Ugdo psichologinį atsparumą

"Interneto naudojimo rizikos vaikų emocinei gerovei yra dažniau ir plačiau aptariamos nei jo teikiamos galimybės, pamirštant, kad susidūrimas su rizika ir jos sėkmingas įveikimas yra sąlygos, padedančio vaikams ugdyti psichologinį atsparumą. Tačiau tiek tėvams, tiek mokytojams, siekiant užtikrinti vaikų emocinę gerovę, iškyla sunkumų", – pastebi psichologė Virginija Rekienė.

Dabar vos gimęs vaikas patenka į pasaulį, kupiną skaitmeninių technologijų, ir neįsivaizduoja jo kitokio. Tačiau tėvams, kurių vaikystė prabėgo be interneto, mąstant apie jo suteikiamas galimybes ir grėsmes kyla natūralus nerimas – ar tikrai šios naujovės nežalingos? Psichologė dalijasi savo įžvalgomis ir patarimais, kaip pastebėti grėsmes, padėti jas įveikti ir užtikrinti vaikams emocinę gerovę.

Vaikai, kurie yra labiau pažeidžiami realiame pasaulyje, labiau pažeidžiami ir internete.

Visame pasaulyje vaikų, kurie namuose turi prieigą prie interneto, skaičius nuolat auga. 2019 m. duomenimis, 90 proc. ES namų ūkių turėjo prieigą prie interneto (2007 m. – 53 proc.), o Lietuvoje – 82 proc. (2010 m. – 61 proc.). Atliktų tyrimų duomenimis, 9–16 metų amžiaus ES gyvenantys vaikai kasdien internete praleidžia vidutiniškai po tris valandas. Panašiai tiek praleidžia ir Lietuvos vaikai.

Anot V.Rekienės, pirmosios vaikų patirtys su skaitmeninėmis technologijomis įvyksta dar iki antrųjų gyvenimo metų. "Maži vaikai skaitmeninėmis technologijomis naudojasi savo malonumui, dažniausiai tai vaizdo įrašų žiūrėjimas. Jiems nesvarbu, per kokią priemonę žiūrėti – planšetę, televizorių, telefoną ar kompiuterį. Tačiau jie jau puikiai supranta, kad jei įrenginys yra prijungtas prie interneto, vaizdo įrašų pasirinkimo galimybės labai išsiplečia", – sako psichologė.

Vyresni, 9–16 metų, vaikai, kaip atskleidė 2020 m. publikuotas tyrimas, dažniausiai leidžia laiką internete žiūrėdami vaizdo įrašus, klausydami muzikos, žaisdami žaidimus, lankydamiesi socialinių tinklų svetainėse, bendraudami su šeima ir draugais.

Kelia susirūpinimą tėvams

Pasak psichologės, emocinė vaiko gerovė yra svarbus vaiko sveikatos komponentas. "Ji apima vaiko patiriamas emocijas, jo saugumo jausmą, taip pat įvairias asmenines problemas, su kuriomis jis susiduria. Vaikai, kurių emocinės gerovės lygis yra aukštesnis, pasižymi didesniu emocinio atsparumo lygiu, o tai reiškia, kad jie patiria daugiau malonių emocijų, tokių kaip laimė, džiaugsmas, taip pat lengviau ištveria ir sunkesnes, sudėtingas emocijas – netektį, liūdesį, pyktį, nusivylimą", – akcentuoja V.Rekienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad iš suaugusiųjų neretai girdimas susirūpinimas – ar vaikų emocinė gerovė dėl skaitmeninių technologijų naudojimo neprastėja? "Žiniasklaidoje ir kai kuriuose moksliniuose sluoksniuose vis dar baiminamasi, kad išmanieji telefonai žlugdo visą vaikų kartą. Tačiau tyrimai ir statistika rodo, kad vaikai naudojasi skaitmeninėmis technologijomis norėdami atsipalaiduoti, surasti moralinės ir socialinės paramos šaltinius, siekia palaikyti tarpusavio santykius, o visi šie dalykai kaip tik yra naudingi vaikų emocinei sveikatai", – atkreipia dėmesį psichologė.

Dažna tėvų baimė – kad vaikas su skaitmeninėmis technologijomis praleidžia per daug laiko. V.Rekienė įsitikinusi – negalima vienareikšmiškai apibrėžti, koks valandų, praleistų prie ekranų, skaičius yra žalingas. "Kiekvienam vaikui, priklausomai nuo jo asmenybės, tą laiką reikėtų parinkti atskirai. Kad vaikas per daug laiko praleidžia internete, galima matyti tuomet, kai buvimas prie ekranų pradeda trukdyti kitoms vaiko veikloms, pavyzdžiui, kai vaikas neatsitraukia nuo interneto net patenkinti būtinųjų fiziologinių poreikių, tokių kaip valgymas, arba kai atsitraukęs nuo skaitmeninių technologijų jis neužsiima kita veikla – žaidimais, skaitymu, ėjimu į lauką", – įspėja psichologė.

Kaip išvengti grėsmių?

Natūralu, kad kuo daugiau laiko praleidžiama internete, tuo daugiau galimybių susidurti su grėsmėmis. "Tėvai, mokykla ir bendruomenė labiausiai nerimauja dėl to, ką vaikai veikia internete, tiksliau – ar vaikai internete nesusiduria su neigiamomis patirtimis. Tai tokios patirtys, kurios kelia vaikams susirūpinimą, susierzinimą, liūdesį, nerimą, išgąstį, nejaukumo jausmą", – pasakoja V.Rekienė. Ji atkreipia dėmesį, kad vaikai, kurie yra labiau pažeidžiami realiame pasaulyje, labiau pažeidžiami ir internete.

Pagrindinės internete tykančios grėsmės yra reklama, melagingos naujienos, užslėpta rinkodara, žalingas turinys, rizika patirti patyčias, galimybės sutikti žmones, kurie bando pasinaudoti vaiku, įtraukti į įvairias nelegalias veiklas. Grėsmė yra asmeninės informacijos netinkamas panaudojimas, žalingų patarimų, susijusių su savižudybe, valgymo sutrikimais ar panašiai, tikimybė.

Psichologė atkreipia dėmesį – kalbant apie vaikų skaitmeninių technologijų naudojimą, negali praslysti pro akis tai, kad pačių tėvų pozicija skaitmeninio pasaulio galimybių ir grėsmių atžvilgiu yra labai prieštaringa. "Tėvai dažniausiai turi dvi strategijas vaikų skaitmeninių technologijų naudojimosi atžvilgiu – leisti arba riboti. Tyrimai parodė, kad strategijos pasirinkimas susijęs su pačių tėvų skaitmeninio raštingumo įgūdžiais: tėvai, kurių skaitmeninio raštingumo įgūdžiai yra didesni, labiau linkę suteikti vaikams galimybę naudotis skaitmeninėmis technologijomis, o tėvai, kurių šie įgūdžiai yra menkesni, linkę riboti vaiko galimybes naudotis internetu", – pasakoja psichologė.

Svarbu domėtis vaiku ir jo veikla internete, taip pat patiems tėvams ir mokytojams privalu mokytis visą gyvenimą.

Anot jos, tyrimais patvirtinta, kad efektyvesnė yra leidžianti strategija su nuosaikiu ribojimu. Naudojant tokią strategiją, vaikui suteikiama galimybė įgyti tvirtesnį psichologinį atsparumą. Psichologinis atsparumas – tai gebėjimas sėkmingai susitvarkyti su įvairiais iškilusiais sunkumais, nepalankiomis situacijomis, išmokti kritiškai vertinti rizikas, spręsti jas, taip pat prisiimti atsakomybę už jų sukeltus padarinius.

Ką jie ten veikia?

V.Rekienė atkreipia dėmesį – vaikai internete gali rasti ir labai daug galimybių: informacinių išteklių mokymuisi, galimybę susisiekti su kitais vaikais, turinčiais panašių interesų, dalytis patirtimis ir idėjomis, veikti bendras veiklas, reikšti savo pilietiškumo poziciją, kurti turinį, išreikšti savo tapatumą, ieškoti idėjų. Tačiau interneto tyrinėjimas, anot jos, jokiu būdu negali būti paliktas paties vaiko atsakomybei.

Psichologė akcentuoja – svarbu domėtis vaiku ir jo veikla internete, taip pat patiems tėvams ir mokytojams privalu mokytis visą gyvenimą. "Kartais sutinku tėvų, kurie su pasididžiavimu sako, kad nesidomi socialiniais tinklais ir mano, jog tai yra didelė nesąmonė. Gaila dėl tokios tėvų nuomonės, nes tokiu būdu jie praranda galimybę pažinti vaiko pasaulį. Būtina kalbėtis su vaikais apie tai, kur internete jie jaučiasi saugūs, sulaukia palaikymo, diskutuoti interneto saugumo temomis, kalbėti apie pavojus internete, kaip elgtis susidūrus su jais, pastebėti, kas vaikams kelia nerimą", – pataria psichologė.

Tėvų atsakomybė, anot jos, yra ir inicijuoti naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis taisykles, užtikrinti jų laikymąsi. "Svarbu susitarti su vaiku, kaip, kada ir kokiomis priemonėmis jis galės naudotis skaitmeninėmis technologijomis, pavyzdžiui, kai yra atliktos visos pareigos, padaryti namų darbai. Pravartu nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis vaikas nesinaudos skaitmeninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, valgant ir valandą prieš miegą", – pataria V.Rekienė.

Ji ragina atkreipti dėmesį, jei internete praleidžiamas laikas jau pradeda trukdyti įprastam kasdieniam vaiko gyvenimui. "Taip būna tuomet, kai prašymas atsitraukti nuo ekranų sukelia ypač audringą pyktį ir apatiją realiam pasauliui. Būkime atidūs, jei vaikas jau susiduria su sunkumais realiame pasaulyje, jis greičiausiai susidurs su sunkumais ir skaitmeninėje erdvėje. Ir pati svarbiausia rekomendacija – mokykime jauną žmogų, kad internetas yra kaip gyvenimas, jame taip pat susiduriame su gerais ir blogais, su naudingais ir žalingais dalykais", – akcentuoja psichologė V.Rekienė.