiai, kai moteris nori atverti jo vidinį pasaulį.
„Galbūt tai sukelia baimę, kad bus išjuoktas, pasijus pažeidžiamas ar juo manipuliuojama. Vyrui, manau, svarbu išlaikyti savo vidų nepriklausomą, kaip kokią tvirtovę“, – dalijasi įžvalga A. Tamašauskas.
Poroje gali susiformuoti santykiai, kai abu partneriai ilgą laiką jaučiasi nesuprasti. Psichiatras pažymi, kad tai sudėtinga problema. Tokie santykiai dažnai trunka daugelį metų, atsiranda daug nesusipratimų, įsižeidimų, nuoskaudų.
Vis dėlto jis pabrėžia, kad jei abu partneriai nuoširdžiai nori ir yra vilties išsaugoti meilės likučius, galima to išmokti lankant poros psichoterapiją ar asmenines terapijas, analizuojant savo ir partnerio poelgius ir stengiantis išlikti nuoširdiems vienas kito atžvilgiu.
Užgniaužti jausmai, pasak psichiatro, dažnai gali būti nukreipiami ir prieš vaikus kaip kaltininkus, sukeliančius tuos jausmus.
„Pavyzdžiui, jei dažnai pyktis buvo slopinamas, vaiko parodytas nepasitenkinimas gali tėvui priminti jo ankstyvąsias patirtis, kai buvo baudžiamas už rodomą pyktį“, – aiškina gydytojas.
Pasak jo, tai sukelia nesąmoningų reakcijų prieš vaiką, jis dažnai būna atstumiamas dėl savo jausmų. Vaikas pasijunta nesaugiai, supranta, kad negali būti savimi prie tėvų, o tai silpnina ryšį.
Siekis išlaikyti tobulo, stipraus vyro įvaizdį reikalauja milžiniškų resursų, kurie kada nors baigiasi.
Bando bėgti nuo įtampos
Kai kurie vyrai linkę padėti sau užsiimdami veiklomis: darbu, sportu ar vartodami alkoholį, užuot kalbėjęsi. „Psichoterapijoje tai vadinama išveika, kai per veiksmą išliejami susikaupę stiprūs paslėpti jausmai“, – sako A. Tamašauskas.
Specialistas primena dažnai naudojamus būdus savo emocinei pusiausvyrai reguliuoti: perkant daiktus, daug valgant, naršant socialinėse medijose.
Pasak gydytojo, taip daroma, kai nėra įgūdžių kitaip tvarkytis su emocijomis. Tai pirminė emocijų valdymo priemonė, pasitelkiama nuo vaikystės. Vėliau, žmogui bręstant, išmokstama emocijas įvardyti.
„Kalbėti apie jausmus išmokstama skaitant knygas, žiūrint filmus, įvairias laidas, praktikuojant tai šeimoje ar tarp draugų, pagaliau lankant psichoterapiją“, – aiškina A. Tamašauskas.
Pirmieji žingsniai į atvirumą
Pašnekovas pastebi, kad siekis išlaikyti tobulo, stipraus vyro įvaizdį reikalauja milžiniškų resursų, kurie kada nors baigiasi. Taigi įvyksta lūžis, kai vyras nebenori toliau kentėti dėl savo sukurtos iliuzijos, kad viskas yra gerai.
Dalytis savo emocijomis dažnai būna sunku dėl gėdos ir kaltės jausmo. A. Tamašausko nuomone, šiuo atveju geriausiai padeda suvokimas, kad visi kiti vyrai ir moterys irgi jaučia gėdą ir kaltę.
„Mūsų patiriamos emocijos nelabai kuo skiriasi nuo kitų žmonių, mes nesame kuo nors ypatingi kalbant apie patiriamas emocijas. Gal šis suvokimas padės sumažinti gėdos jausmą“, – atkreipia dėmesį psichiatras.
Aišku, nelengva pradėti dalytis emocijomis, jei visą gyvenimą esi įpratęs jas slopinti. Pasak gydytojo, tam reikalinga saugi aplinka ir patikimas mokytojas, kokio žmogus gal niekada gyvenime ir neturėjo.
„Tai nebūtinai turi būti psichoterapeutas, gali būti žmogus, su kuriuo vyras jaučiasi saugiai, kad šis priims, nepasijuoks, neatstums jo“, – pažymi psichiatras.
Išmokus dalytis emocijomis, pasikeičia santykis su pačiu savimi. „Turbūt tai jausmas, kai supranti, kad gali nebenešioti visur ir visada labai sunkių šarvų ant kūno, tačiau kartu išlaikai saugumą, pasitikėjimą ir laisvę“, – metaforiškai išsivadavimą iš vadinamo stipraus vyro tvirtovės apibūdina A. Tamašauskas.
Naujausi komentarai