"Kam pranešti apie kūdikio ar gimdyvės mirtį? Pro šalį bėgančiai beždžionei?" – liūdnai juokauja Siera Leonės gyventojai. Ten gydytoja dirbanti lietuvė Eglė Budienė negali įprasti prie mirties, nors ją mato dažnai: džiunglių kaimeliuose daug žmonių gyvena natūralios atrankos sąlygomis.

Gamtiniai reikalai – tiesiog gatvėje

Daugiau nei 50 tūkst. gyvybių nusinešusio žiauraus pilietinio karo išvargintoje šalyje nevyriausybinėje organizacijoje "Marie Stopes Sierra Leone" (MSSL) 44 metų medikė E.Budienė savanore dirba nuo birželio.

Pagrindinė lietuvės veikla – inicijuoti gimdos kaklelio vėžio patikrą šalyje, padėti MSSL medicinos klinikoms ir pagalbos komandoms atitikti medicininės veiklos standartus, atrinkti privačias ar religinių misijų šalies medicinos klinikas, kurios galėtų teikti komplikuoto gimdymo paslaugas.

Laukinis žmonių gyvenimas pasitinka nuo pirmojo žingsnio sostinės Fritauno Lungi oro uoste. Milijono gyventojų mieste, kaip ir visoje šalyje, nėra elektros, kanalizacijos, tualetų – viskas iškastais grioviais suteka į Atlanto vandenyną su nuostabaus grožio paplūdimiais. Juose besimaudančiųjų, deja, nėra.

"Žmonės gamtinius reikalus atlieka net ir judriausiose miesto gatvėse. Murzini, snargliuoti, atsikišusiais pilvais su bambos išvaržomis. Vaikai žaidžia ridendami padangų kameras, svaidydami akmenis, strėles. Šaukia "poto!" (liet. k. baltasis žmogus), – apie pirmuosius įspūdžius Siera Leonėje pasakojo lietuvė, tarsi būtų nukeliavusi laiko mašina į praeitį.

Dvylika metų trukęs pilietinis karas sugriovė šalies infrastruktūrą, atėmė iš vaikų galimybę mokytis, paliko tūkstančius suluošintų žmonių, amputuotomis rankomis ir kojomis. Tačiau žmonės jaučiasi laimingi, šypsosi ir svetimšalių klausia, ar patinka jų šalis. Vaikai prašo pinigų, suaugusieji – pasiimti juos į Londoną, bet išgirdę "ne", viltingai nutęsia: "Gerai... Kitą kartą."

Liūčių sezonu keliai neišvažiuojami

Siera Leonėje viso labo dirba penki ginekologai ir vienas pediatras.
Kai kuriose katalikiškųjų misijų ligoninėse laikinai, nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių, dirba savanoriai gydytojai iš Vokietijos, Italijos, Ispanijos. Jie teikia europietiškas medicinos paslaugas, kiek tai įmanoma su ten esančia aparatūra ir medikamentai.

"Pacientui, atvykusiam į ligoninę, gali laukti dvi paras, kol jį kas nors priims. Apie ligonių teises, duomenų bazę kalbėti beprasmiška. Diagnozė paskelbiama klausantis būriui viso skyriaus ligonių, kurie dažniausiai guli vienoje palatoje, – pasakojo Eglė. – Teoriškai yra atskiras vyrų ir moterų skyrius, bet ligoniai guldomi ten, kur yra vietos. Čia kartu pamatysi ir netrukus gimdysiančias nėščiąsias, ir jau pagimdžiusias."

Šalyje tėvai vaikus visur nešiojasi: vyrai – ant rankų, o moterys – pasirišusios juos už nugaros. Humanitarinės pagalbos iš Europos siuntose būna vežimėlių kūdikiams, bet lietuvė sako nemačiusi nei vieno kūdikio vežimėlyje.

Pasiekti medicinos įstaigas daugybės regionų gyventojams yra labai sunku, o per liūčių sezoną, nuo balandžio iki lapkričio, daugybė kelių tampa iš viso neišvažiuojami.
Išvykos į atokiausius džiunglių kaimelius – egzotiškiausia E.Budienės darbo dalis.

Klinika įkurta vado trobelėje

Keliai sunkiai įveikiami. Dažnai 30 mylių atstumą tenka važiuoti tris valandas. Kartais kelią užblokuoja įklimpusi mašina, pakilęs upės vanduo, todėl niekas negali persikelti į kitą krantą.
"Miškų grožis bauginamas. Palmių giraičių aikštelėse išbarstytos molinės trobelės palmių lapų stogais, pulkai murzinų, energingai rankomis mojuojančių ir bėgančių paskui mašiną vaikų, upėse skalbiančios moterys ir nepaprasta ramybė", – pasakojo medikė.

Kiekvienas kaimelis turi savo vadą – labiausiai gerbiamą vyrą, kurio trobelė tampa dienos klinika. Vadas įprastai turi 2–3 žmonas. Jauniausioji iššluoja kambarį, išneša rakandus, atidaro angą molinės trobelės sienoje – langą, kurį nakčiai uždengia mediniu arba šiaudiniu dangčiu.

"Atneša kelis kibirus vandens. Kaimelio žmonės susirenka prie trobelės, sėdasi ant žemės arba bambukinių suolų ir kantriai laukia savo eilės, – pasakojo Eglė. – Vado kambaryje esančią lovą – iš molio drėbtą pakylą apklojame šiaudiniu kilimėliu, susinešame instrumentus, nusiplauname rankas."

Problema – paauglių nėštumai

Pirmieji pacientai – vyrai, įprastai nuo 15 metų. Jų bėdos – lytiškai plintančios ligos. Jas diagnozuojame be tyrimų, apčiuopiant kirkšnies limfmazgius. Pagal PSO sindrominio gydymo algoritmą suleidžiame vaistų ir duodame jų vartoti.

"Dažniausiai žmonės nežino savo amžiaus, kartais nesuskaičiuoja, kiek turi vaikų. Moterys būna gimdžiusios 7–11 kartų, tačiau gyvi lieka vos keli vaikai", – pasak E.Budienės, tai nėra tikslūs skaičiai, nes džiunglėse niekas neduoda dokumentų, o per įšventinimo procedūrą pakeičia vardą.

MSSL išduoda korteles su numeriu, tačiau kitą kartą atėjęs žmogus jos nebeturi.
Vietiniai, vidutiniškai gyvenantys apie 42 metus, lytinį gyvenimą pradeda itin anksti, turi daugybę lytinių partnerių. Pusė šalies gyventojų yra vaikai ir jaunimas iki 19 metų.
Didelė problema – paauglių nėštumai ir kriminaliniai abortai. Trečdalis nėščiųjų ir dvi iš penkių mirusių gimdyvių – paauglės. Kasmet miršta apie 1 000 gimdyvių iš 100 000, pagimdžiusių gyvą  kūdikį. Tačiau statistika žinoma tik didmiesčiuose.

"Ateina 13 metų mergaitė, kuriai dar neprasidėjo menstruacijos, ir prašo ilgalaikės kontracepcijos, nes, anot jos, kaimo vyrai nemėgsta naudoti prezervatyvų", – pasakojo E.Budienė.
Jaunimui skirtose lytinės sveikatos pamokėlėse paaugliai jaučiasi labai laisvai, diskutuoja apie seksą ir savo potyrius, tačiau jiems labai sunku suvokti, kodėl vienas partneris yra geriau nei daug. Dažnai paauglės dukros atsiveda ir mamas, kurioms jau pabodo gimdyti.

Kontracepcija dažniausiai yra moters reikalas: miestuose ja naudojasi apie 20 proc. moterų. Neretai paklausus merginos, kaip ji saugosi nuo nepageidaujamo nėštumo, ji įvardija sintetinio steroido pavadinimą, kuris skirtas gimdymui skatinti. Fritauno mada – vartoti kartą per mėnesį turguje pirktas šias tabletes.

Džiunglėse pas medikus moterys ateina vienos, pėsčiomis į kitą kaimą, kad nesužinotų vyras.

"Kartais kontraceptinių implantų prašo dvi žmonos ir džiaugiasi, kad dabar abi maitina krūtimi, todėl vyras jų neliečia ir nepamatys ant rankos užklijuoto pleistro, – pasak E.Budienės, šalies rytuose pagal vietos tradicijas šeimos turtas skaičiuojamas berniukams, todėl kiekviena žmona stengiasi gimdyti kuo daugiau vaikų, kad po vyro mirties paveldėtų daugiau turto. – Kol moteris žindo kūdikį, vyras negali turėti su ja lytinių santykių, nes neva sugadins kūdikiui pieną."

Slaptos organizacijos ir apipjaustymai

Bene labiausiai šokiruoja, kad Siera Leonėje apipjaustytų moterų skaičius gali siekti iki 98 proc.! Ir paauglėms, ir vyresnėms moterims pašalinamas klitoris ir dalis mažųjų lytinių lūpų, kai kurioms suformuotas siauras įėjimas į makštį.

Apipjaustytų moterų skaičius šioje šalyje – didžiausias Vakarų Afrikoje. Tik atvykus į šalį, dėl jos pačios saugumo lietuvė, kaip ir kiti medikai, perspėta nesikišti į moterų apipjaustymo reikalus ir net nekalbėti šia tema.

Dauguma vietinių priklauso slaptoms organizacijoms, į kurias jie įšventinami visam gyvenimui. Tai – galingos organizacijos, turinčios stiprius socialinius tinklus, dažnai valdomos iš Vakarų ir prilyginamos masonų ložėms Jungtinėje Karalystėje arba hierarchinėms verslo, politinėms organizacijoms.

"Slaptai vykstančių susirinkimų vietos ir laikas žinomas organizacijų nariams. Narius drausmina mirties baimė už bet kokią atskleistą informaciją, – pasakojo E.Budienė. – Įšventinama dažniausiai iki lytinio brendimo, kelioms savaitėms mergaitės iškeliauja į džiungles ir išklauso pasiruošimo tapti moterimis kursą."

Joms suteikiamas naujas vardas, kai kurios grupės atlieka odos randavimo procedūras ant kaklo, nugaros arba krūtinės. Visoms mergaitėms žiniuonė, vadinama digma, džiunglių stovykloje antisanitarinėmis sąlygomis be skausmo malšinimo apipjausto išorinius lyties organus.

Mergaitės labai trokšta būti įšventintos, priešingu atveju jos bus atstumtos visuomenės.

Vienos organizacijos, kaip bundu, skirtos tik moterims, kitos, humoi, skirtos abiejų lyčių žmonėms. Nariai gali bet kada grįžti į džiunglių stovyklas tolesnėms mokymo pakopoms – taip sustiprina savo padėtį bendruomenėje.

Manoma, kad 95 proc. Siera Leonės moterų priklauso bundu arba sande organizacijoms, o mirties ir skausmo baimė žmonėms neleidžia atskleisti jokių bundu veiklos detalių.

Nėštumą nutraukia suleidę skysčio

Siera Leonėje žmones gydo vietiniai mokslų nebaigę ir neturintys jokios licencijos kaimo "daktarai".
Labai populiarūs vaistai – milteliai iš augalų. Ant drabužių įprasta nešioti veidrodžio gabalėlį, kuris atbaido blogį, o ant kaklo, rankų ir juosmens rišti mažyčius maišelius su gydomaisiais milteliais. Džiunglėse beveik kiekvienas medis, anot jų, turi tam tikrų gydomųjų savybių.

"Skaudžių padarinių sukelia vietinių "daktarų" atliekami abortai, kai moteriai į gimdą suleidžiama pagal vietines tradicijas pagaminto skysčio. Prasidėjus kraujoplūdžiui, dažniausiai  moters gyvybės išgelbėti nepavyksta", – pasakodama apie tariamą Siera Leonės mediciną pribloškiančiais faktais stebino gydytoja iš Lietuvos.
Labai populiarus burtininkų ir žiniuonių gydymas ir įvairūs amuletai, talismanai. Net aukštas pareigas visuomenėje užimantys žmonės atvirai naudojasi žiniuonių paslaugomis ir dažnai lankosi tiek pas tradicinius medikus, tiek pas burtininkus.

Šalyje apie 60 proc. gyventojų yra musulmonai, 20–30 proc. –  krikščionys. Medikę iš Lietuvos nustebino, kad Siera Leonėje galima išgirsti net naują žodį – "krismusai": taip pusiau juokais, pusiau rimtai prisistato abiem religijoms prijaučiantys gyventojai.
Dažnai šeimos kuriamos nepaisant religinių įsitikinimų ir lanko abiejų tikėjimų maldos namus.

Civilizacijos konservantai

Dienai gydytoja E.Budienė gauna du kibirus vandens. Rytą išsiplovus galvą, plaukai iki popietės būna šlapi – oro drėgnumas šalyje siekia 82 proc.
Bute lietuvė turi šaldytuvą be gumelės durelėse ir televizorių be antenos. Kai dienomis nebūna elektros, tai papildomų rūpesčių nesukelia.
"Maistą perku dienai ir visada tik šviežią, – dalijosi patirtimi E.Budienė. – Naktį vyrai žvejoja, rytą moterys atneša žuvis į turgų. Ko neparduoda – išmeta."

Taip iš kartos į kartą. Vištos parduodamos gyvos. Rytą nusipirkę jas, surištomis kojomis ir išsuktais sparnais, darbuotojai atsineša į savo įstaigą, sudeda kur kampe, o eidami namo išsineša ir gamina vakarienę.

"Galvą vištai nusukti patariama tik prieš dedant į puodą. Beje, Lietuvoje įprasta einant į svečius neštis gero vyno butelį, o Siera Leonėje – pusgyvę vištą", – šyptelėjo medikė.
Laisvais vakarais ji sėdi namo terasoje ir grožisi laivais, baltu smėliu, skobtomis žvejų valtelėmis.
Apsaugininkai riboja judėjimo laisvę. Nuo vietinių gyventojų medikę skiria ir spygliuotos tvoros.
Itin skurdžioje šalyje lietuvė patyrė ir labai daug gėrio, nuoširdumo.

"Atrodo, kad Vakarų civilizacija į žmonių gyvenimą prideda konservantų ir įpakuoja į gražius, blizgančius popierėlius. Ir visa tai tampa kažkuo sintetiniu, – priėjo prie išvados E.Budienė. – Siera Leonėje viskas yra kitaip – tikra ir natūralu."