Ačiū už tai, kad esu gyvas

„Galiu sakyti, kad mane prikėlė iš numirusiųjų, – apie RKL Terapijos klinikos gydytojus ir slaugytojas kalba Garliavoje gyvenantis 71-ų K. Jankus. – Jau buvau aname pasaulyje, galiu papasakoti, kaip ten viskas. Ne, ten nereikia skubėti, geriau dar pabūti čia. Ačiū ligoninės personalui, kad šiandien aš gyvas, kad vaikštau, kalbu, galiu pasėdėti prieš saulę kieme ant suolelio, paimti žmoną už rankos.“

„Nuostabi gydytoja Rūta Nutautienė. Ir ta puiki rezidentė, kuri visada mane pasitinka, juokiasi, klausinėja, kai atvažiuoju pasitikrinti... Kas čia su ta mano atmintimi, neprisimenu vardo (vidaus ligų rezidentė Veslava Baviršaitė – red. past.). Ir slaugytojos! Man labai pasisekė, kad pakliuvau pas šiuos medikus, į šią ligoninę“, – sako ponas Kazimieras.

Vidaus ligų rezidentė Veslava Baviršaitė

„Trūksta žodžių išreikšti mūsų dėkingumą gydytojai R. Nutautienei ir visam personalui už sugrąžintą į gyvenimą vyrą, – susijaudina Audronė Jankuvienė. – Respublikinė Kauno ligoninė mums visada bus stebuklo vieta.“

Buvo geležinės sveikatos

Kazimieras ir Audronė sėdi savo namų kieme, stebėdami, kaip laksto kalaitė Mirta, pasakoja apie sunkią, ilgai nediagnozuotą ligą, ir daugybę kartų taria „ačiū“ RKL medikams.

Jei prieš keliolika metų K. Jankui būtų kas nors pasakęs, kad ligoninę jis vadins vos ne šventa vieta, vyras tikriausiai būtų tik numojęs ranka. Kazimieras buvo tikras stipruolis. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ūkvedys, anot jo, per savo darbo metus apavęs ir aprengęs daugybę Kauno ir Kauno rajono policininkų, dalyvaudavo darbovietės spartakiadose, boksavosi, kilnojo svarsčius („Ne profesionalas, bet pirma vieta Lietuvoje vis dėlto!“).

Žiemą jis maudydavosi eketėje. „Aš sėdėdavau mašinoje ir žiūrėdavau, kaip jis pūkšteli į ledinį vandenį. Siaubas!“ – prisiminusi juokiasi A. Jankuvienė.

Tačiau artėjant 70-ajam jubiliejui, K. Jankaus sveikata sušlubavo. Ir labai stipriai.

Kas dieną – vis blogiau

Kartą, grįžusi namo, A. Jankuvienė rado savo vyrą parkritusį ant grindų. „Kazimieras nesikėlė, – prisimena ji. – Puoliau klausinėti, kas atsitiko, o jis tik atsakė, kad labai skauda klubą.“

Vienos Kauno ligoninių traumatologams diagnozavus lūžį, K. Jankaus klubas buvo operuotas. Iškart po operacijos, dar ligoninėje, prasidėjo epilepsijos priepuoliai. „Vyras naktimis pradėjo sapnuoti pabaisas, besitaikančias jį pasmaugti, – pasakoja ponia Audronė. – Dieną vaikščiodavo apdujęs, sakė, kad jam sunku mąstyti, pinasi žodžiai, vaizdai, kad visai nieko neatsimena. Ėmė trikti sąmonė, vieną jį jau bijodavau palikti.“

Kazimieras pabuvojo dviejose gydymo įstaigose. Jam protezavo klubo sąnarį, paskyrė reabilitaciją, atliko tyrimų: kardiologinių, neurologinių, galvos smegenų. Buvo padaryta ir plaučių rentgenograma, bet gydytojai negalėjo paaiškinti, dėl ko kasdien prastėja K. Jankaus sveikatos būklė.

„Jis, be epilepsijos priepuolių, pradėjo smarkiai dusti“, – vyrą užklupusias negandas vardija A. Jankuvienė.

RKL diagnozuota liga

Į Respublikinę Kauno ligoninę K. Jankų atvežė greitoji – su deguonies kauke, komos būsenos. RKL logistika buvo tokia: Priėmimo-skubios pagalbos skyrius–Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius–Vidaus ligų skyrius.

Dvi savaites, praleistas RKL Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, Kazimieras vadina kelione po aną pasaulį, šaltą ir tamsų. Tuo metu šiame, realiame, ligoninės pasaulyje, ištisas paras budėjo, verkė, meldė stebuklo žmona, o RKL gydytojai dirbtiniu būdu ventiliavo paciento plaučius, atliko tracheotomiją.

„Kad matytumėte, kaip apie jį šokinėjo daktarai, sesutės, jų padėjėjos. Sauskelnes keitė, apiprausdavo, manęs net neprileisdavo. Kaip šioje ligoninėje viskas puikiai organizuota!“ – kalba A. Jankuvienė.

K. Jankui RKL buvo diagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga. „Gydytoja R. Nutautienė mane pasisodino ir kaip studentei viską paaiškino, – prisimena moteris. – Papasakojo, kas vyksta, kai žmogus suserga šia liga, kaip reikės su ja gyventi. Tai dėl to, kad smegenims trūko deguonies, jį kamavo košmarai, haliucinacijos, streikavo širdis. Ir epilepsija dėl to galėjo prasidėti, aš manau.“

Pasiilgo savo daktarės

„Pamažu jį atjungė nuo dirbtinio plaučių ventiliavimo, ištraukė tracheostomos vamzdelį. Iš Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus perkėlė į Vidaus ligų skyriaus pulmonologijos poskyrį. Mano vyras šioje ligoninėje, į kurią pateko beveik be gyvybės ženklų, sugrįžo į gyvenimą“, – sako A. Jankuvienė.

„Žinot, maniau, kad nebegalėsiu kalbėti, – prisimena K. Jankus. – Kai iš gerklės ištraukė tą vamzdelį, savaitę bandžiau ką nors ištarti, ir – nieko. Labai nusiminiau, galvojau, viskas, jau aš nebylys. Ir vieną dieną staiga kad surikau! Pats išsigandau. Nuo tada atgavau balsą.“

Šiandien Kazimieras gali papasakoti savo istoriją. Pasakyti: „Esu labai dėkingas Respublikinės Kauno ligoninės medikams.“ Jis ir žmona šiuos žodžius tarė daugybę kartų.

„Greičiau pasibaigtų tas karantinas, jau pasiilgome savo daktarės. Kai išrašė iš ligoninės, pas gydytoją R. Nutautienę lankomės ambulatoriškai. Jau seniai buvom. Vos tik leis, važiuosime“, – patikino A. Jankuvienė.

Doc. dr. Diana Žaliaduonytė, Respublikinės Kauno ligoninės generalinė direktorė

Sergančiam žmogui didelė sėkmė yra sutikti savo gydytoją, užmegzti tą ypatingą pasitikėjimu, empatija ir pagarba grįstą ryšį. „Mano gydytojas, mano slaugytojos, mano ligoninė“ – tai be galo svarbūs, motyvuojantys žodžiai ir medicinos personalui, ir gydymo įstaigai. Labai džiugu, kad ponas K. Jankus savo gydytojus ir slaugytojas surado Respublikinėje Kauno ligoninėje, kad apie mūsų įstaigą jis gali pasakyti: „Mano ligoninė.“ Didžiuojuosi medikais, padariusiais viską, kad išsaugotų jo gyvybę. Kiekviena mūsų medikų pergalė ir nuoširdi paciento, jo artimųjų padėka yra neįkainojama dovana.

Rūta Nutautienė, Respublikinės Kauno ligoninės Terapijos klinikos vadovė

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) – viena pagrindinių Lietuvos sveikatos problemų, dėl kurios daugėja neįgalumo ir mirties atvejų, didėja gydymo išlaidos. LOPL vis dažniau suserga jaunesni žmonės. Manoma, kad po dvejų metų LOPL taps trečia pagal dažnumą mirties priežastimi pasaulyje. Labai svarbu atkreipti dėmesį į pirmuosius LOPL simptomus – kosulį, skrepliavimą, dusulį dar ankstyvoje stadijoje, kad gydytojas pulmonologas laiku pradėtų gydymą ir galėtų nuolat sekti paciento ligos raidą. Mūsų ligoninėje gydyto paciento problema buvo ta, kad jis atvyko su ryškiu kvėpavimo nepakankamumu, kurio priežastis buvo laiku nediagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga, apsunkinta gretutinių paciento ligų (širdies nepakankamumas, metabolinis sindromas ir kt).

Ši istorija laimingai susiklostė todėl, kad gydymo ėmėsi daugiadisciplinė komanda, pradedant RKL Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriumi, kuriame pacientui taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija, paskui komandinis darbas buvo tęsiamas RKL Vidaus ligų skyriaus pulmonologijos poskyryje. Mes visi džiaugiamės, kad ši istorija su laiminga pabaiga, ir linkime kuo geresnės sveikatos pacientui ateityje. O žmones, ypač rūkančius ir dirbančius kenksmingomis sąlygomis, vos pajutus pirmuosius ligos simptomus, raginu nedelsiant kreiptis į gydytoją pulmonologą.

Liucija Jodžiūnienė, Respublikinės Kauno ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja

Paskutinį dešimtmetį ne tik ūmių, bet ir lėtinių plaučių ligų gydymui plačiai naudojama dirbtinė plaučių ventiliacija (DPV). Dažnai DPV trukmės numatyti negalime, ji tęsiama pagal paciento būklę – nuo kelių parų iki mėnesių. Jeigu numatoma paciento plaučius ventiliuoti ilgiau, jam suformuojama tracheostoma (per chirurgiškai atvertą angą kakle įvedamas vamzdelis) ir ventiliacija tęsiama per ją. Pacientai ventiliaciją per tracheostomą toleruoja geriau, paprastai nereikia daug sąmonę slopinančių medikamentų, dažnai jie visai gali būti nutraukti. Jei sveikata yra gana gera, pacientai gali patys valgyti, bendrauti su personalu (gestais arba raštu) ir padėti vykdant gydymo procesą. Sudėtingas procesas yra atjunkinimas (atpratinimas) nuo DPV aparato, ypač jei pacientas serga lėtinėmis ligomis.

Mūsų pacientui DPV buvo taikyta penkiolika parų per suformuotą tracheostomą, kol buvo išgydytas prasidėjęs plaučių uždegimas. Jis buvo gydytas tiksliniais antibiotikais (t. y. nustatyta uždegimą sukėlusi bakterija, laboratorijoje išauginta iš sekreto, paimto bronchoskopijos metu). Gydydami šį ir kitus pacientus pasitelkiame daugiadisciplinę komandą. Gydymo procese aktyviai dalyvauja ne tik gydytojai anesteziologai-reanimatologai, anestezijos  intensyvios terapijos slaugytojos, bet ir pulmonologai, kardiologai, kineziterapeutai, masažuotojai bei fizinės reabilitacijos gydytojai. Tik dėl visų šių specialistų sunkaus darbo pavyko pasiekti gerų rezultatų ir perkelti pacientą į Vidaus ligų skyriaus pulmonologijos poskyrį, o vėliau sėkmingai išleisti į namus.