Antanas Damarackas ir Zurabas Alanija – pirmieji ir vieninteliai kauniečiai, pelnę aukščiausią Garbės donoro vardą. Savo kraujo jie dovanoja kitiems niekieno neskatinami ir nelaukdami padėkos tų, kuriems grąžina gyvenimą.

Davė kraujo 70 kartų

Energingas žingsnis, stiprus rankos paspaudimas pasisveikinant – tokie bruožai krenta į akis, susipažįstant su Garbės donoru A.Damaracku. Šio vardo suteikimas – aukščiausias kraujo donorų įvertinimas mūsų šalyje.

Garbės, nusipelnęs – tai epitetai, kuriuos šiandienis jaunimas vertina su skepticizmo doze. Mat norint ko nors nusipelnyti reikia laiko. Nugyventi metai nūnai vertinami ne kaip išminties ir patirties požymis, o kaip kvaištelėjusios bejėgiškos senatvės ženklas.

Antanui Damarackui – 56-eri. Senas? O, taip, atsakytų trisdešimtmetis. Tačiau ne vienam jo bendraamžių vertėtų pavydėti A.Damaracko sveikatos, energijos ir išminties.

"Man buvo 42-eji, kai pirmą kartą susimąsčiau apie tai, ką gero gyvenime esu padaręs", – prisimena vyras, sėkmingai sukūręs šeimą, užauginęs du sūnus, gerbiamas darbe.

Tačiau to žmogui negana. Nusprendęs būti naudingas kitiems – sergantiems, nukentėjusiems visai nepažįstamiems žmonėms, šiemet tapo pirmuoju kauniečiu, kuriam suteiktas Lietuvos garbės donoro vardas.

Jį pelnyti reikia pasiaukojimo, geros sveikatos ir laiko. Jaunas žmogus to pasiekti negalėtų. A.Damarackas per savo gyvenimą kraujo yra davęs septyniasdešimt kartų. Vyrai per metus tai gali daryti ne daugiau kaip penkis kartus, moterys – keturis. Viena donacija, arba, paprasčiau tariant, dozė – 500 mililitrų. Daugiau negalima. Iš viso A.Damarackas yra davęs apie 40 litrų kraujo.

"Išeitų keturi kibirai", – taip skaičiuoja donoras.

Nėra kilnesnio tikslo

"Ėjau iš Laisvės alėjos Nemuno link, žiūriu – Kraujo donorystės centras. Užėjau pasiūlyti savo kraujo, bet tąkart iš manęs jo niekas nepaėmė. Susitarėm, kad ateisiu kitą dieną. Pasitariau su savo šeimos gydytoja Asta Grigiene, dirbančia Šilainių poliklinikoje. Ji sako: sveikas esi, būk donoru", – kilniam tikslui pasiaukojus pritariančius žodžius prisimena A.Damarackas.

Iš Šilainių poliklinikos vyras pasiėmė pažymą apie savo sveikatos būklę ir vėl nuėjo į Kraujo donorystės centrą. Ten užpildė anketą, iš jo paėmė kraujo ir jį ištyrė. Taip yra prieš kiekvieną donaciją, tik pažymą apie sveikatos būklę pakanka pristatyti kartą per metus.

"Pildydamas anketą gali nuslėpti savo sveikatos problemas ir neigiamus įpročius, bet juk aš duodu kraujo ne už pinigus ir ne dėl atostogų, kurias anksčiau suteikdavo, ar dėl vynelio", – atlygintinų kraujo donorų galimas spekuliacijas su sąžine žino A.Damarackas.

Jis ateina į Kraujo centrą žinodamas, kad pakaitalų donorų kraujui nėra. Tik yra ligonių, kurių gyvybę gelbstint donorai ne mažiau svarbesni už medikus. Pastarieji vieni būtų bejėgiai. Todėl A.Damarackas ir duoda kraujo. Po kiekvienos donacijos pasijaučia labai laimingas.

Apima palaimos jausmas

"Suvirpu tada, kai išgirstu, kad kažkam pritrūko kraujo ar kad reikia retos, ketvirtosios grupės", – neslepia jautrumo vyras.

Jo kraujo grupė ir yra ta reta ketvirtoji. Dėl to donoras jaučiasi esąs dar labiau reikalingas. Jei būtų nedraudžiama, duotų dar daugiau kraujo ir dažniau, nes po donacijos jau kitą dieną jaučiasi puikiai.

"Žmonės man sakydavo: duosi kraujo – nemiegosi naktimis, tapsi priklausomas kaip narkomanas, negalėsi sustoti. Nedavęs blogai jausiesi, kraujospūdis pakils", – A.Damarackas prisimena ir gąsdinančius žodžius.

Tačiau jie ir liko tik žodžiais. Nieko panašaus A.Damarackas nejaučia. Jis žino ir tiki, kad donorai turi keturis kartus didesnę tikimybę išgyventi patyrę traumų ir dėl jų smarkiai nukraujavę.

Donoryste užkrėtė brolį

A.Damarackas užsiiminėja parašiutizmu, mėgsta boksą. Penkiolika metų tarnavo krašto apsaugos savanoriu. Sunkiausios ligos, kuriomis yra sirgęs, – katarai, sloga.

"Gal iš tėvelio stiprią sveikatą paveldėjau. Kai po anginos operacijos tą pačią dieną vakarienę valgiau – visi stebėjosi", – prisimena jaunystę A.Damarackas.

Jo brolis Vytautas, jaunesnis dvejais metais, taip pat sveikas ir stiprus, bet tapti donoru ilgai nesiryžo. Kažko bijojo? Tačiau Antanas privertė jį nugalėti baimę.

"Sugundžiau jį donoryste. Į Kraujo donorystės centrą buvau atsivedęs kelis kartus – pabėgdavo. Užrėmiau duris, kad daugiau nepabėgtų, o dabar man dėkingas už tai ir gailisi, kad anksčiau bijojo", – apie brolį pasakoja Antanas.

V.Damarackas kraujo yra davęs 27 kartus. Iki Nusipelniusio donoro vardo trūksta tik trijų donacijų.

Pinigų imti neišdrįstų

"Malonu ką nors gero padarius. Reikia daryti gera", – lyg girdėjęs A.Damaracko žodžius sako Z.Alanija, kuriam šiemet taip pat suteiktas Garbės donoro vardas.

Vyras tuo nesididžiuoja. Davė, tai davė, sako jis ir pabrėžia: donoru tampama ne dėl įvertinimo ar kokių nors apdovanojimų.

Z.Alanija, kuriam dabar 38-eri, kraujo yra davęs daugiau kaip 50 kartų. Pirmą kartą Kraujo donorystės centro duris pravėrė prieš 10 metų. Kas paskatino?

"Išgirdau, kad reikia kraujo, ir nuėjau. Jei imtų iš piršto, būčiau bijojęs, o kai iš venos – nė kiek nebaisu", – konkrečiai, trumpai kalba vyras.

Žodžius taria taisyklingai. Pasiteiravus, kada išmoko lietuvių kalbą, pasidaro gėda. Pasirodo, Zurabas ne tik augo, bet ir gimė Kaune. Jo mama – lietuvė, o vardas ir pavardė gruziniški, nes tėtis yra šios tautybės. Galbūt plati ir jautri gruziniška širdis kalta, kad pastaraisiais metais Zurabui prireikė vaistų nuo padidėjusio kraujospūdžio ir todėl, sako vyras, jis turi sustoti – pastaruoju metu donoru būti negali. Jei pasveiks – vėl duos kraujo. Ir vėl už dyką.

"Negalėčiau imti pinigų už kraują", – tvirtai sako Z.Alanija, nors dabar yra bedarbis.

Vyras turi staliaus-staklininko specialybę. Žmona nėra donorė.

"Bijo adatų", – paaiškina vyras, kodėl neskatina sutuoktinės aukoti savo kraują tiems, kurie be jo mirtų.

Valstybinės pensijos nebegaus

Kraujo donorystės centro Donorų skyriaus vadovė Rima Ulinskienė žavisi neatlygintinais donorais ir nori, kad jų būtų kuo daugiau.

"Donorais galėtų būti daugiau kaip pusė šalies gyventojų, o tėra tik trys procentai", – apgailestauja R.Ulinskienė.

Ji pabrėžė, labiausiai trūksta donorų kraujo vasarą, nes didžiausi altruistai – studentai tuomet atostogauja. Rudeniui atėjus Kraujo donorystės centro darbuotojai važinėja po mokyklas, propaguodami donorystę ir tikisi, kad kita karta geriau supras jos svarbą.

Tačiau ar valstybė pakankamai tai supranta, jei Seimas pritarė siūlymui nuo ateinančių metų Garbės donorams nebemokėti valstybinės pensijos?

Kaip donorai skatinami?

Lietuvos Vyriausybės nutarimu neatlygintini donorai skatinami, suteikiant Garbės donoro vardą (kartu su tai patvirtinančiu ženklu ir pažymėjimu) donorui, ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 200 kartų – plazmos ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavusiam donorystės veikloje. Garbės donoras turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos valstybinę pensiją.

Nusipelniusio donoro vardas suteikiamas ne mažiau kaip 30 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 150 kartų – plazmos.

Donorystės žymūno vardas suteikiamas donorui, ne mažiau kaip 20 kartų nemokamai davusiam kraujo ar 100 kartų – plazmos.

Donorams, davusiems kraujo atlygintinai, išmokama piniginė kompensacija (40 litų), davusiems neatlygintinai – dovanėlės.

Ką reikia žinoti kraujo donorui?

Prieš kraujo davimą donoras turi būti pailsėjęs, lengvai pavalgęs, gėręs daug skysčių.

Kraujo nepatariama duoti po įtempto darbo, juolab naktį.

Keletą dienų prieš kraujo davimą draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus.

Kraujo davimo dieną patariama nerūkyti.

Prieš pat duodant kraujo – išgeriama arbatos ir lengvai užkandama.

Kraujo davimo procedūra trunka nuo 6 iki 15 min. Po jos venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kuris nenuimamas 2 val. Tvarsčio negalima drėkinti.

Donoras turi pailsėti 10–15 min., atsigerti ir lengvai užkąsti. Tą dieną patariama nesportuoti.

Plazma

Norintiesiems duoti plazmos galioja toks pat donoro sveikatos būklės įvertinimas, kaip ir prieš kraujo davimą. Svarbu tai, kad plazmos gali duoti tik jau kraujo donoru tapęs žmogus. Po kraujo davimo turi praeiti bent mėnuo, kad galėtumėte tapti plazmos donoru.

Tiek kraujas, tiek plazma ir iš jos pagaminti preparatai yra labai reikšmingi ligoniams. Pavyzdžiui, albuminas yra kompleksinio veikimo žmogaus kraujo plazmos preparatas, skirtas vartoti esant įvairioms šoko formoms, nudegimams, cirkuliuojančio baltymo kiekiui atstatyti.

Plazmos davimas trunka apie 40 min. Tuo metu iš kraujo paimama tik plazma, o kiti kraujo komponentai grąžinami atgal į organizmą. Tokiu būdu nenukenčia hemoglobino kiekis kraujyje ir nėra jokio šalutinio poveikio. Plazmos galima duoti kas dvi savaites atlygintinai arba neatlygintinai.