Donorų kraujo gali prireikti bet kuriam mūsų ir bet kada, nes nukraujavus ar susirgus jo neatstoja jokie vaistai.

Duoda, nes reikia

Gabrielius Liaudanskas-Svaras žinomas kaip vienas grupės "G&G Sindikatas" įkūrėjų, hiphopo stiliaus muzikos pradininkas Lietuvoje, vokalistas ir dainų autorius. Tačiau tai, kad muzikantas yra daugkartinis kraujo donoras, žino nedaug kas. Jaunimui šou verslo atstovas gali būti autoritetingu pavyzdžiu, tačiau G.Liaudanskas-Svaras nesiafišuoja. Į klausimą, kodėl tapo donoru, atsako kukliai: "Nežinau, nesu sau kėlęs tokio klausimo."

Kiek pamąstęs muzikantas priduria: "Duoti kraujo – tai taip paprasta, ką galiu lengvai padaryti. Tai natūralu, kaip būti žmogumi." G.Liaudanskas-Svaras stebisi išgirdęs, kad kartais gydymo įstaigoms pritrūksta donorų kraujo. "Keista, kad yra tiek daug žmonių, o kraujo trūksta", – sako vyras, donorystę suprantantis kaip pilietinę pareigą, kaip dalyvavimą šalies prezidento, Seimo ar Europarlamento rinkimuose. Lygiai taip pat mąsto G.Liaudansko-Svaro žmona Rima, davusi kraujo dar daugiau kartų nei Gabrielius. Ar ji paskatino sutuoktinį pasiryžti donorystei? "Neatsimenu, tai buvo seniai. Kažkur mačiau ar išgirdau, kad žmonės duoda kraujo, ir aš nuėjau. Aš darau tai, kas man atrodo išties svarbu ir kas patinka, kas turi prasmę ", – savo misijos nesureikšmina populiarus žmogus.

Dainininkas Rytis Cicinas, televizijos žvaigždė Angelė Kiliuvienė, poetė ir Seimo narė Dalia Teišerskytė – žinomi žmonės, duodantys kraujo ir donorystę suprantantys kaip pilietinę pareigą.

Vienas pirmųjų donorų, kuriam suteiktas Garbės donoro vardas – statybų bendrovės techninės priežiūros vadovas Janis Girgensonas yra nemokamai davęs kraujo daugiau kaip 40 kartų ir tai daro jau antrą dešimtmetį. Jo pavyzdžiu seka dukra.

Mokestis tampa nepriimtinas

Praėjusią savaitę Sveikatos apsaugos ministerijoje Donorystės žymūno ir Nusipelniusio donoro pažymėjimai buvo įteikti daugiau nei penkiasdešimčiai kraujo donorų, kurie savo kraują duoda nemokamai. Birželio 14-ąją minima Pasaulinė kraujo donorų diena. Šiemet jos šūkis buvo tolygus raginimui: "Siekime 100 proc. neatlygintinos kraujo ir kraujo komponentų donorystės." Mūsų šalyje beveik pusė donorų kraujo duoda neatlygintinai, nors prieš ketverius metus tai sudarė tik 16 proc. Išsivysčiusiose šalyse neatlygintinų donacijų skaičius siekia 98–100 proc.

Neatlygintina donorystė yra vienas iš Europos Sąjungos reikalavimų. Jos direktyvose rekomenduojama nutraukti mokėjimą už kraują. Pasaulinė Sveikatos Organizacija bei daugelis kitų tvirtina: bet kuri sveikatos apsaugos veikla, kai prekiaujama žmogaus kūno dalimis, tarp jų ir krauju, yra morališkai nepriimtina.

Lietuvoje prie neatlygintinos kraujo donorystės pereinama pamažu. Nuo nepriklausomybės atgavimo iki 1995 m. ji buvo grindžiama neatlygintinos donorystės principu. Atlygį už donacijas gaudavo tik plazmos donorai. 1996 m. Kraujo donorystės įstatymu įteisinta mokama donorystė. 2003 m. papildytas ir pataisytas įstatymas paskatino duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių nemokamai.

Kasdien – 500 donorų

Kraujo donorystė savo prasme prilygsta organų donorystei. Kraujo nepakeičia jokie vaistai, todėl ligoniui jo netekus ar susirgus kraujo liga neretai gyvybę gali išgelbėti tik kitų žmonių duotas kraujas.

Nacionalinio kraujo centro duomenimis, kasdien Lietuvoje kraujo reikia 100–120 žmonių. Tam, kad būtų užtikrintas kraujo ir jo komponentų poreikis, būtina, kad į didžiuosiuose šalies miestuose esančius kraujo centrus kasdien ateitų ir kraujo duotų apie 500 donorų. Vien sostinės ligoninėms kasdien reikia daugiau nei 150 donorų kraujo.

"Per vieną mėnesį sunaudojame maždaug vieną tūkstantį maišelių vien eritrocitų. Trombocitų, plazmos reikia daugiau, po pusantro tūkstančio maišelių", – skaičiavo Kauno medicinos universiteto Hematologijos klinikos Transfuziologijos sektoriaus vadovė Diana Remeikienė.

Vienas maišelis – tai vieno donoro vienkartinė dozė. Kauno klinikos didžiąją dalį donorinio kraujo gauna iš Kauno kraujo donorystės centro. "Nėra buvę, kad dėl donorinio kraujo stokos bent vienas ligonis būtų numiręs", – patikino gydytoja D.Remeikienė.

Pasitaiko, kad donorų kraujo atsargos ima sekti. Tuomet jo ieškoma kituose miestuose. Kraujas saugomas specialiomis sąlygomis, ne žemesnėje kaip dviejų ir ne aukštesnėje kaip šešių laipsnių temperatūroje.

"Saugojimo trukmė priklauso nuo konservanto – medžiagos, kurios išsaugo eritrocitų savybes. Kitaip kraujas sukrešėtų. Tos medžiagos yra impregnuotos pačiame maišelyje", – aiškino gydytoja D.Remeikienė.

Trombocitai gali būti saugomi 5 paras, eritrocitai – nuo 35 iki 47 parų, plazma – dar ilgiau, nes ji užšaldoma.

Švirkščiamas dar negimusiems

"Praėjusią naktį gelbėjome gyvybę moters, kuri buvo mūsų pacientė balandį. Tuomet jai įvyko persileidimas. Išgydėme, išleidome sveiką namo, o dabar ištiko kraujoplūdis. Akušerija yra ypatinga medicinos sritis, kai donorų kraujo prireikia staiga ir netikėtai, po gimdymo ar dėl ligos ūmiai prasidėjus vidiniam kraujavimui. Uždelsus perpilti kraują gali būti per vėlu", – aiškino Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė profesorė Rūta Nadišauskienė.

Kraujo gali prireikti bet kuriai moteriai: žmonai, mamai, dukrai, seseriai ar draugei. "Ir naujagimiams gali prireikti, kai esant skirtingiems tėvų kraujo rezus faktoriams išsivysto rezus konfliktas. Tokiu atveju net vaisiui per virkštelę švirkščiame donorų kraują ir tai darome vieninteliai Lietuvoje", – aiškino profesorė R.Nadišauskienė.

Avarijos, traumos, kiti nelaimingi atsitikimai – tai priežastys, dėl kurių taip pat dažnai reikia donorų kraujo. Teigiama, kad reguliariai kraujo duodantys žmonės, patys per avariją ar sudėtingą operaciją stipriai nukraujavę, išgyvena gerokai dažniau nei kiti.

Kas gali tapti donoru?

Kraujo donorais gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų, savanoriškai duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių. Žmogaus kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kg. 17 metų asmuo gali tapti kraujo donoru tik turėdamas notaro patvirtintą tėvų sutikimą arba į kraujo centrą atvykęs su vienu tėvų ar globėjų.

Kaip pasirengti donorystei

Prieš duodamas kraujo, donoras privalo būti pailsėjęs. Negalima kraujo duoti nevalgius, nes tai gali sukelti silpnumą. Dieną prieš duodant kraujo siūloma nevalgyti labai riebaus, aštraus maisto (riebios mėsos, silkių, keptų, tarkuotų bulvių patiekalų, traškučių, majonezo, aštrių padažų, svogūnų ar česnakų) ir būtina gerti daugiau nei įprastai skysčių: mineralinio vandens, sulčių, arbatos.

Prieš ir po

Prieš duodant kraujo, gydytojas patikrina donoro sveikatos būklę: pamatuoja kraujospūdį, įvertina širdies ir plaučių veiklą. Paėmus kraujo nustatoma jo grupė, rezus faktorius, Kell antigenas, hemoglobino kiekis. Kiekvieną kartą davus kraujo, jis ištiriamas siekiant nustatyti, ar donoras neserga virusiniu hepatitu B, virusiniu hepatitu C, ŽIV, sifiliu.

Kiek kartų galima duoti kraujo?

Moterims per metus leidžiama duoti kraujo keturis kartus, vyrams – penkis. Pertraukos tarp kraujo davimo privalo būti ne trumpesnės kaip 60 dienų. Po karščiavimo, persirgus gripu ar kita virusine liga negalima duoti kraujo dvi savaites. Šešis mėnesius negalima kraujo duoti po tatuiravimo arba auskarų vėrimo į kūną, sunkios chirurginės operacijos, endoskopinio tyrimo, kraujo sudėtinių dalių perpylimo.

Kaip imama kraujo?

Kraujo davimo procedūra trunka nuo 6 iki 15 min. Kraujas imamas iš venos. Standartinė dozė – 450 ml. Dar apie 15–20 ml kraujo imama tirti. Davus kraujo venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti 2 val. Kraujo davęs donoras turi pailsėti nuo 10 iki 15 min.

Apie kraują

Kraujas – tai specifinė suspensija, susidedanti iš skystosios dalies – plazmos ir kraujo ląstelių. Suaugusio žmogaus kraujas sudaro 1/12 jo masės. Tai yra 5–6 l. Kraujas yra gyvybiškai svarbus. Jis aprūpina žmogaus audinius ir organus būtinomis maisto medžiagomis. Be kraujo audiniai mirtų iš bado. 55 proc. kraujo sudaro plazma, 45 proc. – ląstelės, skirstomos į eritrocitus ir leukocitus. Taip pat yra trombocitų, bet tai nėra tikros ląstelės. Manoma, kad O (I) kraujo grupę turi 33,5 proc., A (II) – 37,8 proc., B(III) – 20,5 proc., AB(IV) – 8,1 proc. europiečių.