„Mano sveikatos būklė, kai patekau į Kauno klinikas, buvo kritinė – gyvybės ir mirties klausimas, – prisimena Kauno klinikų Nefrologijos klinikos pacientė Asta. – Kai dabar mane sutinka ilgai manęs nematęs žmogus ir paklausia, kaip laikausi, atsakau: aš gyvenu! Svarbiausia, kad pagaliau gyvenu ir turiu jėgų dirbti.“

Nustačius inkstų nepakankamumą, moteriai buvo skubiai pradėtos dializės. „Turėjome kovoti su komplikacijomis, kurias sukėlė inkstų nepakankamumas: padidėjusiu arteriniu kraujospūdžiu, mažakraujyste, mineralų ir kaulų apykaitos sutrikimų sindromu, pasireiškiančiu ryškiu prieskydinių liaukų išvešėjimu bei odos pažeidimais“, – pasakoja Kauno klinikų Nefrologijos klinikos Detoksikacijos skyriaus vadovė prof. dr. Edita Žiginskienė.

Pasak gydytojos nefrologės dr. Nedos Kušleikaitės-Pere, po pirmųjų dializių ir skiriamų vaistų Astos savijauta palaipsniui gerėjo, o komplikacijos buvo suvaldytos. „Inkstų ligos klastingos tuo, kad dažnai daugelį metų vystosi iš lėto, nesukeldamos jokių specifinių simptomų. Ši istorija – vienas iš tokių pavyzdžių. Dėl inkstų ligos sukeltos mažakraujystės pacientė jautė didelį bendrą silpnumą. Dėl medžiagų apykaitos produktų susikaupimo organizme ir kraujo parūgštėjimo buvo sutrikęs apetitas, pykino. Kadangi gydymą dializėmis teko pradėti itin greitai, kai liga buvo toli pažengusi, gydymo pradžia buvo sudėtinga tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai“, – prisimena gydytoja.

Kai dabar mane sutinka ilgai manęs nematęs žmogus ir paklausia, kaip laikausi, atsakau: aš gyvenu!

Tačiau praėjus pirmajam sunkiam adaptacijos laikotarpiui, pacientės būklė pagerėjo. „Po truputį atsistatė Astos apetitas, sumažėjo silpnumas. Tęsiant hemodializes, ši pacientė pavyzdingai laikėsi dietos ir skysčių vartojimo rekomendacijų, tvarkingai vartojo vaistus. Labai džiaugiuosi, kad gydymas dialize moteriai nesutrukdė tęsti aktyvios profesinės veiklos. Labai svarbu, kad kovojant su liga ją nuoširdžiai palaikė šeimos nariai.“

„Pamenu, kai gydytojai mane ramino, jog viskas bus gerai. Tada galvojau: apie ką jie kalba? Iš pradžių nieko nesitikėjau, – prisimena pacientė, pabrėždama, jog Kauno klinikos jai tapo tarsi antrieji namai. – Esu sužavėta Nefrologijos klinikos, ypatingai Dializių skyriaus personalo koordinuotu darbu. Keitėsi daug slaugytojų, tačiau kiekviena jų buvo empatiška, žinojo visų pacientų situaciją.“

Astai, kaip ir didžiajai daliai dializuojamų pacientų, hemodializės buvo atliekamos 3 kartus per savaitę, o procedūra trukdavo 4 valandas. Klinikose jai buvo atliktos aštuonios chirurginės intervencijos. „Dializių metu aš dirbdavau kompiuteriu, o kai turėdavau jėgų – eidavau į darbą. Man labai padėjo gydytojų, slaugytojų ir artimųjų tikėjimas, kad viskas bus gerai“, – teigia Asta.

Moteris neslepia, jog jos gyvenime tuo metu buvo daug pokyčių ir apribojimų. „Besigydydama supratau svarbų dalyką – vienas pats gydytojas nieko negali padaryti, jei pats pacientas nenori. Mes visi kartu esame komanda. Pacientas negali atsikratyti atsakomybės. Jei numatyta per parą išgerti ne daugiau 400 ml skysčių, vadinasi, turi tiek ir išgerti. Reikėjo laikytis griežtos dietos. “

„Dializių procedūras pacientė toleravo pakankamai neblogai, nors kartais jų metu krisdavo kraujospūdis, o po procedūros jausdavo silpnumą. Astą galėčiau pavadinti pavyzdinga paciente, nes ji laikėsi visų rekomendacijų ir sąžiningai vartojo skiriamus vaistus. Ji nepasidavė, kantriai ėjo į priekį ir ruošėsi inksto transplantacijai, – kalba Detoksikacijos skyriaus vadovė prof. E. Žiginskienė. – Gydytojas, slaugytoja ir pacientas – tai komanda, kuri veikdama vieningai gali pasiekti geriausių gydymo rezultatų.“

Pasak prof. E. Žiginskienės, ruošiantis inksto transplantacijai reikėjo pašalinti išvešėjusias prieskydines liaukas. Dėl šio sutrikimo atsirado žaizdelių odoje, o tai – potencialus infekcijos šaltinis. „Inkstų policistozei būdinga inkstų padidėjimas, o ruošiantis transplantacijai vieną tokį inkstą teko pašalinti, taip paruošiant vietą transplantuotam inkstui, – aiškina gydytoja nefrologė. – Pacientė buvo kruopščiai ištirta ir praėjus daugiau nei metams nuo dializių pradžios bei sukoregavus visas komplikacijas ir pašalinus kliūtis, ji buvo įtraukta į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašą.“

„Po metų laukimo mane iškvietė į ligoninę, bet tada sąraše buvau ketvirta. Po dviejų mėnesių vėl buvau iškviesta ir buvau antra. Kadangi tuo metu buvau sveika, man ir atliko transplantaciją, – kalba Asta. – Dabar bandau suvokti, jog esu sveikas žmogus, nors dar ir geriu nemažai vaistų. Po to, ką man teko patirti, supratau, kokia yra gyvenimo kaina. Kai gauni kito žmogaus – mirusio žmogaus – organą, suvoki, koks skolingas esi žmonijai, nes tavo gyvenimo sąskaita yra kito žmogaus mirtis.“